Abromiškių sanatorijoje dėl stuburo skoliozės besigydančiai Jūratei kiekviena diena pateikia po naujieną. Rugsėjo 22-ąją jai atlikta sudėtinga operacija.
Pedagogės kūne – mažiausiai 12 sraigtų, kurie sutvirtino slankstelius, o ant jų užmauti strypai.
Ši metalinė konstrukcija padėjo ištiesinti stuburą, kuris nuo vertikalios ašies buvo pasislinkęs maždaug 30 laipsnių.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės neurochirurgas medicinos mokslų daktaras Gunaras Terbetas po operacijos įteikė jai nuotrauką, kurioje matyti, kaip sraigtais suveržtas beveik visas stuburas.
Sraigtai kūne liks iki gyvenimo pabaigos, nes saugo stuburą iš abiejų pusių. Šie implantai į Lietuvą atkeliavo iš JAV.
„Esu be galo brangi moteris, nes manyje dabar tiek daug brangaus titano“, – juokavo sanatorijoje sveikstanti J.Bakutienė.
Vykdama į oro uostą moteris turės pasiimti išrašą iš ligos istorijos apie atliktą sudėtingą stuburo operaciją, dėl kurios jos kūne liko daug svetimkūnių. Kitaip apsaugos tarnyba pradėtų tikrinti, kodėl cypia metalo detektorius.
Prieš šią operaciją lietuvių kalbos mokytoja J.Bakutienė nejautė didelės baimės, bet buvo tam tikrų abejonių. Tai – antroji operacija, kai teko operuoti stuburą.
2010 metais moteris pirmą kartą pateko į neurochirurgų rankas. Tąsyk taip pat buvo atlikta stuburo operacija. Po jos moteris taip gerai jautėsi, kad net keliavo po kalnus.
Prieš keletą metų nugaros skausmai vėl atsinaujino, jie plito į kojas, jos darėsi kaip vatinės. Moteriai buvo paaiškinta, kad jos laukia itin didelės apimties operacija. Išgirdus apie tai jai po kojomis tarsi susiūbavo žemė.
J.Bakutienei buvo patarta kreiptis į neurochirurgą G.Terbetą, kuris specializuojasi šioje srityje.
Tyrimai prieš operaciją rodė, kad moters stuburas smarkiai pakrypęs. Tikėtina, kad stuburo skoliozė galėjo prasidėti dar paauglystėje.
Vėliau prisidėjo dar viena liga, nusitaikiusi į sąnarius. Tai – reumatoidinis artritas, kuris J.Bakutienei buvo nustatytas sulaukus vos 30 metų.
Nors moteris sąžiningai vykdė medikų nurodymus ir kasmet gydydavosi įvairiose sanatorijose, stuburo pakitimų buvo neįmanoma sustabdyti.
Pagaliau atėjo diena, kai operacija liko vienintelė išeitis. Kai J.Bakutienė pabudo po 8 valandas trukusios operacijos, pirmoji mintis buvo – ar galės judinti kojas.
„Pakrutinau vieną koją, vėliau – kitą, žiūriu, kad viskas gerai“, – prisimena pedagogė.
Kai atėjo gydytojas G.Terbetas ir paprašė pacientės pakelti ir nuleisti kojas, ji dar kartą įsitikino, kad viskas bus gerai.
Dar vienas vilties ženklas moterį aplankė trečią parą po operacijos. Tąsyk gydytojas pastatė moterį ant kojų, o ji apsiašarojo iš džiaugsmo – suprato, kad operacija pasisekė.
Nors gydytojas įspėjo, kad dar tris savaites skaudės, moteris neleisdavo sau verkti.
Didelis laimėjimas buvo, kai ji sugebėjo palatoje savarankiškai žengti kelis žingsnius, nusiprausti, išsivalyti dantis, atsisėsti, pavalgyti.
Sanatorijoje moteriai nėra laiko nuobodžiauti – pirmomis dienomis stovėdama vos po kelias minutes ji greitai pavargdavo, bet po savaitės išėjo su vaikštyne pasivaikščioti į kiemą.
Ji neabejojo, kad praėjus pusmečiui po operacijos atsigaus, net galės nuvykti į kalnus.
„Gal nepavyks užkopti į viršukalnę, bet noriu giliai įkvėpti gaivaus kalnų oro“, – teigė po operacijos sveikstanti J.Bakutienė.
Daugelis žmonių, kenčiančių nuo stuburo iškrypimo, jaučiasi likimo nuskriausti.
Iki stuburo operacijos J.Bakutienei sunkiausia būdavo rytą atsikelti iš lovos.
Ji ramstydavo sieną ir sulenktais keliais eidavo į vonią, nes iš skausmo negalėdavo išsitiesti.
„Prisikankindavau, braukdama prakaitą, ir vykdavau į darbą“, – pasakojo pedagogė.
Nebūdavo dienos, kad moteriai ko nors neskaudėtų, tik vieną dieną skausmas būdavo silpnesnis, o kitą – stipresnis.
Darbe moteris stengdavosi niekam neprasitarti, kaip jai blogai. Ji ne tiktai leisdavosi vaistų nuo skausmo, bet ir papildomai nurydavo kokią nors skausmą malšinančią tabletę. Ilgainiui šie vaistai pažeidė skrandį, atsivėrė opa, ji dažnai atsinaujindavo.
Nuėjusi apie 50 metrų Jūratė turėdavo būtinai atsitūpti – toks pratimas gelbėdavo nuo dieglių.
Kartais jai būdavo taip sunku, kad grįžusi namo pasiimdavo šunį ir eidavo į laukus išsiverkti.
J.Bakutienė prisipažino, kad toks gyvenimas nebuvo mielas, bet prie visko įmanoma priprasti.
„Man padėdavo mintis, kad tai praeis, ir viskas bus gerai“, – prisipažino pašnekovė.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės neurochirurgas medicinos mokslų daktaras G.Terbetas pasakojo, kad dėl stuburo iškrypimo kenčia ne tik paaugliai, bet ir suaugusieji, sulaukę 50–60 metų.
Ilgą laiką buvo manoma, kad stuburą galima ištiesinti tik operuojant vaikus ir paauglius, o suaugusiesiems stuburo pakitimai būna sukaulėję, todėl chirurgams geriau nekišti rankų.
Šiuolaikiniai gydymo metodai paneigė tokį požiūrį. Nuo 2009-ųjų Lietuvoje pradėtos daryti sudėtingos operacijos, padedančios sustabdyti suaugusiųjų stuburo skoliozę.
Apie 6 proc. gyventojų skundžiasi stuburo iškrypimu, bet dažniausiai toks iškrypimas būna nedidelio laipsnio ir klinikiniai simptomai nepasireiškia.
Jei stuburas būna pasislinkęs 30 laipsnių nuo vertikalios ašies, tai ženklas, kad be operacijos žmogus neišsivers.
Bėda ta, kad stuburo skoliozė vystosi toliau.
Šios ligos neįmanoma nepastebėti, nes pradinėmis stadijomis užklumpa skausmas, vėliau užspaudžiamos nervų šaknelės, kyla jų uždegimas, tokiu atveju diegliai leidžiasi į kojas.
Išaušta diena, kai žmogus vis mažiau sugeba nueiti, nes silpsta kojos. Jis priverstas vaikščioti pasiremdamas lazda, ramentais arba vaikštyne.
Atstumas, kurį jis pajėgia nueiti, gali sutrumpėti iki kelių metrų, tačiau šiai ligai nebūdingas kojų paralyžius.
Neurochirurgas G.Terbetas įsitikinęs, kad Lietuva privalo sukurti valstybinę stuburo deformacijų gydymo programą, kuri galėtų veikti taip pat, kaip šiuo metu taikoma klubo ar kelio sąnario endoprotezavimo programa.
Dėl savo apimties viena stuburo skoliozės operacija prilygsta trims įprastoms operacijoms, kai tvirtinami du arba trys stuburo slanksteliai.
Jei stuburas būna smarkiai iškrypęs, operuojant prireikia nuo 12 iki 30 sraigtų, todėl tokios operacijos įkainis taip pat turėtų būti kur kas didesnis.
Trys operacijos etapai
Chirurginis gydymas dėl stuburo skoliozės taikomas tik pacientams, kurie turi rimtų neurologinių defektų ir eisenos sutrikimų.
Stuburo skoliozę sudėtinga gydyti, tai ilgai trunkančios operacijos, labai dažnai pacientams tenka perpilti kraują.
Vaikams ir paaugliams tokios operacijos Lietuvoje jau seniai atliekamos, dirba stipri specialistų komanda, vadovaujama profesoriaus Kęstučio Saniuko.
Operaciją sudaro keli etapai. Iš pradžių daromas didelis pjūvis, nes stuburą reikia apnuoginti, kad būtų galima prieiti prie slankstelių.
Toliau reikia pašalinti kai kuriuos tarpslankstelinius sąnarius ir atkurti stuburo paslankumą.
Į kiekvieną slankstelį įsukama po du sraigtus, jie neriami ant ilgų strypų ir suveržiami veržlėmis. Tai – pirmas operacijos etapas.
Antras etapas – būtina atverti stuburo kanalą. Šio veiksmo tikslas yra išlaisvinti suspaustas nervines šakneles, išvaduoti pacientą nuo skausmo ir grąžinti kojoms raumenų jėgą.
Trečias operacijos etapas – sutvirtinti ištiesintą stuburą kauliniu audiniu, kad jis vėl suaugtų.
Daugelis chirurgų įsitikinę, kad dėl operacijos kylanti milžiniška rizika yra pateisinama, nes be chirurginio gydymo darbingo amžiaus žmonės netenka galimybės vaikščioti.
„Mūsų užsienio kolegos ne veltui sako, kad tokia operacija yra ne stuburo tiesinimas, o žmogaus taisymas“, – pasakojo G.Terbetas.
