Asmenybės bruožai yra susiję su ligų atsiradimu.
Tokių tyrimų ištakos siekia antikos laikus. XX amžiaus viduryje žmogaus charakterio ryšį su ligomis aiškinosi daugybė mokslininkų.
Tačiau kur kas svarbiau žinoti, koks žmogus serga, nei išsiaiškinti, kokia tai liga. Šio Hipokrato požiūrio šalininkų yra ir dabar.
Nacionalinės krūties ligų asociacijos metinėje konferencijoje „Naujos gyvenimo formos ir kokybė“ psichologė Sandra Birbilaitė irgi priminė, kad tai, kaip žmogus moka tvarkytis su stresu, lemia ir jo gebėjimą priimti onkologinę ligą.
„Kiekvienas turime vidinių ar išorinių resursų, kurie padeda suvaldyti stresą, pavyzdžiui, šeima, artimųjų parama, bendravimas“, – sakė psichologė S.Birbilaitė.
JAV kardiologai Meyeris Friedmanas ir Ray H.Rosenmanas XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje sukūrė teoriją apie asmenybės A tipą, kuris labai susijęs su širdies ir kraujagyslių ligomis.
Jų tyrimai ir paskatino naujos mokslo srities – sveikatos psichologijos – atsiradimą.
A tipo asmenybė esą pasižymi nekantrumu, skubėjimu netgi tada, kai tai nebūtina.
Tai žmogus, kuris nuolat nespėja, kuris greitai kalba, stengiasi vienu metu daug padaryti. Jis ambicingas, mėgsta konkuruoti, siekia būti lyderiu, bet pervertina savo galimybes, labai dažnai į viską reaguoja pykčiu.
M.Friedmanas ir R.H.Rosenmanas iškėlė mintį, jog A tipo asmenybė reaguoja į aplinkos veiksnius taip, kad sukeliamas didesnis simpatinės nervų sistemos ir hormoninis atsakas, o tai didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.
Vėliau buvo manoma, kad yra tam tikras asmenybės tipas, susijęs su didesniu pavojumi sirgti onkologine liga.
Viena tokių teorijų rėmėsi prielaida, kad didesnę tikimybę sirgti vėžiu turi žmonės, linkę savyje kaupti neigiamas emocijas.
Tai – žmonės, kurie rečiau supyksta, bet verda savyje. Jie skiria daugiau dėmesio kitų poreikiams, bet mažiau rūpinasi savimi. Jie vengia konfliktų ir dažnai aukoja savo norus, be to, stipriai išgyvena, jeigu kas nors gyvenime nepasiseka.
Ieškant atsakymo į klausimą, ar yra ryšys tarp asmenybės savybių ir vėžio, Japonijoje 7 metus buvo stebimi daugiau nei 30 tūkstančių žmonių ir per tą laiką nustatyta, kad 671 jų susirgo vėžiu.
Švedijoje daugiau nei 29 tūkst. žmonių buvo stebimi net 25 metus.
Buvo tiriama, ar yra tam tikras ryšys tarp tokių savybių kaip dirglumas, irzlumas, pernelyg didelis noras bendrauti su aplinkiniais ir onkologinių ligų atsiradimo.
Bet mokslininkai nerado ryšio tarp asmenybės savybių ir vėžio.
Tai svarbu, nes daug žmonių, besikreipiančių į psichologą, prisipažįsta: „Tikriausiai ką nors dariau ne taip, kad susirgau vėžiu.“
Tokie žmonės neretai jaučia kaltę, kad serga, jiems liga yra tarsi bausmė. Bet mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad toks požiūris klaidingas.
„Tokio tipo nėra. Nė vienas žmogus neturi savęs kaltinti dėl to, kad susirgo“, – teigė S.Birbilaitė.
Bet yra viena svarbi aplinkybė, į kurią sergantieji turi atkreipti dėmesį. Paaiškėjo, kad tie, kuriems diagnozuota piktybinė liga, linkę labiau slopinti savo emocijas.
Nyderlanduose su medikais dirbę psichologai padarė reikšmingą išvadą – vienas bruožas, kuris pavojingas tokiems ligoniams, – beviltiškumo jausmas, nes jis susijęs su ligos atkryčiu.
Kaip atsiranda bejėgiškumas? Šis jausmas yra išugdomas. Nors stresas irgi gali paskatinti bejėgiškumą, ilgainiui žmogus išmoksta jį suvaldyti.
Stresas priverčia mobilizuoti jėgas ir išmoko įveikti sunkumus.
Bejėgiškumo tyrimai atskleidė, kas iš tikrųjų vyksta žmogaus viduje. Mokslininkai nurodė penkis būdus, kaip žmonės prisitaiko prie onkologinės ligos.
Pirmas būdas yra neigimas. Jį dažniausiai renkasi žmonės, kurie susirgę mėgsta sakyti: „Tai nieko rimto.“ Žinia apie diagnozę jų nesugniuždo. Net sirgdami jie stengiasi gyventi taip, kaip įpratę.
Antras prisitaikymo būdas – fatalizmas – būdingas žmonėms, kurie skundžiasi: „Niekas nuo manęs nepriklauso“, „Toks mano likimas, ir nieko čia nepakeisi.“
Trečias būdas – kovojimas su liga, kai žmogus neabejoja, kad liga – tik trumpalaikė palydovė. Jis nepasiduoda: „Man reikia su liga susitaikyti, bet aš įveiksiu ją.“
Ketvirtas būdas – beviltiškumas, kai žmogus nuleidžia rankas: „Nėra jokios prasmės gydytis, nes vis tiek tai blogai baigsis.“
Penktas būdas – nerimastingumas, kuris neturi nieko bendra su nerimu. Normalu, kad žmogus nerimauja prieš tyrimus nežinodamas, ar vėžys neatsinaujino.
Nerimastingumas – tai nuolatinis nerimas dėl ateities, kai žmogus nesugeba susiimti.
Paaiškėjo, kad geriausiai prie onkologinės ligos prisitaiko tie asmenys, kuriems būdingas neigimas. Taip pat gerai psichologiškai prisitaiko kovotojai, į ligą žiūrintys kaip į iššūkį.
Didžiausia tikimybė, kad vėžys atsinaujins, gresia žmonėms, kurie reaguoja į ligą bejėgiškumu ir beviltiškumu.
