Apgaulinga tyla
Vilniaus Vilkpėdės slaugos ligoninės koridoriuose triukšmo nedaug. Nes nedaug yra ligonių, kurie gali juose pasivaikščioti. Tik tuomet, kai prislenka pusryčių, pietų ar vakarienės laikas, juose ima dardėti maisto vežimėlių ratai ir skimbčioti sriubos puodų dangčiai.
Tačiau tai – apgaulinga tyla. „Klinkt“, – tarkštelėjus skambučiui slaugytojų kabinete Ernesta Biruišaitė nuskubėjo į palatą.
„Kilstelėkite mane aukštėliau“, – moteris paprašė šios slaugytojos, ir ji padarė ne tik tai, ko yra prašoma. Ernesta tarsi jaučia slaugomo ligonio būseną.
„Norėtumėte pakvėpuoti deguonies?“ – ir net nelaukdama atsakymo suskubo atvežti į palatą jo aparato.
Slaugytoją, dedančią pacientei deguonies kaukę, palatoje stebi dar trijų ligonių akys. Silpnų, išvargintų ligų, bet vis tiek alkstančių dėmesio.
Pacientai šioje ligoninėje – kitokie. Apie tai, kad jie pasveiks, čia nekalbama, bet kad sustiprės – viliamasi. Ir kad nepraras gyvybingumo.
Vis dėlto slaugos ligoninė dažnai tampa atsisveikinimo su šiuo pasauliu vieta. Maždaug trečdalis pacientų joje miršta – gyvybę naikinanti liga prieš tai jau būna nudirbusi visą savo darbą.
Ar įmanoma įprasti prie mirties?
„Ne“, – papurtė galvą vyresnioji slaugos administratorė Sigutė Morkūnienė. Ši 50-metė medikė turi sukaupusi ne vieną dešimtį metų darbo patirties.
Ir ne bet kokios, bet pačios sunkiausios – ji slaugė pilvo organų vėžiu sergančius ligonius. Ir maždaug prieš penkerius metus iš Onkologijos instituto buvo atviliota į Vilkpėdę.
„Neseniai skyriuje slaugėme jauną vėžiu sirgusią moterį – tai buvo paskutinės jos gyvenimo dienos. Kai ji iškeliavo, visos raudojome.
Gaila buvo ne tik moters, bet ir jos trejų metų dukrytės, kuri lipdavo ir lipdavo pas mamą į lovą“, – atsiduso S.Morkūnienė. Ir patikino – kiekvieno ligonio mirtis palieka žymę.
Atėjusi anksti rytą į darbą ji kartais net neklausia, kaip praėjo naktinis budėjimas. Nes viskas jau ir taip būna surašyta veiduose. Būta krizių? Atklydo mirtis? Į šiuos klausimus paprastai atsako begalinis nuovargis.
Pagarbus atsisveikinimas
Mirčiai patinka prisidengti tamsa – ji dažnai žmogų išsiveda naktį, kai jo artimųjų nebūna šalia. Kaip tada su ja elgiasi medikai?
„Bet kokiu atveju pirmiausia privalome gaivinti – būtina daryti tai, kas vadinama iššūkiu mirčiai. Bet tenka ir pasiduoti“, – pritilo Ernesta.
O jei žmogų apleidžia gyvybė?
„Uždegame išlydėjimo žvakę. Visada. Ir pabūname greta, nes tokiu atveju jau reikia tylos.
Kartais esame vieninteliai, galintys tai padaryti, nes iškeliauja vieniši, artimųjų neturintys žmonės. Esame jų palydėtojai, bet tikime, kad yra pasitinkančių“, – kalbėjo S.Morkūnienė.
Nuobodi kankynė?
Tačiau mirtis nėra tokia svarbi ligoninės viešnia, kad tik apie ją suktųsi kalbos. Ligoninėje juk svarbiausia – ir slaugomi, ir slaugantys žmonės.
Juo labiau kad slaugytojai E.Biruišaitei – vos 28 metai, o ji jau turi tiek patirties, kad ja gali dalytis su naujokais.
„Slaugos įstaigoms visada labai trūksta darbuotojų. Tad studijuodama medicinos mokykloje gavau galimybę įsidarbinti Vilkpėdėje. Man buvo labai patogu: rytą – paskaitos, po jų – darbas ir dar naktinė pamaina.
Taip per mėnesį susikaupdavo apie 350 eurų (dabar – maždaug dvigubai daugiau) algos. Studentei tai buvo geras atlygis.
Čia dirbdama parašiau ir savo bakalaurinį darbą apie pacientų, sergančių Alzheimerio liga, slaugymą, nes ir pati turėjau galimybę juos slaugyti“, – pasakojo E.Biruišaitė.
Kartu su gėlių puokšte gavusi bendrosios praktikos slaugytojos diplomą ji susigundė – pasidavė vilionėms padirbėti Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Hemodializės skyriuje. Ir ištvėrė tik 4 mėnesius.
„Norėjau pajusti kitokios specialybės specifiką, bet nusivyliau. Tas darbas buvo ne man, per ramus. Tebūdavo keletas minučių įtampos, kol prijungdavau kraujo valymo aparatūrą. Po to 4 valandas tekdavo stebėti pacientų būklę.
Šios procedūros yra jų gyvenimo dalis, o man jos buvo nuobodi kankynė. Be to, man labai trūko ankstesnio kolektyvo, ilgėjausi žmonių“, – šyptelėjo slaugytoja.
Todėl sulaukusi Vilkpėdės vadovų skambučio – kvietimo dirbti pas juos Ernesta net nedvejojo. Sugrįžo ten, kur viską buvo pradėjusi.
Iš kur toks pašaukimas?
„Iš mamos, – lyg laukusi klausimo Ernesta atsimušė atsakymu. – Mama mane augino viena – dažnai praleisdavau laiką jos darbe Santaros klinikose. Kai susirgdavau, būdavau iščiupinėta jos kolegų gydytojų. Man patiko ligoninė.
Žinau ir tai, kad mama pati nuo vaikystės norėjo būti slaugytoja, tad ji dirbo svajonių darbą, bet man neleido užsikrėsti jos norais. Atkalbinėjo tol, kol neparnešiau namo diplomo.“
Ir vis dėlto kaip įmanoma pakelti darbų naštą tokioje vietoje, kur matai daug kančios, daug fizinio darbo ir daug atsisveikinimo ašarų?
„Žinoma, būna dienų, kai ir fiziškai, ir emociškai labai pavargstu. Todėl mums yra suteikta rotacijos galimybė, kad galėtume keistis vietomis su kitų skyrių slaugytojomis.
Nedarau to, nes yra vienas labai svarbus veiksnys – ligonių prieraišumas. Juk jie slaugomi čia keturis mėnesius. Perprantame vieni kitus“, – paaiškino ji.
Be to, anot Ernestos, net ir sunkiausiose situacijose negalima prarasti atjautos: „Tai neįmanoma. Dirbant su senais, sunkiai sergančiais žmonėmis jautimas yra būtinybė. Jie trokšta šilumos, atjautos ir dėmesio.“
Be atjautos nepadirbtų
Be gailesčio ar atjautos nė viena čia nepadirbtume. Tokie buvo ir kolegei pritariančios S.Morkūnienės žodžiai.
Ji sako – ji žino. „Ir vyras tai žino, ir abi dukros, – suskubo paaiškinti S.Morkūnienė. – Nes visi jie patyrė, kas yra artimųjų negalia ar senatvė.
Man pačiai teko ir savo tetą slaugyti, ir tėtį. Ko gero, tokie rūpesčiai nepraeina nė pro vieną žmogų.“
Yra ir dar vienas svarbus darbo slaugos ligoninėje bruožas – tai įgimtas žmogaus nenoras atsidurti slaugomo ligonio vietoje. Yra didelė skausmo, vienatvės bei bejėgystės baimė.
„Sergantis žmogus labai pažeidžiamas, nes yra peržengiama privatumo riba. Nėra paprasta susitaikyti, kad kas nors svetimas ims ir pakeis sauskelnes.
Privatumas yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios, būdama slaugos administratorė, nesiuntinėju slaugytojų iš vieno budėjimo posto į kitą. Ligoniai įpranta prie jų, pasitiki“, – aiškino S.Morkūnienė.
Dirbo onkologijos ligoninėje
O ji juk turi darbo su ypač sunkiais ligoniais patirties.
„Ko gero, šitai panelei nuo mokslų nuvažiavo stogas. Eik ir dar gerai pagalvok“, – S.Morkūnienė puikiai prisimena, kaip ją, aukštaitę iš Kavarsko, puikiai baigusią Panevėžio medicinos mokyklą, nuo darbo Nacionaliniame vėžio institute bandė sulaikyti kurso vadovė.
Bet jei jau Sigutė pasirinko, tai kaip kirviu nukirto – 23 metus ji slaugė ir rūpinosi pilvo organų vėžiu sergančiais ligoniais.
„Tai nebuvo lengvas darbas. Ir psichologiškai sunkus. Matydavau tokių palūžusių, užsisklendusių ligonių, kad net nežinodavau, kaip pradėti pokalbį. Jie būdavo kaip aštrūs dygliai.
Būdavo, prisėdu šalia, kalbinu kalbinu, kol prakalbinu. Reikia, kad žmonės išsikalbėtų, o tada, žiūrėk, kitą dieną jau nusišypso“, – pasakojo slaugytoja.
Gal net ne šimtus – gal tūkstančius savo pacientų ji drąsindavo veždama į operacinę ir įtikinėdama, kad viskas bus gerai ir kad ryt jį tikrai pasiims iš reanimacijos. Ir tikrai tai padarydavo.
„Užpykau ant tavęs visam gyvenimui, kad mus palieki“, – taip vyriškai užmaskavęs gailestį su S.Morkūniene maždaug prieš penkerius metus atsisveikino minėto instituto Abdominalinio skyriaus vedėjas, kai slaugytoja ryžosi pereiti į Vilkpėdės ligoninę dirbti administracinio darbo.
„Pyko, betgi atleido“, – nusijuokė moteris. Be to, ji taip ir netapo vien tik administratore, nes prireikus visada slaugytojoms padeda atlikti tai, dėl ko joms iš baimės gali sudrebėti ranka: įstatyti zondą, kateterį arba pagelbėti esant sudėtingoms situacijoms.
Pirmuosius žingsnius kausto baimė
S.Morkūnienė yra naujokų „pribuvėja“.
„Pirmą dieną darbe pradrebėjau, – patikino maždaug pusmetį slaugytojos padėjėja Vilkpėdėje dirbanti Božena. – Juk buvau žmogus iš gatvės – neturėjau jokios darbo ligoninėje patirties.
Dirbau įmonėje, teikiančioje biurų valymo paslaugas. Daug metų tai dariau, įkyrėjo, norėjau padirbėti kitur. Pakviesta dirbti bijojau prie žmogaus net prisiliesti. Bet medikai drąsino, mokė – geranoriškai priėmė ir prilipau.“
Pasak S.Morkūnienės, tai – kiekvieno naujoko būsena. Jie ateina susigūžę, nedrąsūs. Ir jei nesulauktų senbuvių patarimo ir paramos, neužsibūtų. Nes juk tai ne bet kokia, o slaugos – pažeistos vilties ir sužeistų emocijų ligoninė.
Reikia ir artimųjų, ir savanorių pagalbos
Sveiki, jauni žmonės bijo senatvės, negalios, bejėgiškumo. Maždaug prieš 20 metų slauga buvo tik artimųjų rūpestis. Jiems tekdavo slaugyti ligonius pavaduojant vieniems kitus. Dabar kuriama vis daugiau slaugos ligoninių. Ką liudija jose dirbančių medikų patirtis?
Vilkpėdės slaugos ligoninės direktorei Inai Čebotariovai teko lankytis Vokietijos, Olandijos slaugos ligoninėse. Ten daug senesnės tradicijos, didesnės ir galimybės – sukurta sistema pagal konkretaus žmogaus poreikį.
Pagal slaugos specifiką yra suformuotos ir įstaigos, vienos jų – didesnės, kitos – šeiminio tipo. Daugiau dėmesio skiriama patogumui, maisto kokybei, pagal tai slaugos ligoninės net konkuruoja.
„Pavyzdžiui, mūsų ligoninei maistą tiekia Vokietijos įmonė. Žinome, kad vokiečiai maitinimui per parą skiria 28 eurus, pas mus – apie 3 eurus, nors produktų kainos panašios“, – palygino I.Čebotariova.
– Artimieji, tai matydami, prikrauna maisto į šaldytuvus. Ar tokios jų pagalbos pakanka?
– Visa bėda, kad maistą ligoniai ten pamiršta, nesuvalgytas jis sugenda.
Daug naudingesnė būtų kitokia jų pagalba. Reikėtų, kad jie lankytų savo žmones, ilgėliau pabūtų, pabendrautų, išsivestų į lauką pasivaikščioti.
Pas mus mažai slaugos personalo ir jis neįstengia visko aprėpti.
– Slaugytojos zuja nuo ligonio prie ligonio, kurių palatose kartais guli po 6–8. Kodėl taip ankšta?
– Viskas atsiremia į pinigus – neįmanoma imtis plėtros. Pavyzdžiui, už paliatyvių – nepagydomai sergančių – ligonių slaugos lovadienį įkainis pakilo nuo 30 iki 50 eurų. Visiems kitiems ligoniams jis pasistiebė nuo 29 eurų iki 32.
Iš pastarųjų 21 euras atitenka darbo užmokesčiui, 2 eurai – medikamentams ir slaugos priemonėms, likutis – maistui ir komunaliniams mokesčiams.
Yra ir normos, numatančios, kiek ligonių tenka slaugytojams. Pavyzdžiui, vienam slaugytojui – šeši, jei dirbama su vienu padėjėju – 10, jei su dviem – 14.
Bet realybė visai kitokia: slaugytojams tenka dvigubai ar netgi trigubai didesnis krūvis.
– Slaugos ligoninėms medikų nuolat trūksta. Ar tik kuklios algos tam daro įtaką?
– Ne visi pakelia psichologinį krūvį. Mirtis juk nuolat greta, o visuomenė apie ją nieko nenori girdėti.
Tokiais atvejais, kai mirtis būna staigi ir užklumpa nepasirengusius artimuosius, esti daug pykčio. Ir mūsų personalas turi išmokti tinkamai reaguoti. Kai to nebūna, liežuvis tampa priešu.
Bet ligoniams reikia ne tik slaugos priemonių. Jie trokšta dėmesio, tad visada laukiami ir savanoriai, kurie tiesiog skirtų laiko bendrystei su jais.
Ar pasiryžtumėte slaugyti?
Senolių išmintis moko, kad sava našta nesunki. Tačiau rūpintis neįgaliu žmogumi – darbas, kuriam reikia ir fizinių, ir dvasinių jėgų. Ar turite tam reikiamų savybių, sužinosite atlikę šį testą.
1. Ar nuoširdžiai ir rūpestingai išklausote žmogų, pasiguodusį dėl asmeninių rūpesčių?
A. Beveik niekuomet.
B. Kartais.
C. Taip, gana dažnai.
2. Ar esate kantrus?
A. Ne, priešingai.
B. Greičiausiai.
C. Taip.
3. Ar jūsų darbas nukenčia, jei turite asmeninių rūpesčių?
A. Ne. Tuomet kaip reta susitelkiu į darbą.
B. Dažniausiai.
C. Taip, visuomet.
4. Ar žinodamas, ką kitas žmogus ruošiasi pasakyti, ištariate tai vietoj jo?
A.Beveik niekuomet.
B. Kartais.
C. Taip, gana dažnai.
5. Ar sutrinkate, kai turite tarti paskutinį žodį priimant sprendimą?
A. Taip, gana dažnai.
B. Kartais.
C. Beveik niekuomet.
6. Ar užduotis atliekate stropiai, net jei rezultato niekas nepamatys, neįvertins?
A. Tokiems darbams neteikiu daug reikšmės.
B. Visaip pasitaiko.
C. Taip, visuomet.
7. Ar jaučiatės nejaukiai sakydami „ne“?
A. Ne, niekuomet.
B. Nepastebėjau.
C. Taip.
8. Ar graudinatės išgirdę sukrečiančias nepažįstamų žmonių istorijas?
A. Ne.
B. Kartais.
C. Taip.
9. Ar pajutę, kad galėjote užgauti kito žmogaus jausmus, tuoj pat atsiprašote?
A. Nemėgstu atsiprašinėti.
B. Nelygu situacija.
C. Taip, visuomet.
10. Ar prisiverčiate vykdyti nemalonias, bet būtinas užduotis?
A. Beveik niekada.
B. Kartais.
C. Beveik visuomet.
11. Ar bandydami paaiškinti ką nors sudėtinga pasiteiraujate klausytojo, ar jis supranta?
A. Beveik niekada.
B. Kartais.
C. Beveik visada.
12. Ar sugebate greitai nusiraminti po patirto streso?
A. Ne, man reikia nemažai laiko atsigauti.
B. Visaip pasitaiko.
C. Suimu save į rankas kur kas greičiau nei kiti.
13. Kaip elgiatės pamatę kraują, žaizdą?
A. Nusuku akis – man darosi silpna.
B. Ieškau, kas galėtų pagelbėti.
C. Stengiuosi padėti nukentėjusiajam.
14. Kiek jums svarbu padėti kenčiantiems fizinį ar dvasinį skausmą, kai jokio atlygio nežadama?
A. Nesvarbu.
B. Sunku atsakyti.
C. Labai svarbu.
Daugiausia A atsakymų
Nesate tas žmogus, kuriam artimieji ir bičiuliai pirmiausia skambintų papuolę į bėdą. Jūsų gerovė jums kur kas svarbesnė nei kitų. Kantrybė ir bendravimas nesitikint naudos nėra jūsų stipriosios savybės.
Metas susimąstyti, ar atsainiai žvelgdamas į kitų rūpesčius galiausiai pats neliksite be artimųjų paramos ir globos.
Daugiausia B atsakymų
Nors ketinate būti kuo nors naudingas aplinkiniams, norėtumėte padėti, ne visuomet pavyksta. Jums sunkiai sekasi išlaikyti gerus tarpusavio santykius. Įdėkite daugiau pastangų, paskatinkite save prisimindami, kokią įtaką jūsų veiksmai turi aplinkiniams. Tai padės nenuleisti rankų.
Daugiausia C atsakymų
Esate kantrus, linkęs bendrauti, padėti kitiems, nesibodite darbų, kurie atgraso kitus. Žmonės žino, kad į jus galima atsiremti, pasikliauti ištikus negandoms. Būdami greta jie yra saugūs, atsipalaiduoja.
Jūsų veikla sveikintina, tik nepamirškite pasirūpinti savimi.
