Tačiau nustačius, kad mirtino pavojaus jo gyvybei nėra, vyras buvo išbrauktas iš tos eilės, nes jam imtas taikyti naujas gydymo būdas – dirbtinis kraujo valymas (dializė).
Likimo smūgiams besipriešinantis kėdainiškis kuria avalynę ir savo amato paslaptis perduoda sūnui Benui (22 m.) bei jo sužadėtinei Gintarei Petreikytei (22 m.).
Su kineziterapiją studijuojančia Gintare Ž.Maslauskas sudarė netikėtą kūrybinį duetą ir atokvėpio nuo ligoninės akimirkomis sukūrė naują kolekciją, skirtą rudens ir žiemos sezonui.
Kėdainiškiui netrūksta patirties. Per ketvirtį amžiaus, kurį skyrė avalynės dizainui ir savo įkurtiems Batų namams, jo versle buvo ir daug pakilimų, ir skaudžių kritimų.
Kai susipažino su būsimąja žmona Jurgita (38 m.), Žanas tikino, kad jie turės batų fabriką. Prieš kelis dešimtmečius ši mintis prajuokino Jurgitą, nes tuo metu jis buvo batsiuvys iš kioskelio. Tačiau jis nejuokavo.
Ž.Maslauskas rankų darbo išskirtinę avalynę kuria ir gamina nuo 1998 metų. 1995 metais nusprendęs tapti pirmuoju verslininku savo giminėje, jis Kėdainiuose pradėjo nuo avalynės taisymo kioskelio, kuris išaugo iki dirbtuvės – Batų namų.
Daug originalių modelių sukūręs vyras net ir sirgdamas nelėtina darbų tempo. Jis keliasi šeštą valandą ryto ir keliauja į dirbtuvę, kur kvepia oda, klijais, guma ir dažais.
Tokiu ritmu gyvena ne tiktai Ž.Maslauskas ir jo žmona, bet ir prie bendrovės prisijungęs sūnus Benas su sužadėtine Gintare.
Pasitaiko dienų, kai Žanas neužsuka į gamybines patalpas. Dukart per savaitę jam atliekama inkstų dializė, palengvinanti širdies darbą.
Nuo 2004-ųjų, kai Ž.Maslauską ištiko pirmas didelis infarktas, dėl kurio apmirė net trečdalis širdies raumens, jis nekart atsidūrė ligoninėje.
Vyro širdyje yra 11 stentų – jie praplėtė kraujagysles ir padėjo atkurti kraujotaką. Jis žino, kad didžiausias priešas yra cholesterolis, dėl kurio išsivystė aterosklerozė.
Maudimas ir skausmas krūtinėje vyrą dažniausiai ištikdavo naktį, jis yra ištvėręs šešis infarktus. Širdies negalavimai pasidarė retesni, kai medikai pasiūlė išbandyti dirbtinį kraujo valymą.
„Mano vyrui dializė būtina dėl širdies. Jei to nebūtų, jo organizme kauptųsi skysčiai, jis priaugtų daug svorio, o tai – papildomas krūvis širdžiai.
Sunkiausia jam buvo, kai pernai ėmė streikuoti širdis, atsisakė inkstai. Tai buvo pragaras, kurį mano vyras ištvėrė“, – kalbėjo J.Maslauskienė.
Kėdainiškė liovėsi skaičiuoti sutuoktinio infarktus. Visi širdies priepuoliai jos vyrui prasidėdavo naktį. Moteriai iki šiol būna neramu, jei girdi, kaip jos vyras vartosi ar keliasi.
Tokiais atvejais ji žino, kad vienintelė išeitis – įsodinti sutuoktinį į automobilį ir kuo skubiau nuvežti į Kauno klinikas, nes kiekviena minutė brangi.
Kai Žaną imta gydyti naujai – dirbtiniu būdu valyti kraują, pasikeitė ne tik jo nuotaika, bet ir veido spalva. Palengvėjo ir jo artimųjų gyvenimas.
Dizaineris gali kur kas daugiau laiko praleisti su jaunėliu sūnumi – pusantrų metų Hariu. Vyras įsitikinęs, kad vaiko charakteris formuojasi vaikystėje, o vėliau įsikiša genai, tad stengiasi būti rūpestingas tėvas.
Tik tą dieną, kai atliekama dializė, jis būna išsunktas. Kadangi kraujo valymas naudojant dializės aparatą trunka beveik šešias valandas, grįžęs namo vyras eina į lovą, nes būna silpna. Tačiau kitą rytą jis jaučia jėgų antplūdį.
Noras sukurti tai, ko dar niekas nepadarė, Ž.Maslauskui yra ne tik svajonė, bet ir būdas sau padėti. Batų kūrėjas prisipažino, kad galvodamas apie būsimus modelius jis stengiasi nuginti mintis apie neišgydomą ligą.
„Nenoriu verkti, bet to, kiek sugebėjau pasikeisti per kelis dešimtmečius, nelabai kas įsivaizduoja, iki šiol turiu vienintelį norą – dirbti. Ilgą laiką nesupratau, kam reikalingos atostogos“, – neslėpė Žanas.
Jis nemėgsta žodžio „romantika“, nes batų modeliavimas jam siejasi ne su įkvėpimu, o su prakaitą varančiu darbu. Jam svarbi laisvė daryti tai, ką nori, ir tai, kas patinka.
Kartais ši romantika prasideda nuo paprasčiausių darbų, kai kerpama oda rankomis, siuvamas ir klijuojamas batas, nes dirbtuvėje nenaudojamas lazeris ar kiti šiuolaikiniai aparatai, taikomi avalynės pramonėje.
Yra daug žmonių, kurie vertina rankomis siūtus batus ir noriai lankosi Ž.Maslausko įkurtuose Batų namuose.
Tačiau mažai kas žino, kiek jėgų Ž.Maslauskui kainuoja suvaldyti cukrinį diabetą, dėl kurio neteko trijų pėdos pirštų.
Ši liga jį užklupo sulaukus vos 13 metų.
Būdamas paauglys jis daug valgė ir gėrė skysčių, dažnai kamavo troškulys, bet buvo labai liesas ir skųsdavosi silpnumu.
„Valgiau kaip kiaulė, gėriau kaip arklys, bet buvau plonas kaip sliekas“, – savo paauglystę prisiminė vyras.
Gydytoja patarė jam mažiau valgyti sūriai ir saldžiai, ir negalavimai esą savaime praeis. Tačiau kraujo tyrimai parodė, kad tai – pavojinga cukraligė.
Kartą eidamas iš mokyklos namo Žanas pastebėjo prie vaikų darželio, kur dirbo jo motina, sustojusį greitosios medicinos pagalbos automobilį ir pamanė, kad kas nors iš vaikų susižeidė.
Bet paaiškėjo, kad medikai laukė Žano, nes jo tyrimų duomenys buvo prasti. Moksleivis galėjo kiekvieną akimirką netekti sąmonės, todėl reikėjo kuo skubiau vykti į ligoninę.
Jo patirtis ligoninėje nebuvo linksma. Nors Žanas tikėjosi, kad vėl galės grįžti į mokyklą, vis dėlto teko rimtai gydytis.
Išėjus iš ligoninės jam reikėjo dažnai leistis insulino. Maištingos prigimties jaunuoliui ne visada sekėsi laikytis dienotvarkės. Jo bendraamžiai gyveno tarsi kitame pasaulyje, o jam reikėjo mokytis skaičiuoti, kiek suvartoja angliavandenių.
Tai būtina išmokti kiekvienam pacientui, sergančiam diabetu, nes angliavandenių skaičiavimas yra privalomas norint parinkti tinkamą insulino dozę.
„Tuo metu man tikrai reikėjo psichologo pagalbos, nesupratau, kas man darosi. Labai pykau, kodėl taip atsitiko man. Laimė, dabar yra kitų galimybių gydytis“, – prisipažino batų kūrėjas.
Lūžis jo sąmonėje įvyko, kai 1991 metais Lietuvoje prasidėjo ekonominė blokada. Tuo metu Žanas gydėsi Kėdainių ligoninėje, bet jį reikėjo pervežti į Kauno klinikas, o greitosios medicinos pagalbos automobilis neturėjo degalų.
Tuomet padėjo kaimynas, ir Žanas suprato – jei nesugebės pasirūpinti savimi, niekas kitas to nepadarys.
1991-ųjų vasara Žanui buvo liūdniausia. Gulėdamas palatoje jis gavo vidurinės mokyklos atestatą, bet suprato, kad dėl diabeto negalės toliau studijuoti. Tačiau jam pavyko padaryti tai, apie ką svajojo.
Vyras tikino, kad jo sėkmės formulė yra paprasta, nes visada žino, ko nori. Jaunystėje norėjęs būti nepriklausomas, jis apsisprendė imtis verslo. Nuo tos dienos buvo daug sėkmių ir nesėkmių, bet jis liko ištikimas savo pašaukimui, todėl net 25 metus yra batsiuvys.
Kai tik medikai leidžia grįžti iš ligoninės į namus, Ž.Maslauskas užmiršta savo ligas.
„Visada galėjau gulėti namie ir skaičiuoti kalorijas. Nesu toks naivus, kad nesuprasčiau, kokia mano situacija. Bet aš siekiau ką nors nuveikti“, – dėstė savo filosofiją vyras.
Jo žmona Jurgita pritarė, kad Žanas pasiekė daug, nes sutuoktiniai dabar turi viską, apie ką svajojo prieš daugelį metų.
Imtis batų siuvimo verslo vyras sumanė dėl to, kad nekenčia nuobodulio ir gyvenimo be spalvų. Nuo vaikystės mėgęs piešti Ž.Maslauskas neturėjo galimybės lankyti dailės mokyklos, o vėliau dėl cukrinio diabeto negalėjo studijuoti Vilniaus dailės akademijoje.
Tai, kas yra gražu, kėdainiškiui padėjo suprasti tėvai. Tinkuotoju dirbęs Žano tėvas turėjo Grafo pravardę. Ją užsitarnavo, nes grįžęs iš armijos užsisakė kostiumą pas siuvėją, o vėliau visus drabužius siūdindavosi, o ne pirkdavo parduotuvėje.
Grafu pravardžiuojamas tinkuotojas mėgo vilkėti baltai – tokios spalvos būdavo marškiniai, kelnės, net kojinės. Žanas, pasakodamas apie savo tėvą, minėjo, kad tai buvo anų laikų hipis.
Tačiau vaikų darželyje dirbanti Žano motina eidavo iš proto, nes jai tekdavo skalbti sutuoktinio drabužius. Žano tėvas tikindavo, kad jo kojinės negali būti papilkėjusios, tik baltos.
Iš savo tėvo supratęs, kad gyvenimas neįdomus be spalvų, Žanas iki šiol stebisi lietuvių konservatyvumu – apie 90 procentų pirkėjų renkasi juodus batus, o jis pats gerai jaučiasi avėdamas spalvotą avalynę.
Sūnui Benui Ž.Maslauskas nuo mažumės skiepijo pasitikėjimą savo jėgomis. Būdamas 15 metų Benas sugalvojo mokytis JAV, kur galėtų toliau žaisti krepšinį. Ž.Maslauskas patarė palaukti dar vienus metus, o tada išleido jį už Atlanto.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs Beno likimas, jei ne trauma, dėl kurios jis nutarė grįžti į tėvynę. Po šios kelionės jis dar metus nežinojo, kuo būti, todėl žaisdamas kompiuterinius žaidimus vis svarstė, ko imtis.
Krepšiniui staiga jis pasidarė nereikalingas. Traumą lydėjo ne tik fizinis skausmas, bet ir beprasmybės jausmas, savo vietos po saule ieškojimas.
Žanas buvo nustebęs, kai vieną dieną sūnus nutarė prisidėti prie šeimos verslo ir grįžo į Kėdainius su savo drauge.
„Dabar be Beno būčiau kaip be rankų, bet neraginau jo sekti mano pėdomis. Kiekvienas žmogus turi gyventi savo galva“, – prisipažino Ž.Maslauskas.
Paklausta, ar Žano charakteris sudėtingas, jo žmona tikino, kad sunkiausia buvo jaunystėje, kai šeimoje viršų ėmė emocijos. Darbas ir namai, beveik jokių pramogų. Būdavo, kad kėdainiškiams trūkdavo pinigų, o tada kildavo pykčių.
Ž.Maslauskas neslėpė, kad jam labiau rūpėjo investicijos ir galimybė plėsti verslą, o žmonai svarbiau buvo šeimos poreikiai.
Vėliau jųdviejų charakteriai apsišlifavo. Moteriška nuojauta padėdavo Jurgitai suprasti, kada reikia patylėti, nusileisti, o gal apsimesti, kad negirdi, nes vyras visada siekdavo įrodyti, kad jo tiesa.
Dabar iš kelių žvilgsnių ji sugeba suprasti, kokia vyro nuotaika, ką jis viduje jaučia. Jurgita tikino, kad yra ir tokių dalykų, kurių jos sutuoktinis ilgai nežinojo, nes ji tarėsi tik su sūnumi Benu.
„Mes jautėme, kad Žanui geriau to nežinoti, nes jis gali susijaudinti, krimstis, o tai negerai jo sveikatai.
Kai ilgą laiką gyveni su žmogumi po vienu stogu ir sieki tų pačių tikslų, išmoksti daugelį dalykų“, – pasakojo žmona apie ligų nepalaužtą batų dizainerį Ž.Maslauską.
