Vilnietis R.Vekerotas prieš dešimtmetį norėjo ne tik užauginti sūnų, bet ir sulaukti, kol jis sukurs šeimą. Šįmet, prabėgus dešimt metų po širdies transplantavimo operacijos, Rimvydas pasidalijo ir didesniais planais – jis kada nors norėtų sulaukti ir anūkų.
Po operacijos Rimvydas sustiprėjo, mėgsta bėgioti ir prieš metus susirado darbą.
Vienų apartamentų sostinės senamiestyje svečiai nė neįtartų, kad juos pasitinkančio ir išlydinčio R.Vekeroto krūtinėje plaka donoro širdis, o jo paties gyvybė kadaise kybojo ant plauko.
Neseniai vadybininku dirbančio Rimvydo kasdienybė tapo gerokai aktyvesnė, palyginti su anuomet lėtai slinkusiais mėnesiais ligoninės palatoje.
Kai vaikų darželio auklėtoja klausdavo, kuo dirba auklėtinių tėvai, vieni atsakydavo, kad gaisrininkais, gydytojais ar mokytojais. O R.Vekeroto sūnus Justinas tvirtindavo: „Mano tėtis propaguoja donorystę.“
Rimvydas donorystę propaguoja netradiciniu būdu – jau ne vienus metus spalio mėnesį dalyvauja bėgime, skirtame Pasaulinei organų donorystės ir transplantacijos dienai.
Šįmet spalio 15-ąją ta proga vykusio bėgimo metu R.Vekerotas įveikė 3,5 kilometro distanciją. Bėgimo trasa driekėsi 20 kilometrų, tačiau joje varžėsi ir sveiki žmonės.
„Nesistengiu plėšytis, noriu palaikyti formą, jaustis stiprus.
Alinti organizmo ir sau įrodinėti, kad galėčiau nubėgti 10 kilometrų, nepatariama.
Tiesa, anksčiau nubėgau 5 kilometrus, bet po to jaučiausi labai išsisėmęs, buvo sunku“, – prisipažino Rimvydas.
Su donoro širdimi gyvenantis vyras bėgioja ne kasdien – tai priklauso nuo orų, nuotaikos, savijautos. Takeliu jis visada leidžiasi ne vienas, o su šeimos augintiniu Labradoro retriverių veislės Bartu.
Rimvydas bėgiku tapo praėjus penkeriems metams po širdies transplantavimo operacijos – jautėsi taip, tarsi jo kūnas būtų sustingęs, nes jeigu spartesniu žingsniu paeidavo ar lipdavo laiptais, jautė sąnarių ir raumenų skausmą.
Tuo metu jis kaip tik išgirdo, kad užsienyje žmonės, kuriems persodinta širdis ar plaučiai, dalyvauja netgi jiems skirtose sporto žaidynėse – bėga, mina dviračius, varžosi golfo laukuose.
„Koks gali būti gyvenimas, jeigu prieš transplantaciją vos paeini, po jos irgi sunkiai gali paeiti. Susimąsčiau, kokia operacijos nauda?
Labai sunku pradėti bėgioti, ilgai neprisiverčiau to daryti, nes viską skaudėjo. Bet įsigijau trenerį Bartą, ir mudu pradėjome sportuoti – iš pradžių po 100 metrų skuodėme“, – šypsodamasis apie valios išbandymus pasakojo pašnekovas.
Lieknas vyras pasidžiaugė, kad šįmet jau padarė devynis prisitraukimus prie skersinio. Tai – didelis jo laimėjimas.
Anksčiau jis jausdavo, kad darant prisitraukimus traška šonkauliai, nes tai buvo liekamieji reiškiniai po širdies operacijų, kurių metu triskart buvo atverta krūtinės ląsta.
Nors pradėjus treniruotis Rimvydui kone nuolat skaudėjo kojas, vyras bėgimo nemetė. Jis save ragindavo: „Dar iki to medelio nubėgsiu, po to – iki kito medžio. Toliau eisiu pėsčias.“
Silpną imunitetą turintis vyras baiminasi peršalti, tad žiemą bėga avėdamas šiltus batus ir vilkėdamas kailinius. O vasarą, žinoma, dėvi marškinėlius ir šortus.
Argi medikai R.Vekerotui nedraudžia bėgioti? Ar po to nepablogėjo vyro sveikata?
– Širdies raumuo turi dirbti, o ne tinginiauti. Kitaip jis sumažėtų, kaip ir visi kiti nemankštinami kūno raumenys. Jeigu širdis dirba, ji sustiprėja. Todėl dabar visai kitaip jaučiuosi.
Motina man sakydavo: nebėgiok, nebėgiok. Kodėl turėčiau nebėgioti? Bėgiodamas jaučiuosi visavertis žmogus. Tuos penkerius metus po operacijos, kol nebėgiojau, nesijaučiau taip gerai, kaip dabar.
Galiu bėgti, eiti, lipti laiptais, nuo to jau nebeskauda nei raumenų, nei sąnarių. O po transplantacijos pirmais metais negalėjau laiptais nulipti, nes buvau tiek išgulėjęs ligoninėje, kad vos judėjau.
– Dėl ko jums reikėjo savą širdį keisti į donoro?
– Pravaikščiojau gripą, galima sakyti, nelabai jį jutau, nes kūno temperatūra nebuvo pakilusi, bet drebulys krėtė. Tokiu keistu gripu sirgau 2000-ųjų žiemą, prieš Naujuosius.
Pas gydytojus bijojau eiti, nes anksčiau buvau susimušęs koją ir jie mane apšaukė simuliantu, išvarė iš kabineto. Nors man tikrai labai skaudėjo tą koją, nebuvau joks simuliantas.
Bet tokia patirtis mane privertė jaustis blogai. O kaip tuo atveju, kai nebuvo pakilusi temperatūra, būčiau įrodęs, kad sergu?
Tačiau tuo metu buvo būtent tokio – be aukštos temperatūros – gripo epidemija. Nekreipiau pernelyg daug dėmesio, maniau, praeis. Juk kaip sloga baigiasi, taip ir gripas praeis.
Po to man įtartinai pradėjo virpėti, drebėti širdis. Pavasarį kreipiausi į gydytojus, nustatė širdies kardiomiopatiją.
Tai – širdies raumens liga, pasireiškianti širdies struktūros ir funkcijos pokyčiais, lemiančiais širdies nepakankamumą. Mano širdis pradėjo silpti – raumuo plėtėsi, kraujospūdis krito.
– Ar nebuvo kitos išeities – tik įsiūti donoro širdį?
– Kai širdies raumuo išsiplečia, negali susitraukti ir išmesti kraujo. Išmetimo frakcija vis mažėjo, tai kaskart parodydavo tyrimai.
Galiausiai net tyrimais buvo sunku nustatyti, nes išmetimo frakcijos beveik nebuvo matyti. O tokiu atveju aš jau sunkiai pereidavau per palatą – porą žingsnių paėjus reikėdavo pailsėti, nes trūkdavo oro, dusdavau.
Pirmais gydymosi metais medikai man pasakė, kad kada nors reikės donoro širdies. Aš dar, atrodė, jaučiausi ne taip blogai.
Pamenu, širdies chirurgas profesorius Vytautas Sirvydis atvedė į palatą studentus ir sako: „Šitoje palatoje guli visi, kuriems reikia donoro širdies.“.
Vienas ligonis jau buvo po transplantacijos. Tuomet sunerimau: „O, daktare, ir man reikės?“ V.Sirvydis tiesiai šviesiai rėžė: „Taigi reikės.“ Likau sukrėstas. Bet pamaniau, kad gal ne taip staigiai.
2005 metų gruodžio 24 dieną chirurgai man įsodino dirbtinę širdį, nes manoji jau būtų sustojusi, todėl jai reikėjo skubios pagalbos. Po poros dienų man vėl buvo atverta krūtinės ląsta, nes kraujas pradėjo rinktis ne ten, kur reikia, – teko išvalyti.
Dirbtinė širdis negalėjo būti įsiūta visam likusiam gyvenimui, ji – tik kaip tiltas iki donoro širdies.
Sykį buvo atsijungęs dirbtinės širdies laidas, monitorius pradėjo pypsėti – širdies veiklos linija rodė tiesę, kuri reiškia sustojimą. Sakau palatos draugams: kvieskite gydytoją. Netrukus užsivedė dirbtinė širdis, o manoji dar šiek tiek veikė, nes kiek laiko buvo pailsėjusi.
– Kiek laiko jūs laukėte donoro?
– Būdamas su dirbtine širdimi devynis mėnesius laukiau donoro širdies.
Pirmas pasiūlymas buvo dar prieš įsiuvant dirbtinę širdį, bet laukiau, kada gims sūnus.
Žmona Eglė buvo nėščia, tuo metu man nukrito pasiūlymas įsiūti donoro širdį. Svarsčiau: o jeigu neišeisiu iš reanimacijos? Labai norėjau dar nors vaiką pamatyti. Tąkart donoro širdies atsisakiau, nes nenorėjau traumuoti žmonos. Bijojau, kad jai nebūtų persileidimo.
Sakiau sau: geriau aš nukeipsiu, negu vaikas žus įsčiose. Mane gydytojai apibarė, tikino, kad gera širdis buvo.
„Gal kam nors kitam atiduokite“, – pasiūliau. Kiek žinau, tą širdelę įsodino moteriai, ji tris mėnesius prabuvo reanimacijoje ir iš jos neišėjo.
Gal ji buvo silpnesnė, gal atsirado šalutinis poveikis. Juk būna visokių veiksnių – įsodinus širdį, gali atsisakyti veikti kiti organai.
– Koks buvo kūdikio laukimas žinant, kad jūsų paties širdis vos plaka?
– Kol su žmona laukėme kūdikio, mano širdis labai susilpnėjo. Gulėdamas ligoninėje pižamos kišenėje laikiau ultragarso aparatu darytą kūdikio nuotrauką, kurioje buvo matyti jo lytis. Žinojome, kad gims berniukas.
Man ir Eglei tai buvo antra santuoka. Ji iš pirmosios turi du suaugusius sūnus, aš vaikų pirmoje šeimoje neturėjau. Žmona svajojo susilaukti mergaitės, o man svarbiausia buvo, kad gimtų sveikas vaikas.
Kai žmonos nėštumas buvo šešių mėnesių, ryžausi operacijai, nes nebebuvo kur trauktis.
Tuo metu šalia savęs turėjau tą nuotrauką, kuri labiau priminė šešėlių vaizdą, ir sau prieš operaciją pasakiau: „Turiu išeiti iš reanimacijos, turiu pamatyti sūnų, jį užauginti ir apvesdinti.“
Su tokiomis mintimis ir atsikėliau po operacijos. Mokiausi stotis ant kojų, vaikščioti su dirbtine širdimi. Koridoriumi mane už rankos vesdavo tėvas.
Sutiktas V.Sirvydis klausdavo: „Na, tai kaip?“ Sakydavau: „Blogai, nepaeinu.“ Juk organizmas buvo taip nusilpęs, kaip apmiręs. Bet po kiek laiko ir tris ratus koridoriumi apeidavau, tada daktarui sakydavau: „Jau geriau.“ Tuomet jis nustojo manęs klausinėti.
– Kokie dar išbandymai laukė po donoro širdies persodinimo?
– Iškart po to mane užpuolė citomegalo virusas. Jis dažnai puola žmones, kurių imuninė sistema susilpnėjusi. Man teko vartoti imunitetą silpninančius vaistus, kad nebūtų širdies atmetimo reakcijos, todėl ir prasidėjo dar didesni cirkai – išlindo citomegalo virusas.
Kai buvau sveikas, tokio viruso mano organizmas neturėjo, tad iš medikų supratau, kad jį gavau transplantuojant širdį. Virusas stipriai suvešėjo – kone metus mane kankino.
Skrandį stipriai skaudėdavo, susirietęs gulėdavau. Per vasarą man lašelinėmis, apskaičiavau, buvo supilta 220 litrų vaistų. Rankų venos nuo kateterių vos spėdavo užgyti – vieną ranką skauda, po to kitą.
Ne man, bet artimiesiems viena gydytoja užsiminė, kad abejojo, ar išeisiu iš ligoninės.
– Jaunesnio ar vyresnio donoro širdis plaka jūsų krūtinėje?
– Tiems, kurie laukia transplantacijos, ligoninėje pasakoma nedaug: vyro ar moters širdis, kartais ir to nepasako.
Būna, kad vyrui įsodina moters širdį, po to ligonis patiria didelį stresą.
Mano donoras buvo dešimt metų jaunesnis už mane. Per automobilio avariją žuvusio sūnaus organus donorystei atidavė jo motina.
– Ar palaikote kokį nors ryšį su žuvusiojo artimaisiais?
– Ne. Po penkerių šešerių metų žuvusiojo motinai parašiau laišką – pareiškiau užuojautą, padėkojau už pagalbą. Bet ji nieko neatsakė.
Kita vertus, labai gerai ją suprantu, nes užgijo žaizdos ir vėl jas tektų draskyti.
Todėl ilgai svarsčiau, ar iš viso jai rašyti. Juk su donoro širdimi turėjau susigyventi – ji dabar mano.
Nacionalinis transplantacijos biuras jau neturėjo donoro motinos adreso. Bet Lietuva maža, mano tėvas surado giminaičius, sužinojome motinos adresą.
Mano donoras palaidotas vienose provincijos kapinėse, tačiau nesu jose buvęs. O kam ten eiti? Jo motinos skausmo nesumažinsiu, o dėkingas jausiuosi visą gyvenimą.
Nors statistika skelbia, kad tie žmonės, kurie paaukojo artimųjų organus donorystei, nesigailėjo šio poelgio.
O iš tų, kurie nesutiko paaukoti žuvusių žmonių organų, apie 60 procentų vėliau gailėjosi, kad ko nors neišgelbėjo.
Juk žuvusio žmogaus kūno dalelė dar gali būti gyva iki šiol, gelbėti gyvybę.
– Ar įsiuvus jaunesnio vyro širdį nesijaučiate ir jūs atjaunėjęs?
– Žmona išsigando. „Dabar tau jaunesnės moterys patiks?“ – manęs paklausė. (Juokiasi.) Niekas nepasikeitė.
Bet kai gulėjau ligoninėje, laukiau operacijų, apie daug ką mąsčiau. Juk tuo metu žmogui nebereikia nei pinigų, nei turtų.
Galvodavau, kad seniai mačiau vieną ar kitą pažįstamą, norėtųsi susitikti, nes nežinia, ar dar kada nors išvysi. Jaučiausi kaip daržovė. Tai – ne gyvenimas.
– Ką jautėte atbudęs po širdies transplantavimo operacijos?
– Labai gerai atsimenu, kad atsibudus buvo naktis, vamzdeliai į burną sukišti, nieko negaliu pasakyti, aparatai pypsi. Suvokiau: jeigu esu reanimacijos skyriuje, vadinasi, mano donoras jau anapilyje.
Mintyse sukalbėjau maldą. Slaugytoja atėjo, pažiūrėjo į akis, ištraukė iš gerklės vieną ventiliavimo vamzdelį ir atsuko vieną sklendę. Prabudau jau dieną.
Po šešių parų mane perkėlė į bendrąją palatą. Atėjo V.Sirvydis su kitu gydytoju. Šis profesoriaus pasiteiravo, kada man padaryta operacija. Išgirdęs klausimą atsisėdau lovoje.
V.Sirvydis patarė nešokinėti: „Matote, kaip šokinėja ligonis praėjus vos šešioms paroms po operacijos.“ Tuoj pasiteiravau, kada mane paleis. Profesorius patikino, kad kai ligoninėje užlipsiu į trečią aukštą kaip į savo butą, tada išleis.
– Kai grįžote namo, sūnus buvo jau ūgtelėjęs. Ar atpažino jus?
– Kai man buvo įsiūta dirbtinė širdis, vaiką laikiau ant rankų, maitinau iš buteliuko.
O kai grįžau po širdies transplantacijos į namus, sūnus manęs neatpažino: vaikas jau mokėjo stovėti laikydamasis už mamos, žiūrėjo į mane labai išsigandęs. Pamaniau, kad negąsdinsiu, nestversiu į glėbį.
Kai rytą žmona sūnų paėmė iš lovytės ir paguldė į lovą šalia manęs, Justinas ištiesė rankytę, perbraukė man per skruostą. Buvau nesiskutęs, vaikas pajuto, kad jam duria, ir atsiduso.
Supratau, kad jis mane pažino – juk veido neįsidėmėjo, bet atsiminė iš praeities, jog barzda turi durti.
– Kaip auga sūnus?
– Jis gimė mėnesiu anksčiau, turėjo šiek tiek paaugti inkubatoriuje.
Sūnui nebuvo nė metų, kai žmona grįžo į darbą švietimo srityje. Aš ir močiutė prižiūrėjome Justiną. Dabar jis – jau ketvirtokas. Turi širdžiai mielos veiklos – groja gitara, dainuoja vaikų grupėje „Hey!“.
Šių metų vasarą abu dainavome festivalio „Laumės juosta“ scenoje.
Gyvybės giją tęsia kitų dovanoti organai
Per metus Lietuvoje vidutiniškai atliekama 10 širdies transplantacijos operacijų. Tačiau pernai buvo pasiektas visų laikų rekordas – atlikta 17 tokių operacijų, o šįmet per 10 mėnesių – 13.
Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) duomenimis, šiuo metu donoro širdies laukia 36 ligoniai, širdies ir plaučių komplekso – 4.
Organų persodinimo operacijos Lietuvoje daromos kone penkis dešimtmečius – pirmoji inksto transplantacija atlikta 1970 metų vasarį, širdies – 1987 metais (kitąmet sukaks 30 metų). Kepenis persodinti pradėta tik 2000, plaučius – 2007 metais. Širdies ir plaučių komplekso transplantacijos daromos nuo 2007 metų, o kasos ir inksto komplekso – nuo 2008 metų.
Asociacijos „Gyvastis“, vienijančios žmones su persodintais organais, laukiančius transplantacijų ar dializuojamus (tuos, kuriems neveikiančius inkstus pavaduoja kas antrą dieną atliekamos dializės procedūros) duomenimis, šiuo metu šalyje per tūkstantį žmonių gyvena su kitų dovanotais organais.
Vien su persodintais inkstais Lietuvoje gyvena 850 žmonių, su persodinta širdimi – 69, su persodintomis kepenimis – 91. Tačiau kitų organų sėkmingos transplantacijos statistika kuklesnė – su persodintu kasos ir inksto kompleksu gyvena 11 žmonių, su persodintais plaučiais – 3, o su širdies ir plaučių kompleksu – 2.
