Išgirdus sunkios ligos – insulto, infarkto ar onkologinės ligos – diagnozę gyvenimas tarsi suskyla į tris dalis: buvusį iki ligos, ilgą gydymosi etapą bei naują gyvenimą po intensyvaus gydymo.
Erikos, Editos ir Elenos istorijos rodo, kad visi etapai reikalauja daug jėgų ir finansų, tačiau tikrai nevalia nuleisti rankų – skaudi diagnozė dar ne mirties nuosprendis, o pinigų gydymuisi bei sveikimui galima sukaupti iš anksto.
E.Umbrasaitė: gyvenimo džiaugsmas išgijus po vėžio
Kad sunki liga paženklina visam gyvenimui, liudija krūties vėžį išgyvenusi ir į Prancūzijos pietus išsikrausčiusi gyventi žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė. Pirmoji jos knyga „Vienos krūties istorija“ pasakoja apie kovą su klastinga vėžio liga, o antroji – „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ – apie nuotykius, meilę sau ir atrastą gyvenimo džiaugsmą išgijus po vėžio.
„Kai 2005 metais susirgau krūties vėžiu, intensyvus gydymosi periodas užtruko pusantrų metų. Perėjau visas gydymo pakopas. Iš pradžių buvo atlikta tausojanti krūties operacija, po to mastektomija, tada šešis mėnesius trunkantis chemoterapijos kursas ir metus trukusi imuninė terapija, kartą per mėnesį tekdavo lašintis preparatą „Herceptin“. Be vaistų man pastebimai padėjo sveika šarminė mityba ir imuniteto stiprinimas visomis priemonėmis“, – pasakoja E.Umbrasaitė.
Tas Erikos gyvenimo periodas, vėliau ir sugulęs į popierines ir audio knygas, buvo kupinas emocinių ir fizinių išbandymų, o susidūrimas su sveikatos apsaugos sistema padiktavo ir savų iššūkių.
„Skirtas agresyviai ligos formai gydyti vaistas „Herceptin“ tuo metu buvo nekompensuojamas, o viso kurso kaina siekė per 100 tūkst. litų. Tai –didžiulė, tikrai ne visiems įkandama suma. Todėl savo ruožtu po to ėmėmės žygių, kad vaistas būtų įtrauktas į kompensuojamų vaistų sąrašą ir galiausiai mums pavyko to pasiekti“, – sako E.Umbrasaitė.
Galėjo sau leisti brangesnę chemiją, nuo kurios mažiau bloga
Erikos vėžio forma reta, bet, pasak jos, „kerta būtent per aktyvaus darbingo amžiaus moteris“. Jos situaciją stipriai palengvino šeimos parama bei gauta kritinių ligų draudimo išmoka.
„Buvau apsidraudusi kritinių ligų draudimu. Draudimas man padėjo negalvoti apie pinigus, todėl galėjau sau pirkti geresnę chemiją, nuo kurios mažiau bloga. Visiems patarčiau apsidrausti, nes labai palengvina ligos atveju. Sirgti visada yra brangu, ar tai vėžys, ar ne. Bet pirkti tabletę už 3000 eurų nuo plaukų slinkimo man asmeniškai atrodo juokinga.Tuos 3000 eurų galima prasmingiau panaudoti“, – apie kainas kalba E.Umbrasaitė.
Pasak rašytojos, ne tik pats gydymas labai brangus, bet ir didelių lėšų reikia norint grįžti į normalų gyvenimą, atsistatyti jėgas.
„Dabar situacija pagerėjusi. Kai 2014 metais vėžiu sirgo mano mama, jau daug kas buvo kompensuojama, pirkom tik apie 20 proc. vaistų ir dar visokius pleistrus“, – pasakoja Erika, po ligos palaidojusi mamą.
Edita: į klinikas kaip į darbą
Panašią istoriją pasakoja ir 2010 m. onkologinę diagnozę išgirdusi Edita, kuri juokauja, kad pusantrų metų į klinikas vaikščiojo kaip į darbą.
46 metų Edita neslepia, kad sumos, iš kurių susidarė jos plataus spektro gydymas – sunkiai suvokiamos.
„Viena chemoterapijos dozė – 300 litų. Onkologiniai tyrimai, tomografijos – visas kainas šimtais litų atsimenu“, – sako Edita.
Tiesa, ji pati atsidūrė tų laimingųjų gretose, kurioms gydymas buvo kompensuojamas, o draudimo kompanija „Mandatum Life Lietuva“ išmokėjo ir draudimo nuo kritinių ligų išmoką.
Svarbus darbdavio ir kolegų palaikymas
„Kai susirgau ir man buvo atlikta operacija, praėjus kelioms savaitėms į mano sąskaitą jau buvo pervestos draudimo lėšos. „Popierizmo“ didelio nebuvo. Ir tuos pinigus jau galėjau panaudoti sveikatos stiprinimo reikmėms. Nes reikia ne tik labai daug pastangų, bet ir finansų, norint vėl pilnavertiškai atsistoti ant kojų“, – pasakoja Edita.
Pasak Editos, jos atvejis sėkmingas dar ir todėl, kad darbdavys bei kolegos, sužinoję diagnozę, ją itin palaikė, laukė sugrįžtant.
„Galėjau bent dėl darbo vietos likti rami – pažadėjo manęs laukti, ir laukė. Žinoma, pusę metų trukęs „biuletenis“ ir išmokos buvo palyginti kuklios – 40-80 proc. Jei alga nedidelė, tai ir tie procentai išties juokingai atrodo. O jei dar šeimoje maži vaikai auga, puikiai įsivaizduoju, kaip gali būti sunku tuo pasirūpinti“, – patirtimi dalijasi klastingą ligą įveikusi Edita.
Širdies ir kraujagyslių ligos – kiek kainuoja su jomis gyventi?
Daugelis lietuvių miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų – tai pagrindinė mirtingumo priežastis šalyje, gerokai viršijanti Europos Sąjungos vidurkį. Tačiau gyventi su šių ligų padariniais po insulto ar infarkto kainuoja itin brangiai.
Kaip sako vaistininkai, kai kurios pacientams būtinos vaistų grupės yra kompensuojamos 100 proc., tačiau ribotą laiką, o kitoms vaistų grupėms taikomas dalinio kompensavimo mechanizmas.
„Tarkime, antitrombozinių vaistų grupei priskiriami preparatai pirmus metus kompensuojami, už juos sumoka valstybė. Tačiau šiuos vaistus pacientai turi vartoti nuolat, nesvarbu, kiek metų po diagnozės ar infarkto praėjo. Ir tai gali kainuoti iki 100 eurų per mėnesį. Kita vaistų grupė – cholesterolio kiekį kraujyje mažinantys vaistai. Jie kompensuojami tik iš dalies, priemokas jau turi susimokėti patys žmonės. Ir čia sumos taip pat skaičiuojamos dešimtimis eurų. O kur dar papildai, kitos specialios priemonės“, – pasakoja vaistininkė Inga M.
Jos teigimu, dalis išlaidų susijusi ne tik su vaistais, bet ir su medicininėmis paslaugomis, reabilitacija, kuri tokiems ligoniams yra būtina bent kartą per metus.
Elena: mėnesio pajamos – 269 eurų, masažai – 280 eurų
Kad tokios priemonės iš tiesų reikalingos, o jų kainos sunkiai įkandamos, sako ir 2015 m. vasarį insultą patyrusi 62 m. vilnietė Elena.
„Po insulto surakino visą kairę pusę. Man labai reikalingi masažai, fiziniai pratimai. Tačiau kai baigėsi reabilitacija, man jokios tokios paslaugos nepriklauso. Tenka mokėti už tai, kad mane pastatytų ant kojų. Kas savaitę po 70 eurų sumoku vien už specifinius masažus. Vaistai kraujo skystinimui buvo kompensuojami, o smegenims skirti vaistai buvo kompensuojami tik 2 mėnesius, nors juos reikia gerti pusę metų. Dar prireikė vartoti ir vaistus nuo depresijos, nes nuo tokios ligos visai gyventi nebesinori, kai negaliu pati viena net bulvės nusiskusti“, – pasakoja Elena.
Skaudžiausia, kad tokios išlaidos viršija visas mėnesines Elenos pajamas – ji gyvena iš 269 eurų neįgalumo pašalpos. O vien už masažus per mėnesį tenka sumokėti 280 eurų.
„Visą mano gydymą finansuoja vyras. Jis pensijoje ir dar dirba. Aš pati nieko negalėčiau. Jaučiuosi kaip tuščia vieta“, – liūdnai sako vilnietė Elena.
Išeitis – kritinių ligų draudimas
Vyrai rečiau nei moterys rūpinasi savo sveikata, jie tikisi ilgiau išlikti darbingi, nors statistika byloja priešingai – Lietuvoje gerokai anksčiau miršta vyrai, šeimas palikdami be maitintojo.
„Pastebimai auga miokardo infarkto išmokų skaičius – ir šiemet miokardo infarkto rekordininkai yra vyrai. Vyrai dažniau ir jaunesni suserga širdies ligomis. Žmonės pradeda rūpintis savo draudimo apsaugomis tik tada, kai prasideda sveikatos problemos. Bet reikia turėti omenyje, kad apsidraudus kritinių ligų draudimu, pusę metų galioja laukimo periodas ir tik po jo galimos draudimo išmokos“, – sako Vaida Liustikienė, gyvybės draudimo bendrovės „Mandatum Life Lietuva“ Rizikos vertinimo ir žalų reguliavimo vadovė Baltijos šalims.
Pasak jos, žmonių pasirenkama kritinių ligų suma vis didėja.
„Skaičiuojame, kad standartiniais atvejais maksimali kritinių ligų draudimo išmoka gali siekti net 100 tūkst. eurų. Kiekvienas žmogus yra unikalus, su skirtingomis gyvenimiškomis situacijomis ir skirtingais poreikiais, kuriuos pokalbio metu mes padedame nustatyti ir parinkti tinkamiausią finansinę apsaugą“,– sako V. Liustikienė.
Sukaupti tokias draudimo sumas didelių finansinių išteklių nereikalauja, tačiau jos ženkliai palengvina gyvenimą po ligos, leidžia sustiprėti, ir būti tikriems, kad jūs ir jūsų artimieji nepatirs finansinių sunkumų.