Labai lengva teisti nuo narkotikų priklausomybės kenčiančius asmenis. Nesunku juos tiesiog „nurašyti“, kaltinti, apleisti ir pamiršti, kad jie taip pat yra žmonės, kad jie yra mūsų visuomenės dalis. Tačiau taip pat lengva ir papulti į narkotikų spąstus. Nepamirškime, kad už kiekvienos priklausomybės slypi istorija ir žmogiškas polinkis klysti.
Heroinas padėjo pabėgti nuo realybės
Savo gyvenimo istorija dalijosi vyras, kuris net 10 gyvenimo metų buvo įklimpęs į narkotikų liūną. Jis teigė, jog viskas prasidėjo nuo alkoholio. Dar paauglystėje jis su draugais išgerdavo, kad mokyklos diskotekose būtų drąsiau. Netrukus susigundė pabandyti „žolės“, o vėliau ir stimuliuojančių narkotikų — amfetamino.
„Mane labai traukdavo naktinis gyvenimas ir kriminalinė, kaip aš tada galvojau, romantika. Apleidau mokslus mokykloj ir gyvenau gatvės gyvenimą“,— pasakojo vyras.
Būdamas 17 metų jis pirmąkart pabandė heroino ir tai pakeitė viską. Būtent šis narkotikas padėdavo pabėgti nuo realybės. Paauglys darė viską, kad tik turėtų pinigų dar vienai dozei. Prasidėjo vagystės, plėšimai bei problemos su teisėsauga. Pamažu tiek draugai, tiek artimieji nuo jo nusisuko.
Dar 8 metus nepavyko išsivaduoti iš heroino gniaužtų. Vyras išbandė įvairius vaistus, detoksikaciją, net pakeitė gyvenamąją vietą. Tačiau niekas negalėjo jam padėti.
„Buvau visiškai žlugęs, niekam nereikalingas, praradęs gyvenimo prasmę. Norėjau nusižudyti, bet bijojau tai padaryt. Nuo skausmo ir beviltiškumo pradėjau melstis ir prašyt pas Dievą, kad išgelbėtų mane iš šito pragaro, kad arba padėtų mirti, arba ištrauktų iš šito liūno. Nežinau kaip, bet stebuklas įvyko, po mėnesio aš atsidūriau reabilitacijos centre”,— savo praeities išgyvenimais dalijosi vyras.
Rado prieglobstį
Po reabilitacijos vyrui teko sugrįžti į gimtąjį miestą, kur jo laukė prisiminimai apie tragišką praeitį. Tačiau jis sužinojo apie ten vykstančius Narkomanų anonimų (NA) draugijos susirinkimus ir tai pakeitė jo gyvenimą.
Iš pradžių jis ten lankydavosi, kad vakarais neliktų vienas ir kad tai jam nesukeltų pagundos vėl grįžti į narkotikų liūną. Vėliau jis pritapo tarp šios draugijos narių, susirado draugų. Vienas iš jų vyrui pasiūlė padirbėti statybose — tai buvo pirmasis jo darbas po to, kai išsivadavo iš narkotikų.
„Aš mokiausi gyventi iš naujo, pergyvent jausmus, susidurt akis į akį su realybe, ir visa tai daryt be narkotikų, mąstant „švariai”. O tai buvo tikrai nelengva”,— teigė vyras.
Šiuo metu jis jau daugiau nei 8 metus nebevartoja jokių psichotropinių medžiagų, įskaitant ir alkoholį. Už tai vyras dėkoja Narkomanų anonimų draugijai, kuri jam padėjo išsivaduoti ir išmokti gyventi kitaip.
Šiek tiek apie NA draugiją
Vyras metė narkotikus ir dabar kartu su kitais NA draugijos nariais jis padeda gelbėti nuo priklausomybių kenčiančius žmones. Jie važinėja po ligonines, detoksikacijos skyrius, reabilitacijos centrus ir kalėjimus. Ten bendrauja su narkomanais, savo patirtimi ir pavyzdžiu rodo, jog galima ir niekada nėra vėlu išsigelbėti.
Narkomanų anonimų draugija nėra pelno siekianti organizacija. NA susirinkimus gali lankyti bet kas, nėra jokių narystės mokesčių. Ši draugija taip pat nepriima paramos iš kitų organizacijų. Joje žmonės sveiksta pagal specialią 12 žingsnių programą, o sveikstantieji padeda tokio pat likimo žmonėms. Lietuvoje NA grupės jau susikūrusios aštuoniuose miestuose.
Kodėl įklimpstama ir ką daryti jau susidūrus su priklausomybe?
Istorijos herojus mano, jog dažniausiai žmonės į narkotikų liūną įklimpsta dėl vaikystėje patirtų sunkumų. Psichologinės traumos, meilės ir bendravimo trūkumas sukelia norą bėgti nuo realybės. Narkotikai iš pradžių padeda, tačiau jų sukeltos pasekmės būna tragiškos.
Vyras ragino net nepradėti vartoti. Neverta savęs apgaudinėti kalbomis, kad egzistuoja „lengvi narkotikai”, prie kurių nepriprantama.
„Aš irgi kažkada taip galvojau, bet pasekmės — virš 10 prarastų gyvenimo metų. Jos kamuoja mane iki šiol“,— teigė jis.
Jo patirtis rodo, jog susidūrus su šia problema, svarbiausia neužsisklęsti savyje ir ieškoti pagalbos. Nesvarbu kokiais būdais — ar per draugus, ar per mokytojus, ar per tėvus — reikia ieškoti išeities. Vyras teigė, jog vien savo pastangomis išsivaduoti labai sunku ir kartais net neįmanoma.
Istorija, kurios pabaigos dar nesimato
Kiek kitokią istoriją pasakojo jaunas, 22 metų vaikinas. Jis jau keletą metų svaiginasi „lengvaisiais narkotikais” ir tai, jo nuomone, jam padeda atrasti save bei kitus. Vaikinas groja įvairiais instrumentais ir, pasak jo, narkotikai jam suteikia įkvėpimo.
Pirmąkart „žolės“ jis parūkė būdamas 18 metų, vėliau sekė kiek stipresni narkotikai — LSD, amfetaminas, „grybai“, „ekstazi“. Jo teigimu, draugams pasiūlius apsisvaiginti, jis tiesiog neatsisako. Kol kas nustoti jis neketina.
„Vartodamas narkotikus, labiau reaguoji į aplinką, į žmonių emocijas ir į tai įsijauti. Tai aktyvuoja, pakeičia mano grojimą. Vėliau blaiviu protu bandau „atgaminti“ tai, ką pagrojau. Sunku, bet kartais pavyksta“,— teigė jis.
Vaikinas mano, jog narkotikai taip pat pakeitė ir jo pasaulėžiūrą. Tai padeda jam pamatyti tikruosius žmonių veidus, tačiau gali privesti ir prie depresijos. Jis teigė, jog kartais labai sunku atsigauti, nes pamačius tai, ką jis vadina realybe, lengva pasiduoti beprasmiškumo jausmui.
Psichologo nuomonė
Psichologas Vytautas Jurkuvėnas teigė, jog pagal narkotikų vartojimo statistiką tarp Lietuvos ir kitų šalių nėra ženklių skirtumų. Jo nuomone, jauni žmonės yra linkę išbandyti naujus dalykus, o narkotikai yra vienas iš jų. Problemą jis siejo su tuo, kada žmogus pradeda vartoti ir tampa priklausomas.
„Jei žmogus pradeda vartoti narkotikus, tarp jų ir alkoholį, labai anksti, yra labai didelė tikimybė, kad jis „užsikabins‘‘. Taip atsiranda priklausomybė. Taip pat svarbu, kokį narkotiką žmogus išbando. Haliucinogenų, marichuanos pabando nemaža dalis jaunų žmonių, bet priklausomybė išsivysto tik nedaugeliui“,— teigė jis.
Psichologas nebuvo linkęs teisti tuos, kurie teigia, jog narkotikai suteikia įkvėpimo. Jo nuomone, tai seniai žinomas dalykas, netgi kultūrinė tradicija. Meniški žmonės dažnai išbando įvairius narkotikus.
„Kad ir kaip nesinori pripažinti, iš dalies yra tiesa, jog narkotikai suteikia įkvėpimo. Problema yra pasekmės. Negalima nuneigti kelių dalykų: narkotikai tikrai paveikia smegenis ir kartais tai gali būti naudinga kūrybai. Tačiau kai žmogus teigia, kad jis nesiruošia nustoti, aš pamąstau, ar tikrai nėra kitų būdų būti kūrybiškam?“,— pasakojo psichologas.
Paklaustas apie tai, kaip reiktų elgtis šeimos nariams ar draugams, kurie mato, jog jiems svarbus žmogus klimpsta, V.Jurkuvėnas teigė, jog nėra paprastų sprendimų. Jo nuomone, kalbos ir patarimai dažniausiai neveikia ir priklausomybę turintis žmogus retai kada jų klauso.
„Svarbiausia leisti žmogui pajausti pasekmes, nesaugoti jo nuo jų. Pirmiausia, narkotikus vartojantis žmogus praranda pinigus, todėl negalima jam jų duoti ar skolinti. Reikia leisti jam pajausti, kad kažką praranda. Ilgiau vartojantys praranda ir žmones aplink save“,— aiškino psichologas.
V.Jurkuvėno teigimu, kartais aplinkiniams gali atrodyti, jog priklausomybę turintis žmogus jau pasiekė savo dugną, tačiau jis pats to dar nesupranta. Vadinasi, jam pasekmių dar neužtenka. Stiprius narkotikus, pavyzdžiui, heroiną vartojančių žmonių dugnas gali būti labai giliai. Tačiau žmogaus nepriversi gydytis, jei jis pats to nenorės.
Dvi labai skirtingos istorijos liudija, jog narkotikai yra itin kompleksiška problema, kurios sprendimo būdai nėra vienareikšmiški. Nuo jos kenčia ne tik vartojantys žmonės, bet ir jų artimieji, draugai. Kad ir kaip sunku tai pripažinti, niekas neišgelbės žmogaus, kuris nenori būti išgelbėtas. Tačiau negalima palikti kenčiančiojo. Jis vienas niekada nepabėgs iš užburto narkotikų rato. Vertėtų rasti savyje daugiau empatijos ir išmokti ne tik teisti, bet ir suprasti.
