Moteriai ir jos vyrui teko susidurti su nepaaiškinamos kilmės nevaisingumu. Vėliau Lauros sutuoktiniui smogė ir onkologinė liga, tuomet jie prarado galimybę įsivaikinti. Dabar liga suvaldyta, galimybė lyg ir būtų, tačiau moteris tikina, kad tokiam žingsniui nesiryžtų, o prigimtinis motinystės instinktas stipresnis už viską.
– Kiek žinau, jūs ir jūsų vyras labai laukėte naujojo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo įsigaliojimo.
– Tiesa. Su nevaisingumo problema gyvename tiek pat laiko, kiek įstatymas buvo vilkinamas, – 14 metų.
– Kiek pinigų tam jau išleidote?
– Buvo atliktos keturios paprastesnės IUI procedūros (intrauterininė inseminacija) ir dvi pagalbinio apvaisinimo procedūros. Tikrai neskaičiavau, kiek per tuos metus apskritai prireikė pinigų tikrinimuisi, tyrimams, vaikščiojimo pas medikus maratonui ieškant priežasčių. Dar litais IUI procedūros kainuodavo apie 500 litų.
Mūsų atveju – tai buvo nenustatytos kilmės nevaisingumas. Vėliau mano vyrą užklupo onkologinė liga, tad reprodukcinių problemų vėliau, žinoma, kilo ir dėl chemoterapinio gydymo.
Pačios pagalbinio apvaisinimo procedūros – viena kainavo apie 4 tūkstančius eurų, kita – apie 3 tūkstančius.
– Tai bendra suma, ko gero, gerokai didesnė nei 10 tūkstančių eurų?
– Oi, tikrai gerokai daugiau. Kalbame apie ilgas paieškas, kai eini per visus specialistus ir niekas nieko negali pasakyti. Kažką reikia daryti, bet nėra nieko aiškaus ir viskas vyksta tik tavo paties sąskaita.
– Ir kas kartą sužibusi viltis nuslopsta, o politinės batalijos dar labiau skaudina?
– Be abejonės, visko yra. Ir piktinimosi, ir tokių porų smerkimo. Tačiau aš sakau, kad smerkia tik tie, kurie nesuvokia, kokį pragarą tos poros praeina.
– Jūsų pažįstami ir draugai žino apie jūsų šeimos nevaisingumo problemą?
– Mes per daug laiko su ta problema gyvename, kad aplinkiniai nesusigaudytų. Mes iš esmės niekam nekišame šios temos, bet jei klausia, tikrai neslepiu.
– Tačiau kadangi kalbate apie smerkimą, suprantu, kad teko ir su tokia pozicija susidurti?
– Be abejonės, teko. Gana noriai kalbėjau tuomet, kai Pagalbinio apvaisinimo įstatymas buvo svarstomas rudenį, sulaukiau kritikos net po to. Taip, žmonės turi įvairių nuomonių, bet blogiausia yra ta kritikos dalis, kuri yra susijusi su mitais: kad tai yra Dievo bausmė, kad nevaisingumas yra susijęs su lytiškai plintančiomis ligomis, palaidu gyvenimu ir panašiai. Ir juokinga, ir graudu. Mūsų atveju nieko panašaus nėra! Bet kuriuo atveju nevaisingumas yra liga. Tai pripažįsta pasaulis. Jei mes kalbame apie pacientų teises būti gydomiems nuo to, kuo jie serga, nevaisingos poros neturėtų būti išimtis. Juolab kad tiek metų tai nebuvo daroma.
Mes kalbame apie moters netausojimą.
- Ką manote apie pareiškimą, jog kiaušialąsčių ir embrionų šaldymas nesiskiria?
– Kai kalbame apie kiaušialąsčių šaldymą, tik medikai gali detalizuoti, bet atšaldyta produkcija ne visuomet yra kokybiška. Man teko skaityti kitų moterų patirčių, kad net ir atšaldyti embrionai kartais tampa nekokybiški. Tai jei jų skaičius labai mažas, tai reiškia, kad moteris vėl pasmerkta visoms procedūroms iš naujo. Patikėkite, organizmas tikrai patiria didelį stresą, kai vykdomos visos intervencijos.
– Dėl procedūrų pajutote kitų sveikatos sutrikimų?
– Be abejonės, pagalvokite, juk kišamės į endokrininę sistemą. Visas skatinimas iš esmės silpnina reprodukcinę funkciją.
– Neabejoju, kad ne vieną kartą esate girdėjusi klausimų dėl įsivaikinimo. Kodėl nepasiryžote įvaikinimui?
– Mūsų atveju mes net neturime teisės įsivaikinti vaiko. Vyras yra po onkologinės ligos. Taip, įstatymas šiek tiek pakoregavo ligų sąrašą, bet tuomet, kai vyras susirgo, buvo labai griežtas, konkretus sąrašas, pagal kurį mes nebūtume turėję teisės įsivaikinti. Vyrui diagnozuota trečios stadijos onkologinė liga. Iš trečios ar ketvirtos stadijos vėžiu sergančio asmens įsivaikinimo teisė yra atimama.
Dabar, kai sąrašas „sušvelnintas“, mes po penkerių metų vyro ligos remisijos galėtume susigrąžinti teisę tapti įtėviais.
Tačiau dėl įvaikinimo – tai nėra paprastas emocinis sprendimas.
– Ką turite galvoje?
– Aš esu dirbusi nevyriausybinėje organizacijoje, kuri tiesiogiai dirbo su globos įstaigomis, ir galiu pasakyti, kad iš pradžių maniau, jog įsivaikinti man nebūtų problema. Po to pradėjau truputėlį abejoti. Tai – labai didelis iššūkis. Kūdikis, vaikas – labai didelis iššūkis šeimai.
Tai, ką dabar pasakysiu, ne mano žodžiai. Globos įstaigų darbuotojai sako, kad kadaise čia vaikai patekdavo daugiausia iš šeimų, kovojančių su alkoholio problemomis. Dabar tai yra alkoholio ir narkotinių medžiagų mišiniai.
Visuomet būsiu už įvaikinimą, jei šeima tam ryžtasi, yra labai tvirta ir tvirtų nuostatų ir yra pasiruošusi susidurti su bet kokiais iššūkiais, bet tai nėra taip paprasta, kaip visuomenei atrodo.
Tos problemos yra labai didelės. Svarbiausia, kad įtėviai po įvaikinimo fakto yra paliekami be pagalbos. Prieš įvaikinimą jie labai tikrinami, kontroliuojami siekiant įsitikinti, kad vaikas augs turėdamas materialų pagrindą, tačiau, vaikui patekus į šeimą, ji paliekama savarankiškai spręsti problemas. O ten iššūkių, patikėkite, yra ne vienas ir ne du. Ir tokių, kokių negalėtum patikėti, gali būti. Tokių istorijų prisiklausiau... Manęs tai neišgąsdino, bet net jei ir linktume link šio sprendimo, onkologinės ligos faktas tam trukdo.
Tačiau visuomenė ir to negirdi.
Tie, kurie kritikuoja, klausimas, ar patys ryžtųsi įsivaikinti.
– Bet kokiu atveju turbūt laikotės nuomonės, kad žmogus dėl to turi teisę rinktis?
– Taip. Natūrali motinystė yra instinktyviame lygmenyje, nulemta biologiškai. Tik susidūrę su nevaisingumo problemomis žmonės supranta, kaip giliai tūno instinktas turėti kūdikį. Niekada apie tai nebūčiau pagalvojusi, jei nebūtų tekę to išgyventi.
