Nebeturi entuziazmo
Druskininkuose gyvenantis K.Bieliukas į kadaise propaguotą sveiką gyvenseną dabar žvelgia be entuziazmo.
Jaunystėje savarankiškai išstudijavęs jogos mokymų knygelę jis itin susidomėjo hathajoga. Atlikdavo rizikingus pratimus, kai reikia gebėti valdyti savo kūną tiek fizine, tiek dvasine prasme.
Kompozitorius ilgą laiką buvo vegetaras. Tuomet jis jautėsi puikiai, ir dabar neatmeta galimybės sugrįžti prie vegetariškos gyvensenos.
„Tik ką tuomet valgyti? – retoriškai klausė dabar iš invalidumo pašalpos gyvenantis kompozitorius. Juk vegetariški patiekalai brangesni net už mėsą.
Mėgo keliauti
Sovietų Sąjungos laikais Kęstutis nukeliavo iki Sibire tyvuliuojančio Baikalo, Sajanų kalnų, pasiekė Vidurinės Azijos dykumas, su kuprine ant pečių išmaišė Lietuvos miškus.
„Susikuri laužą, pasistatai palapinę, verdiesi arbatą ir grožiesi gamta, jauti ją tiesiogine to žodžio prasme“, – sakė aktyvaus gyvenimo būdo besiilgintis menininkas.
Ir visai nesvarbu, kad keliaudavo vienas, – šalia kone pirmapradė gamta, kuri menininką stebina paprastumu ir harmonija.
Gyveno vienuolyne
Kęstutį traukė atsiskyrėlio gyvenimas. Nors visiškai atsižadėti žemiškų malonumų, kaip tai daro tikri vienuoliai, neketino, Palendrių Šv.Benedikto vienuolyne trumpai gyveno net 4 kartus.
„Gyvenimas vienuolyne sunkus: maldos, fizinis darbas, taip pat darbas su savimi.
Taigi nereikia manyti, kad vienuolyną, kaip namus, pasirinkę vienuoliai ar laikini užklydėliai ten ilsisi“, – sakė kompozitorius.
Į klausimą, kodėl žmonės ieško kitokios patirties, K.Bieliukas atsakė: „Atsiskyrimas nuo visuomenės yra susivokimo, dvasios ramybės, atgaivos ir kūrybinių impulsų ieškojimas. Vienuoliams giedant grigališkąjį choralą nori nenori keitiesi, atsinaujini.“
Vylėsi atsidėti kūrybai
Paradoksalu, kad būdami sveiki, gyvendami visavertį gyvenimą žmonės retai atranda laiko sau. O turėdami laiko vėl skuba grįžti į alinantį gyvenimo ritmą.
Buvęs fortepijono mokytojas K.Bieliukas kadaise nepabūgo nemėgstamo raštvedžio darbo vidurinėje mokykloje iškeisti į kiemsargio pareigas Druskininkų M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje.
Vyras tikėjosi atsidėti kūrybai – fizinis darbas pravalo mintis, būnant gryname ore atsigauna ir siela. Tačiau gyvenimas visiškai pasikeitė po staiga patirto insulto.
Nevartojo paskirtų vaistų
Paklaustas, ar nejuto kokių nors signalų iš savo organizmo, Kęstutis prisimena tiktai padidėjusį kraujospūdį. Bet juk retas vyras dėl to griebiasi gydymo.
Tiesa, šeimos gydytoja liepė vartoti vaistus – į tai kompozitorius numojo ranka.
Insultas netikėtai užklupo 2013 metų vasarą, paryčiais, vos pradėjus darbą M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus kiemelyje.
Kompozitorius prisipažino nesusivokęs, kas vyksta, ir kažkaip sugebėjęs pareiti iki netoliese esančių namų.
Svaigo galva, todėl buvo baisu, kad einant per gatvę nepartrenktų automobilis. Nuvežus vyrą į ligoninę jam buvo diagnozuotas insultas.
Aplankė keisti pojūčiai: norėjosi atsistoti ir eiti, elgtis įprastai, o stotis nepavyko. Tiesa, kalba sugrįžo greitai – dar ligoninėje. Vaikščioti iš naujo mokė gydytojai reabilitologai, ypač sunku buvo mokytis lipti laiptais.
Praėjus daugiau nei trejiems metams, per kuriuos Kęstutis kiek tik įmanoma bandė gydytis, kairė ranka ir koja liko paralyžiuotos. Vyras vaikščioja su lazdele ir labiausiai bijo parkristi.
„Kažkur giliai kūne tūnojusi grėsmė sprogo, ir viskas apvirto aukštyn kojomis per vieną dieną“, – sako K.Bieliukas.
Patiria sunkumų, bet nepuola į neviltį
Bet kompozitorius nelinkęs pulti į neviltį – jis žino, kad dėl normalaus organų funkcionavimo, raumenų veiklos būtina judėti. Bet optimizmas prigęsta pradėjus kalbėti apie grėsmes, kurios sveikam žmogui neaktualios.
Vienas pavojų – lipti laiptais. Neseniai paslydęs ir parkritęs tamsioje laiptinėje menininkas džiaugėsi, kad susimušė tik galvą. Todėl dabar vakare apskritai vengia išeiti iš namų.
Pasivaikščiojimus po Druskininkus irgi tenka pamiršti: ilgesni nuotoliai – per didelis krūvis vienai sveikai kojai.
Pagalbos pavėžėti vyras atsisako, nes nenori jaustis našta. Laimė, Druskininkų M.K.Čiurlionio memorialinis muziejus, kuriame vyksta menininkų susibūrimai ir organizuojami renginiai, – tik per gatvę, visai šalia jo namų. Čia jis ateina.
O apsilankymų tolesnėse lig tol mėgtose vietose priverstas atsisakyti. Tenka tūnoti namuose, ypač lyjant ar esant šaltukui.
K.Bieliuko kūryboje dominuoja instrumentinė muzika, daugiausia kūriniai fortepijonui.
Bet paralyžuota kairė ranka – didžiausias kliuvinys kurti.
Kompozitorius prarado galimybę skambinti dviem rankomis, o tai būtina norint išgirsti į galvą šovusius akordus.
Dėl to nuo kūrybos atitolti priverstas menininkas labai išgyvena, bet tvirtino rankų dar nenuleidęs.
Nuo 1988 metų Kompozitorių sąjungai priklausančio kūrėjo planuose – viltis pasveikti ir išleisti savo muzikos fortepijonui kompaktinę plokštelę.
