Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos Onkologijos skyriaus vadovė docentė R.Jančiaus- kienė tikino norinti iš žmonių sąmonės ištrinti nuostatą, esą vėžys siejasi su bloga ligos baigtimi.
„Vertinant Europos šalyse surinktus duomenis, galimybės pasveikti sergant vėžiu yra gana didelės. Tai priklauso nuo vėžio rūšies, lokalizacijos, histologinių jo formų“, – aiškino gydytoja.
Sergančiųjų sėklidžių, lūpos vėžiu, limfoma, melanoma galimybės išgyventi daugiau kaip 5 metus siekia 80–90 procentų. Susirgusios krūties vėžiu 5 metus ir ilgiau išgyvena 70 procentų moterų, žarnyno vėžiu – 50–60 procentų pacientų.
Nepaisant mokslo pažangos, kai kurių rūšių vėžio gydymo rezultatai netenkina nei pacientų, nei medikų. Štai susirgus kasos, skrandžio ar kepenų vėžiu tikimybė išgyventi ilgiau kaip 5 metus yra vos 7–20 procentų.
„Daugelio žmonių gyvenimo ypatumai yra tiesus kelias į ligos glėbį. Pramoninės gamybos maistas turi daugybę ligas provokuojančių priedų, tačiau jame nėra pakankamai gyvybei palaikyti būtinų medžiagų. Organizme neretai vystosi lėtinis uždegimas, o tokia terpė labai palanki vėžiui vystytis“, – kalbėjo žinoma onkologijos specialistė.
Nuolatinis stresas taip pat gali tapti lėtinio uždegimo priežastimi. Doc. R.Jančiauskienė tikino, kad 80 procentų atvejų sveikatos būklė priklauso nuo gyvenimo būdo.
„Mes galime patys labai daug nuveikti, tačiau reikia suvokti įdedamų pastangų prasmę ir judėti link ramybės, visomis prasmėmis subalansuoto gyvenimo būdo, grįžti prie natūralaus maisto, daugiau dėmesio skirti pamąstymui, gerai sutarti su aplinka ir neužmiršti judėti“, – kalbėjo gydytoja.
„Tiek ląstelės, tiek viso organizmo lygmenyje vyksta procesai, sukuriantys palankią terpę ligoms. Visiškam pasveikimui neužtenka operacijos ir chemoterapijos. Būtina organizme pakeisti aplinką, kuri taptų nepalanki ligai. Tai reikia daryti lėtai, nestresuojant ir nedramatizuojant, taip pat neužmirštant daugiau judėti“, – patarė gydytoja.
Vadinamieji kraujo navikai sudaro apie 8 procentus visų piktybinių ligų (juos gydo gydytojai hematologai), o likusieji 92 procentai vadinami solidiniais navikais ir vystosi įvairiuose vidaus organuose. Tokius pacientus gydo onkologai.
Kraujo navikai gydomi vaistais, o gydant solidinius plaučių, žarnyno, krūtų ir panašius navikus svarbiausią vaidmenį atlieka chirurgija, jos indėlis siekiant visiškai išgydyti pacientą yra didžiausias. Tarkime, vien po chirurginės intervencijos pasveiksta pusė trečios stadijos storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų.
„Žinoma, labai svarbu, kad operacija būtų atliekama itin kvalifikuotai ir profesionaliai. Procedūrą turi atlikti chirurgas, turintis pakankamai patirties operuojant vėžį, ir tai reikia atlikti ligoninėje, kurioje gydoma daug tokių pacientų“, – kalbėjo doc. R.Jančiauskienė.
Po operacijos skiriamos chemoterapijos poveikis gerokai mažesnis – ji padeda išgyti dar 10–17 procentų pacientų. Nors mokslininkai yra sukūrę daug efektyvių vaistų vėžiui gydyti, jie dažniausiai turi ir šalutinį poveikį, todėl tyrėjai siekia atrasti vėžio receptorius, ypatybes, kurios padėtų nustatyti, kuriais atvejais vaistas bus naudingas, kuriais – ne.
Prieš porą dešimtmečių onkologai kalbėjo, kad XXI amžiuje nebeliks chemoterapijos, kuri veikia ir sveikąsias ląsteles, tačiau taip neįvyko.
Biologinės, taikinių terapijos, kaip parodė patirtis, daugelyje onkologijos sričių neišstūmė chemoterapijos.
Onkologijos skyriaus vadovė turi paaiškinimą, kodėl taip atsitiko: „Vėžys yra gudrus, jis – gyvas organizmas. Jeigu užblokuoji vieną patogenetinį kelią, vėžys suranda aplinkkelį. Veiksmingų vaistų kūrimo kelias nėra toks sėkmingas, kaip norėtų medikai.“
Nepaisant visų aplinkybių, pažanga kuriant vaistus aiškiai matyti. Anksčiau vaistai buvo parenkami pagal tai, kokiame organe išsivystė vadinamasis pirminis vėžio židinys. Vėžio ląstelėse atradus receptorius, genų mutacijas, medikams lengviau atrinkti pacientus, kuriems konkretus vaistas bus veiksmingesnis.
„Mokslas siekia išskirti vėžio požymius, kad medikai galėtų parinkti tinkamiausius vaistus, mat jie turi ir šalutinių poveikių“, – kalbėjo doc. R.Jančiauskienė.
Kuriant vaistus didelės viltys siejamos su genomo tyrimais. Technologiškai šis metodas leidžia iš vieno mėginio ištirti per 300 genų, kurie galbūt susiję su vėžiu.
„Dabar vaistai dažniausiai skiriami pagal tai, kur vėžys išsivystė. Ištyrus visą genomą ir nustačius vėžio biologines charakteristikas vaistus būtų galima pritaikyti pagal receptorius, mutacijas“, – aiškino doc. R.Jančiauskienė.
„Genomą tirti labai brangu, tačiau tai perspektyvu. Kita vertus, neužtenka ištirti, dar reikia žinoti, ką daryti gavus tyrimų rezultatus. Nemažai laiko užtrunka išanalizuoti literatūrą, kad būtų galima įvertinti, kas konkrečiam pacientui su konkrečiomis vėžio biologinėmis charakteristikomis būtų veiksmingiausia. Tokį darbą atlieka didelės mokslininkų komandos, nes pavieniui net geriausi specialistai negalėtų nieko padaryti“, – įsitikinusi gydytoja doc. R.Jančiauskienė.
Neabejojama, kad didžiausios sėkmės galima tikėtis pritaikius kompleksinio gydymo modelį, kai pacientui skiriami įvairūs gydymo metodai (operacija, chemoterapija, biologinė terapija, spindulinė terapija) ir parenkama tinkama šių metodų seka.
Taip pat svarbu gydytis ne tik tuo, ką rekomenduoja tradicinė medicina, bet iš esmės keisti gyvenimo būdą. Žinoma, net visos priemonės nesuteikia šimtaprocenčių garantijų. Analogiškose situacijose rezultatai kartais būna priešingi.
„Nežinome daugybės dalykų apie žmogaus organizmą. Jo kūrėjas buvo labai sumanus, ir mokslas šiandien yra išsiaiškinęs tik dalelę“, – šypsojosi medikė.
