Vilniuje vykusiame Pasaulinės psichiatrų asociacijos kongrese pranešimą apie psichosomatinių ligų vystymosi ypatybes skaitė Čikagoje gyvenanti Šiaurės Vakarų universiteto profesorė Sigita Plioplys.
Ann ir Roberto H.Lurie vaikų ligoninėje dirbanti mokslininkė S.Plioplys yra skyrusi daug dėmesio vaikams, sergantiems epilepsija, – liga, kuri pasireiškia nevalingais traukuliais. Šios ligoninės Vaikų ir paauglių psichiatrijos departamente ji įkūrė Neuropsichiatrijos kliniką.
Vilniuje gimusi ir čia medicinos studijas bei rezidentūrą baigusi Sigita 1990-aisiais išvyko į JAV, kur siekė mokslininkės karjeros. Norėdama dirbti klinikinį darbą ji turėjo už Atlanto baigti rezidentūrą. Tuo metu Sigita susižavėjo psichiatrija.
Lietuvė nenorėjo dirbti su mirštančiais ligoniais, nes iki šiol neįmanoma išgydyti žmonių, sergančių išsėtine skleroze, Parkinsono liga ar senatvine silpnaprotyste.
Mokslininkės karjerą pasirinkusi S.Plioplys yra dažnai kviečiama skaityti paskaitų kitose šalyse.
„Labai sunku gydyti sutrikimus, kurie neturi aiškios priežasties. Sergamumas tokiomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis didėja visame pasaulyje. Pagal naują tarptautinę ligų klasifikaciją, šios ligos prisiskiriamos prie psichiatrinių ligų“, – pasakojo neseniai Vilniuje viešėjusi neurologė ir vaikų psichiatrė S.Plioplys.
– Kuo ypatingos psichosomatinės ligos? – paklausiau profesorės S.Plioplys.
– Šios ligos panašios tuo, kad pasireiškia akivaizdžiais požymiais, neturinčiais medicininio pagrindimo. Pavyzdžiui, žmogui prasideda traukuliai, nors nėra jokių epilepsiją išduodančių požymių, registruojamų elektroencefalograma, nėra epilepsijos židinių smegenyse.
Tai gali būti įvairios kilmės paralyžius, nors nėra akivaizdžios neurologinės priežasties, taip pat širdies ar pilvo skausmai be jokios priežasties.
Ši ligų grupė žinoma nuo seno. Jos buvo žinomos jau senovės graikų laikais ir vadinamos isterija. Verčiant iš graikų kalbos, „hysterus“ – tai „klajojanti gimda“.
Tai rodo, kad jau antikos laikais gydymo praktika besiverčiantys žmonės mėgino išsiaiškinti, kodėl moterys kenčia nuo keistų priepuolių.
– Kada kilo didžiausias susidomėjimas isterija?
– XIX amžiuje psichosomatinius sutrikimus ėmė tyrinėti prancūzų neurologas Jeanas Martinas Charcot. Jis atrado disociacijos procesą.
Disociacija – tai nesąmoningas psichinis procesas, kurio metu suyra mąstymas, asmenybė lyg suskyla į atskiras dalis.
Prie isterijos kilmės aiškinimo daug prisidėjo ir psichoanalizės tėvu vadinamas austrų neurologas Sigmundas Freudas. Jis tikino, kad neaiškios kilmės moterų sveikatos sutrikimai gali būti susiję su lytiniu išnaudojimu, seksualine trauma.
Vėliau pradėta vartoti konversijos terminą.
Jis prigijo dėl vienos priežasties – ligoniui kyla nemalonūs jausmai, psichiniai išgyvenimai, kurie vėliau virsta (konvertuojami) įvairiais ligų simptomais, fizine negalia. Atsiranda intensyvūs požymiai, imituojantys bet kokią ligą.
Pavyzdžiui, gali būti asmenybės susidvejinimas, tam tikri eisenos ir elgsenos pokyčiai, suaugęs žmogus pradeda elgtis kaip vaikas. Taip pat ligonį gali kamuoti sustingimas, traukuliai, dingti balsas, klausa, sutrikti judesiai, pablogėti atmintis, regėjimas.
– Kaip dažnai nustatomi tokie negalavimai?
– Manoma, kad maždaug 70 procentų žmonių, kenčiančių nuo konversinių sutrikimų, gali būti patyrę įvairių psichologinių traumų. Tačiau tirdami vaikus, kuriuos vargina konversinis sindromas, turime pripažinti, kad rizikos veiksniai yra kitokie.
Yra žinoma, kad neaiškios kilmės negalavimų kamuojami mažamečiai patiria vidutiniškai tiek pat seksualinių ir fizinių traumų kaip ir vaikai visoje populiacijoje.
Jie nesusiduria su šiomis traumomis dažniau nei bendraamžiai. Bet tai nereiškia, kad vaikai nepatiria stiprių sukrėtimų, – patiria, tiktai kitokio pobūdžio. Pavyzdžiui, tai gali būti konfliktai šeimoje, stresas mokykloje ir įtempti santykiai su bendraamžiais.
Psichosomatines ligas sunku nustatyti. Visos ligos prasideda nuo fizinių negalavimų.
Kad būtų aiški diagnozė, reikia tirti simptomus. O ką daryti, kai atlikti tyrimai nerodo priežasties, kodėl vaikas prastai jaučiasi?
Kai kurios ligos išaiškėja tik vaikui vystantis, taip pat yra ir tokių ligų, kurių mes nesugebame laiku nustatyti.
– Ar tai reiškia, kad tokiems vaikams negalima skirti ir gydymo?
– Tai didelė problema, pavyzdžiui, vaikai, kuriuos vargina psichogeniniai, bet ne epileptiniai traukuliai, yra gydomi vaistais nuo epilepsijos, turinčiais šalutinį poveikį.
Iš tikrųjų šie medikamentai nereikalingi vaikams, nes jie neserga epilepsija.
Tačiau gali praeiti daug laiko, kol medikams pavyks nustatyti teisingą diagnozę.
Psichosomatinės ligos nėra dažnos psichiatrijoje, bet tokių pacientų gydymas daug kainuoja.
Tai prilygsta sudėtingiausių ligų gydymui, nes atliekama daug papildomų tyrimų, skiriama daug vaistų, o niekas nepadeda.
Pacientai būna sutrikę, nepatenkinti gydytojais, ieško naujų specialistų, kurie jiems padėtų – nustatytų tikrąją diagnozę ir skirtų tikrąjį gydymą.
– Koks dažniausiai būna pacientų amžius?
– Konversinis sindromas gali būti nustatytas tiek penkiamečiams, tiek paaugliams, tiek brandaus amžiaus asmenims.
Nuo šių ligų kenčia ne tik ekonomiškai išsivysčiusių valstybių gyventojai, bet ir tų, kuriose daug smurto, skurdo, karinių konfliktų. Vienintelė išeitis – teisinga diagnozė.
Pacientui būtina skirti psichiatrinę terapiją ir kitokius gydymo metodus.
Turi dirbti medikų komanda, kuriai priklausytų įvairių sričių specialistai. Pediatrai, šeimos gydytojai, neurologai ar vidaus ligų gydytojai negali vieni nustatyti šios diagnozės, nes būtinas psichiatras.
Kita vertus, vien psichiatro tokiu atveju neužtenka. Svarbu, kad medikai bendrautų ir stebėtų, kaip vystosi liga.
Kadangi tokie pacientai būna apsilankę ne pas vieną specialistą, jie būna kritiškai nusiteikę, o kartais smarkiai nusivylę, nes nepasitiki gydytojais.
– O kaip elgiasi paciento artimieji? Ar jie nemano, kad žmogus sveikas, tik blogai elgiasi ir apsimetinėja?
– Konversinis sindromas nėra valingai kontroliuojama elgsena, tai liga, susijusi su pasąmone. Nuo pacientų valios nepriklauso, kaip jie jaučiasi. Pavyzdžiui, žmogus gali save įtikinėti, kad nebūtų traukulių, bet jie vis tiek prasideda.
Negatyvus emocinis konfliktas, kurio nepavyksta išspręsti, dažnai išsiveržia kaip liga. Sakyčiau, dvasinis skausmas įgauna ligos kontūrus ir fizinius negalavimus. Žmogus įsijaučia į ligonio vaidmenį, jo emocinė kančia prasiveržia visuomenei priimtina kultūrine forma.
Kai kuriems asmenims ligonio vaidmuo gali būti patogus, nes ligonis atsiduria dėmesio centre, visi ima juo rūpintis, rodo jam dėmesį, išreiškia paramą.
Toks žmogaus jaučiasi atleistas nuo pareigų ir nėra prislėgtas atsakomybės naštos. Taip atsitinka ne todėl, kad jis to siekia, bet kaip jis elgiasi nesugebėdamas įveikti konfliktų.
Meluoti, apgaudinėti, manipuliuoti kitais žmonėmis siekiant savo tikslų – šiems ligoniams nėra svetimi tokie bruožai. Jie nežino, kodėl elgiasi neadekvačiai. Jie tiki, kad pagrindinė prastos savijautos priežastis glūdi jų organizme, kitaip tariant, yra medicininė priežastis, kodėl jie taip jaučiasi.
Šie pacientai nėra kritiški, jie tikina, jog jiems viskas gerai, kad jie neturi jokių emocinių problemų, tik bėda, kad neišnyksta traukuliai ar paralyžius. Tokie žmonės dažnai neigia, kad juos kamuoja nerimas, depresija, lėtinė įtampa ar nuovargis.
– Kiek tokių pacientų yra?
– Atlikti tyrimai rodo, kad Vakarų Europoje pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, kurioje dirba šeimos gydytojai, pediatrai, vidaus ligų gydytojai, psichosomatiniais negalavimais skundžiasi nuo 40 iki 50 proc. pacientų.
Tai nereiškia, kad visi jie serga konversiniu sindromu. Tačiau šeimos gydytojai dažnai susiduria su negalavimais, kurių kilmės neįmanoma paaiškinti.
Psichiatrai kur kas rečiau susiduria su tokiais ligoniais. Į jų akiratį patenka gerokai sudėtingesni atvejai.
Somatiniai simptomai dažnai būdingi depresijai ir nerimui, o tai skirtingos ligos. Bet somatiniai negalavimai pasunkina gydymą.
– Ar tiesa, kad tokie ligoniai būna sunkaus būdo?
– Reikia pripažinti, kad gydytojai jų nemėgsta, nes jie nepasitiki specialistais, nevykdo jų nurodymų, amžinai skundžiasi, jie labai nelaimingi, nes jaučiasi visų atstumti ir nemylimi.
Būtina kuo anksčiau nustatyti diagnozę, skirti gydymą, bandyti sukurti tokią atmosferą, kad pacientas būtų dėmesio centre.
– Jūs dirbate Ann ir Roberto H.Lurie vaikų ligoninėje, esate šios ligoninės Vaikų neuropsichiatrinės klinikos vadovė. Ko galima tikėtis ateityje iš medicinos mokslo?
– Psichiatrijos ir neurologijos mokslai vis giliau skverbiasi į gyvybės paslaptį.
Mokslininkai dėmesį nukreipia į prenatalinį periodą, atlikdami vaisiaus smegenų tyrimus. Pavyzdžiui, tiriamos būsimosios motinos, nustatomas streso hormono kortizolio kiekis plaukuose, pagal tai yra vertinamas streso lygis.
Kai gimsta kūdikis, atliekamos jo smegenų encefalogramos, magnetinio rezonanso tyrimas, vertinamos smegenų struktūros.
Pastebėta, kad kuo didesnis kortizolio lygis būsimos gimdyvės organizme pirmaisiais nėštumo mėnesiais, o taip būna patiriant nerimą, depresiją, tuo dažniau gimusios mergaitės augdamos susidurs su depresija.
Niekas neabejoja, kad nėščiosios organizme išsiskyręs kortizolis turi įtakos vaisiaus smegenų formavimuisi, jis gali lemti net struktūrinius pokyčius.
Aš taip pat daug dirbu tyrinėdama įvairius genetinius sindromus ir jų ryšį su psichikos sutrikimais.
Iki šiol nėra aišku, kodėl turėdami tą patį geno sutrikimą užauga tokie skirtingi vaikai, kas tai lemia.
Tai vadinama epigenetiniu faktoriumi.
