Sulaukęs penktojo gimtadienio Ramūnas susirgo ūmine leukemija. Dėl piktybinės kraujo ligos jam teko 10 mėnesių praleisti ligoninėje.
R.Amšiejus buvo vienas iš nedaugelio vaikų, kuriems daugiau nei prieš 20 metų pavyko ištrūkti iš ūminės leukemijos spąstų, nes daug metų ši mažamečių liga buvo vertinama kaip neišgydoma.
1994 metų lapkritį Ramūnas ėmė smarkiai karščiuoti, o vėliau temperatūra staiga nukrisdavo.
Atlikus kraujo tyrimus berniukui buvo nustatyta ūminė limfoblastinė leukemija, kuri pažeidė ir nervų ląsteles.
Ramūno tėvams medikai nieko viltingo nežadėjo.
Kartu su mama į ligoninę patekęs Ramūnas trumpam galėjo grįžti namo tik po gero mėnesio, kai buvo perpilta kraujo. Tai buvo prieš pat Kalėdas – 1994-ųjų gruodžio 23-iąją.
„Tai buvo pirmas mūsų su mama sugrįžimas namo, kuriuose likęs tėtis turėjo prižiūrėti keleriais metais vyresnę mano seserį“, – pasakojo Ramūnas.
Vaikų hematologinis skyrius jam kėlė baimę, nes čia patyrė daug skausmingų procedūrų, o viena jų buvo ypač nemaloni – tai nugaros smegenų skysčio tyrimas, vadinamoji liumbalinė punkcija.
Vaikai bėgdavo iš procedūrinio, net stengdavosi apvemti medikes, kad jos pasitrauktų ir neatliktų šios procedūros.
Tačiau ši procedūra yra svarbi, nes padeda atsakyti, ar nugaros smegenų skystyje yra leukeminių ląstelių. Aptikus šių ląstelių, į nugaros smegenų kanalą reikia leisti daugiau vėžį stabdančių vaistų citostatikų, o kartais tenka skirti dar agresyvesnį gydymą.
Kartą šios procedūros metu Ramūnui galbūt sujudėjus buvo pažeistas nervas. Kurį laiką jis negalėjo vaikščioti, ėmė nykti kojų raumenys.
Berniukas mokėsi iš naujo vaikščioti. Bet vėl jo tykojo nelaimė, kai mama išėjo iš palatos telefonu pakalbėti su tėčiu. Nesulaukęs jos berniukas atsistojo ir eidamas griuvo. Susižeidęs kelį jis dar tris savaites laukė, kol galės vėl atsistoti ant kojų.
Su nedidelėmis pertraukomis R.Amšiejus ligoninėje praleido beveik dešimt mėnesių – nuo 1994-ųjų lapkričio iki 1995-ųjų rugpjūčio pabaigos.
Nuo didelių vaistų dozių penkiamečiui keliskart buvo sustojusi širdis, nes organizmas neatlaikė krūvio. Laimė, gydymas buvo efektyvus.
Tą dieną, kai Ramūnas pateko į Vaikų hematologijos centrą, kartu su juo buvo paguldyti 27 nauji pacientai, o tik šeši jų sėkmingai baigė sudėtingą chemoterapiją.
Tuo metu nuo ūminės leukemijos mirdavo daug vaikų, nes nebuvo efektyvių vaistų. Dviguba chemoterapija buvo skiriama tik tiems, kuriems leukemija atsikartodavo.
„Stebuklas, kad likau gyvas“, – neslėpė R.Amšiejus.
Dar penkerius metus truko medicininis stebėjimas, ar liga neatsinaujina, todėl tekdavo dažnai kartoti įvairius tyrimus. Būdamas vaikas jis nemėgo kelionių į Vilnių, nors dabar yra įsikūręs šiame mieste.
Vaikystėje patirti įspūdžiai R.Amšiejaus neatbaidė nuo medicinos. Baigęs Simno gimnaziją, jis tęsė studijas Kauno kolegijoje, Sveikatos priežiūros fakultete, kur pasirinko biomedicininę diagnostiką.
Jam gerai sekėsi studijos, nors gimnazijoje negalėjo pasigirti puikiais pažymiais. Vyras tikino, kad jo atmintis dėl ligos buvo prasta – to, ką išmokdavo namuose, atėjęs į mokyklą negalėdavo pakartoti. Tačiau Kauno kolegijoje jis tapo vienu uoliausių studentų.
Baigęs kolegiją Ramūnas gavo darbą Klaipėdos respublikinės ligoninės Patologijos laboratorijoje. Šiame mieste susipažino su būsima žmona vilniete Sabina.
Paskui sutuoktinę jis patraukė ir į Vilnių. Ramūnas taip pat lengvai susirado darbą sostinėje – jam buvo pasiūlytos pareigos bendrovėje „Medicina practica laboratorija“.
Į šią laboratoriją patenka įvairių audinių pavyzdžių, kurie imami operacijos metu. Iš jų yra ruošiami preparatai, kuriuos toliau tiria gydytojai.
Specifinis kvapas, sterili aplinka, balti chalatai, kuriuos reikia vilkėti laboratorijoje, Ramūno nė kiek nebegąsdina. Vyras taip pat dirba Baltijos ir Amerikos klinikos laboratorijoje, kur atlieka įvairius kraujo tyrimus.
Praėję metai vilniečiui buvo laimingi – jo dukrai Gabijai gruodžio 27-ąją sukako vieni. Tapęs tėvu R.Amšiejus puikiai supranta, ką gali jausti tėvai, kurių vaikas sunkiai serga.
Atėjęs į Vaikų ligoninę ir matydamas ašarojančius tėvus vyras moka juos paguosti, nes pasidalija savo ligos istorija.
Ramūnui pasisekė, kad leukemija pasidavė gydymui, tačiau kraujo perpylimo pasekmes jis jaučia iki šiol.
Studijuodamas pirmame kurse jis sužinojo, kad serga hepatitu B. Manoma, šiuo virusu jis galėjo užsikrėsti perpilant kraują, nes iki 1993-iųjų Lietuvoje donoro kraujas nebuvo tiriamas dėl hepatito virusų.
Net penkiolika metų jis nežinojo, kad nešioja šį virusą. Kai buvo nustatytas hepatitas B, vyro kepenys buvo smarkiai pažeistos. Ši liga pasunkino studijas.
Tik tada, kai R.Amšiejus persikėlė gyventi į Vilnių, buvo paskirtas tinkamas gydymas, tačiau už vaistus jis turėdavo sumokėti pats, nes jų nekompensavo Valstybinė ligonių kasa. Už medikamentus vienam mėnesiui tekdavo pakloti apie 500 eurų.
Vėliau vyrui pavyko pasiekti, kad šiuos vaistus Ligonių kasa skirtų nemokamai. Pastaruosius 3 metus gerdamas antivirusinius preparatus R.Amšiejus įsitikino, kad atgavo jėgas. Jis nebejaučia silpnumo, įvairių skausmų.
Manoma, kad hepatitas B galėjo paslapčia kamuoti ne vienus metus. Kurį laiką tėvai stebėdavosi, kodėl sūnus vengia fizinio darbo.
Kai liepdavo žoliapjove nupjauti kieme veją, Ramūnas nelabai apsidžiaugdavo, nes greitai pavargdavo, o tėvams kartais atrodydavo, kad sūnus linkęs tinginiauti. Nuo kitų vaikų jis skirdavosi ir šiek tiek tamsesne oda.
Visa jėga hepatito B virusas smogė po 15 metų. Būdamas pirmame kurse Ramūnas tiek nusilpo, kad negalėdavo atsikelti iš lovos, jam dažnai būdavo silpna, kamavo pykinimas ir vėmimas.
Į Kauną atvykę tėvai pasiėmė nusilpusį sūnų, ir jis atsidūrė Alytaus S.Kudirkos apskrities ligoninėje. Kurį laiką medikai nežinojo, kas jam yra. Viena gydytoja rezidentė, pamačiusi kepenų fermentų tyrimus, įtarė hepatitą B. Šią diagnozę patvirtino ir Kauno klinikų medikai.
Įveikęs leukemiją R.Amšiejus su hepatito B virusu turi kovoti iki šiol.
Ramūnas iki šiol mena medikus, kurie jį išgelbėjo nuo mirties.
Pirmoji gydytoja Vaikų ligoninėje, į kurios rankas jis pateko, buvo Birutė Saulienė. Vėliau jį gydyti pradėjo Vaikų hematologijos skyriaus įkūrėjas gydytojas Aleksandras Savinas, vienas pirmųjų šalyje ėmęs taikyti šiuolaikinius gydymo metodus vaikams, sergantiems kraujo vėžiu.
Tik prieš ketverius metus Ramūnas įsidrąsino atverti duris Vaikų ligoninės, kuri jam buvo tapusi antraisiais namais. 2013 metų rugpjūtį jis tuokėsi, o prieš vestuves paprašė dovanoti ne gėles, o saldainius.
Prisimindamas sunkią ligą jis nusprendė su žmona saldainius išdalyti sergantiems vaikams.
Slaugytoja Marytė Ražanauskienė, kuri Ramūnui buvo beveik kaip mama, iškart jį atpažino, net prašė nesakyti savo pavardės – neabejojo, kad prisimins.
„Esi Amšiejus“, – pasakė medikė, o Ramūnui liko tai tik patvirtinti.
Prieš šias Kalėdas R.Amšiejus pakartojo žygį ir Vaikų ligoninėje dalijo saldainius su savo kolegomis iš bendrovių „Medicina practica laboratorija“ ir „Patologijos diagnostika“.
