Drąsa gyventi taip, kaip norisi, ir naujų iššūkių troškimas tik sustiprėjo, kai po akistatos su mirtimi teko visko mokytis iš naujo. Friedricho pasažo įkūrėjas, bendrovės „Grūdoteka“ savininkas, vienas legendinio burlaivio „Meridianas“ atstatymo iniciatorių ir rėmėjų ką tik dar kartą privertė aikčioti aplinkinius – jis tvirtai pasiryžo pakeisti Klaipėdos miesto valdžią.
– Kokie prisiminimai iš vaikystės patys ryškiausi?
– Užaugau vadinamajame Mokyklos rajone, prie Trinyčių tvenkinio. Mano vaikystė buvo gana pilka. Tiesą sakant, nelabai jos ir turėjau – nuo mažens tėvai spaudė prie darbo, viskas vykdavo griežtai, be ceremonijų. Ypač drausmės reikalaudavo tėvas. Jis buvo labai griežtas, tikras šeimos vedlys. Bet supraskite teisingai – smurto mūsų šeimoje nebuvo, tik neginčijamas tėvo autoritetas. O mama buvo švelnioji šeimos pusė. Grįžęs namo visada jausdavau jos šilumą ir meilę. Ačiū Dievui, ji tebėra su mumis.
– Ar jaučiate nuoskaudą, kad negalėjote džiaugtis nerūpestinga vaikyste tiek, kiek kiti vaikai?
– Visiškai ne, veikiau priešingai. Šiandien esu toks, koks esu, būtent dėl to, kad tėvas nuo mažų dienų skiepijo atsakomybės jausmą ir drausmę. Už tai jam esu dėkingas. Tai buvo supertėvas ir superteisingas auklėjimas. Nežinau, į kokias pievas galėjau nuklysti, jeigu ne tėvo griežtumas. Lygiai taip aš auklėju savo vaikus ir rezultatai, patikėkite, yra geri.
– Kokias vertybes norėjote įskiepyti savo vaikams?
– Visada norėjau, kad vaikai būtų drausmingi, atsakingi, nepasipūtę. O pavojus pasijusti viršesniam, kai šeimoje visko yra truputį daugiau nei daugelyje šeimų, labai realus. Visada vaikams sakydavau, kad su bendraamžiais būtina elgtis gražiai, niekada nesididžiuoti, kad gali sau leisti nusipirkti ne vieną, o penkias porcijas ledų. Tas, kuris negali, yra toks pat kaip jie. Žiūriu į savo vaikus, ir matau, kad jie mano žodžius suprato.
– Esate užsiminęs, kad vaikystėje svajojote būti gydytoju....
– Tai buvo mano mamos svajonė. Mama visada sakydavo: mokykis, būsi gydytojas. O teta, mamos sesuo, manė, kad turėčiau tapti kunigu. Kaip matote, nei klebonu, nei gydytoju netapau. Baigiau tuometę Klaipėdos prekybos mokyklą ir dabar esu paprastas virėjas.
– Ir verslininkas. Kokie buvo pirmieji žingsniai kelyje į verslo sėkmę?
– Būdamas 8 metų jau turėjau pirmą savo verslą – auginau triušius. 10 metų jau turėjau daugiau kaip 200 triušių. Verslumas manyje buvo nuo vaikystės.
– Vadinasi, verslininku gimstama, o ne tampama?
– Tapti verslininku neįmanoma. Jeigu išmoktum visą teoriją, kaip sukurti verslą, turbūt dingtų noras to imtis. Verslumas – įgimta savybė, turi ją arba ne. Matau, kad mano sūnus Aidas tikrai bus verslininkas, ir dvigubai šaunesnis už mane. Būdamas 15 metų jis biržoje jau registruodavo milijoninės vertės sandorius, juos įgyvendindavo. O dukra Gabrielė bus „kieta“ teisininkė, tikrai pateks į geriausių Lietuvos teisininkų dešimtuką. Vaikai drąsiai žengia į gyvenimą taip, kaip aš kadaise. Labai dėl to džiaugiuosi.
– Praėjusią savaitę su žmona Daina minėjote 25-erių metų vedybinę sukaktį. Kaip jums pavyksta išsaugoti darnius santykius, kai su žmona ne tik gyvenate, bet ir dirbate kartu?
– Friedricho pasaže vadovauja žmona. Aš ten viską užkūriau, o ji perėmė. Nesikišu į jos darbą, stengiuosi patarti, kai paklausia. Bet ji ir be mano patarimų puikiai tvarkosi. Esu dėkingas jai, kad ištvėrė su manimi šitiek metų. Aš impulsyvus, mėgstu daryti daug ir viską iš karto, o ji spėja paskui mane. Daina labai protinga, darbšti, švelni ir labai graži. Sunkiausiais momentais ji visada buvo šalia. Tai nuostabiausias žmogus šioje planetoje.
– Kokia buvo judviejų pažinties istorija?
– Dar mokydamasis prekybos mokykloje dirbau kooperatyvo ceche, kurio vienas iš savininkų buvo mano brolis. Mano darbas buvo aliejuje virti bulvių traškučius, juos supakuoti. Ten susipažinau su Daina, kuri dirbo kitoje pamainoje. Aš jai padėdavau, ji mane kava pavaišindavo – taip užsimezgė draugystė. Kartą pakviečiau ją į kiną, o ji mane – į Jūros šventę. Pamenu, jau turėjau šiek tiek pinigų, už juos pripirkau jai meduolių. Po trejų metų susituokėme.
– Prieš šešerius metus buvote atsidūręs per plauką nuo mirties. Kas tada nutiko ir kaip dabar jaučiatės?
– Jaučiuosi geriau nei prieš ligą. Pasirodo, galvoje turėjau tris įgimtas aneurizmas. Apie tai net neįtariau, kol ėmė kamuoti stiprūs galvos skausmai. Tirtis neskubėjau, tam vis neradau laiko. Kaip tik tuo metu pradėjau bendradarbiauti su viena didžiausių Jungtinių Valstijų kompanijų, buvo įtemptas metas, dirbau beprotiškai daug. Ir vieną dieną namuose tiesiog kritau praradęs sąmonę. Paaiškėjo, kad visos trys aneurizmos plyšo, į smegenis išsiliejo daug kraujo. Pabudau paralyžiuotas. Nevaldžiau nei kojų, nei rankų, ką kalbėjau, suprasdavo tik žmona. Reanimacijos skyriuje praleidau tris mėnesius, po to laukė ilga reabilitacija. Teko visko mokytis iš naujo. Kai vieną dieną delne stipriai suspaudžiau mineralinio vandens butelio kamštelį ir pajutau skausmą, supratau, kad viskas bus gerai.
– Jūs sirgote, o mieste pasklido žinia, kad nusprendėte savo lėšomis atstatyti burlaivį „Meridianas“, kuris turėjo būti nuskandintas...
– Neleidau smegenims ilsėtis. Kol kūnas pamažu atsigavo, aš atstatinėjau „Meridianą“. Pas mane į reabilitacijos ligoninę, o paskui į namus važiuodavo statybų vadovai, architektai, dizaineriai. Aš jiems pasakodavau, kaip laivas turi būti atkurtas, o jie užsirašydavo, parengdavo namų darbus, tada atveždavo parodyti. Taip ir dirbome. Kai pradėjau vaikščioti su ramentais, pasiimdavau pagalbininką, jis mane nuveždavo iki laivo, vedžiodavo pastoliais. Tas burlaivis, kuris turėjo būti paskandintas Baltijos dugne, mane „ištraukė“. Jeigu ne jis, nebūčiau taip greitai atsigavęs. Dabar jaučiuosi stiprus.
– Kaip vertinate visuomenėje vyraujančias gana neigiamas nuostatas verslininkų atžvilgiu? Jeigu milijonierius, tai, suprask, sukčius.
– Žinau, kad einu teisingu keliu. Tegu galvoja, kad aš pasipūtęs šiknius, man tas pats. Daugelio verslininkų problema ta, kad jie skuba sau kabinti ordinus, nors nieko reikšmingo dar nespėjo nuveikti. Teko tokių sutikti ne vieną, bet mūsų keliai išsiskyrė, atsisakiau dirbti kartu. Dėl tokių verslininkų ir formuojasi neigiamas visuomenės požiūris. Pats pirma padarau, o jeigu kas nors apie tai paskelbė – neslėpsiu, smagu.
– Daug kam buvo staigmena, kai paskelbėte, kad žengiate į politiką. Norite keisti miesto valdžią?
– Man nepatinka asmenybės, kurios šiuo metu valdo miestą. Stebina jų neprofesionalumas. Jie nežino, kam deleguoti darbus, kaip tai daryti, neturi savo nuomonės, dažnai keičia poziciją. Vadovaujant to negali būti – jeigu užsibrėžei tikslą, turi jo siekti. Negali būti vėjo palenkiamas. Būdami neprofesionalūs, nesuvokdami, ką daro, valdantieji pradėjo tarpusavy rietis. Toks chaosas, netvarka paskatino mane imtis iniciatyvos – padėti išlipti iš balos, kurioje mums gresia dar ilgai murkdytis. Pirmąkart istorijoje turėsime merę moterį ir tai bus neįtikėtinai gerai.
– Ko trūksta Klaipėdai?
– Miestas turi milžinišką potencialą. Bet trūksta labai aiškių tikslų. Manau, kad turime būtinai išsaugoti Klaipėdos universitetą, ne tokį, koks yra dabar, o steigti čia užsienio universitetų filialus, kad būtų patrauklu mokytis mūsų miesto, aplinkinių rajonų, taip pat Latvijos, Kaliningrado, Baltarusijos jaunimui. Turiu aiškią viziją, kaip tai padaryti. Antra, būtina pritraukti į Klaipėdą daugiau turistų. Pajūrio juosta nuo Pirmosios Melnragės iki Girulių turi būti skirta sveikatos turizmui. Čia reikia statyti SPA, poilsio centrus, į kuriuos atvyktų žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Skandinavijos, Baltarusijos, Kaliningrado. Trečia, miestas ir uostas negali būti atskirti. Uosto įmonių savininkai irgi yra klaipėdiečiai, jiems rūpi miestas. Su jais galima sėsti prie stalo ir kalbėtis. Miestas turi gauti tinkamos naudos iš uosto. Turi būti labai aiškiai numatyta, kokia dalis pelno teks miesto reikmėms, šie pinigai būtų panaudojami parkavimo vietoms, vaikų žaidimų aikštelėms – tam, kad žmonės savo mieste jaustųsi gerai ir patogiai.
