Šeštadienį jam būtų suėję 80 metų. Tačiau prieš metus jis iškeliavo anapilin, prieš tai žmonai medikei Gražinai Drąsutienei (70 m.) ir tėvų kelią pasirinkusiems vaikams spėjęs patarti kuo daugiau gyventi sau. Ne vien tik dirbti, kaip darė jis.
Vis dėlto šviesaus atminimo medikas sugebėdavo ne tik suburti namiškius šeimos sodyboje Trakuose, prieš tai atlikęs visus ūkio darbus, bet ir anūkams iškepti „Napoleono“ tortą. Ant Vilkokšnio ežero kranto anksčiau sukosi visas Drąsučių gyvenimas.
„Vaikai augo gamtoje, matydami tėvo atsidavimą jai. Mūsų gyvenimas buvo spalvingas.
Kai likau be vyro, man labai sunku. Liko ir jo bitės. Jis visada norėjo būti miškininku, bet tapo chirurgu. Iš tėvo vaikai paveldėjo meilę gamtai. Ir ne tik tai“, – ištarė našle likusi akušerė-ginekologė G.Drąsutienė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos profesorė.
Pagrindinė jų šeimos gyvenimo ašis visuomet buvo medicina. Ir liko. Mat abu gydytojų vaikai irgi tapo medikais.
Dukra Lina Drąsutytė (38 m.) pasirinko dermatovenerologės specialybę, o Jonas Drąsutis (36 m.), kaip jo tėvas, tapo chirurgu. Tik kitos srities – plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos.
R.K.Drąsutis buvo ilgametis Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas, visą savo gyvenimą atidavęs ligoniams ir išugdęs daugybę mokinių.
Kaip tik per vieno studentų chirurgijos ciklo pratybas Raudonojo Kryžiaus ligoninėje jis pastebėjo dešimčia metų jaunesnę būsimąją medikę Gražiną.
Netrukus pora sukūrė šeimą. Būdamas aukščiausio lygio chirurgas R.K.Drąsutis, vaizdžiai tariant, gyveno ligoninėje: gydė, mokė jaunus gydytojus.
Visada būdavo pasiruošęs lėkti į ligoninę. Net naktį.
„Mūsų ritmas buvo toks – kiekvieną šeštadienį ar sekmadienį, kad ir kur būtų, vyras važiuodavo žiūrėti ligonių. Aš jį supratau. Tada, kai gimdžiau vaikus, nebuvo tokių motinystės atostogų kaip dabar. Bet mes turėjome galimybę ir samdėme aukles. Padėdavo ir mano tėvai, ir vyro mama“, – kalbėjo G.Drąsutienė.
Dabar ji pasvarsto – turbūt tai, kad abiejų sutuoktinių profesijos vienodos, ir padėjo išsaugoti darnią šeimą.
Tokioje aplinkoje augę Drąsučių vaikai nuolat girdėdavo pokalbius apie mediciną. Tai buvo populiariausia tema – apie sunkius atvejus, apie ligonius, kuriuos jų tėvui pavyko ištraukti iš mirties nagų.
Tad Lina su Jonu savaime įgijo potraukį prie šios profesijos ir baigę Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą (dabar gimnazija) pasirinko medicinos studijas.
„Apie jokią kitą profesiją niekada net nesvarsčiau. O tėtis linkėjo lengvesnio kelio.
Bet neatkalbinėjo matydamas, kad degu noru. Jau nuo paauglystės eidavau į operacines padirbėti sanitaru, išplaudavau grindis, tada žiūrėdavau, kaip vyksta operacijos“, – pasakojo Jonas.
Chirurgija jam atrodė įdomiausia, labiausiai kintanti medicinos sritis. O kodėl plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija? Nes ji apima viską.
Pasak J.Drąsučio, tai labai plati sritis – nuo nago iki veido transplantacijos.
Gali būti krūtų, pilvo, veido srities chirurgas. Dar yra mikrochirurgija – galūnių prisiuvimas, atkūrimas. Kuri sritis geriau sekasi, ten ir specializuojiesi.
G.Drąsutienė pamena, kaip Jonas norėjo sekti tėvo pėdomis.
„Tėvas nelabai pritarė, sakė: tu turėsi visą gyvenimą problemų su moterimis, kurios norės, kad jų pageidavimus išspręstum chirurginiu būdu.
Tad Jonui patarė rinktis žemiškesnę sritį. Jis neklausė ir nuėjo ten, kur norėjo. Bet mums nekilo minties prieštarauti. Ir jam puikiai pavyko – apsigynė disertaciją, sėkmingai dirba“, – pasididžiavimo sūnumi neslėpė profesorė.
Tėvo komentaro apie problemas su moterimis Jonas nepamena, užtat puikiai prisimena su juo operacinėje praleistas valandas.
Dar nebūdamas rezidentu turėjo galimybę po tėvo darbo valandų ateiti į operacinę ir iš jo pasimokyti rišti mazgus ir kitų chirurgijos detalių. Vėliau turėjo ne vieną progą operuoti kartu.
Būti žinomo chirurgo sūnumi didesnis privalumas negu trūkumas. Tuo įsitikinęs ir J.Drąsutis. Jis bet kada galėjo pasikonsultuoti, jei iškildavo klausimų.
„Taip, nesinorėjo sugadinti gero tėvo vardo, bet dėl to jokios naštos niekada nejutau. Papildoma atsakomybė netrukdė, nes tėvai mane išaugino atsakingu žmogumi“, – nusišypsojo chirurgas.
G.Drąsutienė, žvelgdama į sūnų, mato daug iš tėvo perimtų savybių. Viena jų – itin dėmesingas požiūris į ligonius.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vyresniuoju plastinės rekonstrukcijos ir chirurgijos gydytoju dirbantis J.Drąsutis jaučia iš tėvo perėmęs ir mokėjimą bendrauti tiek su pacientais, tiek su kolegomis. O iš motinos vyras viliasi perėmęs organizacinius gebėjimus.
Nuo vaikystės veikli buvusi G.Drąsutienė prieš keturis dešimtmečius Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Akušerijos ir ginekologijos katedroje tapo asistente, netrukus apsigynė disertaciją ir ėmė kilti profesinėje srityje – tapo docente, vėliau katedros vedėja, profesore.
„Sėkmingai atidirbau Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadove 24 metus. To visai neplanavau. Mano veiklumas stūmė į priekį. Daug darbo įdėjau perkeliant universiteto padalinį – Akušerijos ir ginekologijos kliniką – iš Antakalnio į Santaros klinikas“, – pasakojo G.Drąsutienė.
Pasirodo, jai visada puikiai sekėsi rašyti ir netgi viliojo žurnalistikos studijos. Tačiau jos tėvas Povilas Kriaučiūnas norėjo, kad dukra studijuotų Vilniaus universitete, kad įgytų tokią specialybę, kuri tvirtai išlaikytų ant žemės ir visuomet būtų naudinga.
O jei ji norėsianti rašyti, galėsianti visada tai daryti šalia savo specialybės.
Daugybę medikų išugdžiusi G.Drąsutienė sako neapsirikusi pasirinkdama mediciną, kurią puikiai derino su kitu pomėgiu – rašymu. „Akušerijos ir ginekologijos praktikos vadovas“, „Akušerija ginekologija šeimos gydytojo praktikoje“, „Moters sveikatos ir grožio enciklopedija“ – tai tik dalis vadovėlių, mokymo priemonių ir plačiajai visuomenei skirtų leidinių, kurių autorė ir sudarytoja yra G. Drąsutienė.
Tad nenuostabu, kad ir jos dukra Lina pasekė tėvų pėdomis.
Ji puikiai atsimena namuose nuolatinius pokalbius medicinos temomis. Kai reikėjo spręsti, ką studijuoti, iškilo tik vienas klausimas: o kur daugiau?
Dermatovenerologe L.Drąsutytė tapo dar ir dėl to, kad šiame darbe nėra varginančių naktinių budėjimų, kurių ji atsikando studijuodama.
Tiek tėvo chirurgija, tiek mamos ginekologija jai atrodė pernelyg sudėtingos specialybės. Užtat dermatovenerologija – lengvesnė, patrauklesnė.
„Tėvas nebuvo patenkintas, kai rinkausi medicinos studijas. Atkalbinėjo patardamas geriau jau eiti mokytis kosmetologijos.
Sakydavo: mediko kelias sunkus – kam tau plėšytis?“ – prisiminė tėvo žodžius L.Drąsutytė.
Bet jų nepaklausė. Vis dėlto moteris tikino, kad paauglystėje su broliu tėvų klausydavo, grįždavo namo laiku.
Tik kai išveždavo visiems trims vasaros mėnesiams į sodybą, kartais jausdavosi lyg ištremti – pasiilgdavo miesto. Tačiau ilgainiui sodyba tapo oaze, kuri buvo svarbi jų tėvui.
„Mūsų sodyba šalia piliakalnio. Aš ant jo užlipdavau ir laukdavau, kol atvažiuos mėlynos spalvos tėčio mašina. Mes abu turėjome savų pomėgių – nardydavome, plaukiodavome“, – prisiminė Jonas, dabar jau pats tėvas.
Jis augina penktoką Domą, o Lina turi du sūnus – šeštoką Rojų ir ketvirtoką Joną.
Prieš penkerius metus sulaukęs 75-erių R.K.Drąsutis išėjo į pensiją. Nuo tada jis daugiausia laiko praleisdavo sodyboje. Kadangi žmona dirbo, keturias dienas per savaitę ji gyvendavo Vilniuje, o penktadienį po darbo susirinkdavo anūkus ir savaitgaliui visi važiuodavo pas senelį.
„Jis mums tiek dėmesio neskirdavo kiek anūkams. Sodyboje yra futbolo aikštė, senelio suręstas namelis. Jis mano vaikus ten užaugino. Prisimenu, virdavo jiems pietums skirtingas sriubas, kokias kiekvienas mėgsta“, – prisiminimais dalijosi L.Drąsutytė.
Išėjęs į pensiją pilvo chirurgas R.K Drąsutis dažnai sukiodavosi virtuvėje. Ne tik sriubas virdavo, bet ir „Napoleono“ tortą anūkams kepdavo.
Kulinarijos gyslelę jis paveldėjo iš savo motinos Elenos Drąsutienės, kuri buvo Antano Smetonos laikų namų ūkio agronomė.
Ji vesdavo šeimininkėms kursus, kaip gaminti valgyti, kaip paruošti stalą vestuvėms ar laidotuvėms, kiek žmogui reikia mėsos. Po karo su bendramintėmis 1965 metais parašė knygą „Valgių gaminimas“. Tai buvo vienas pirmųjų kulinarijos leidinių pokario metais. Vėliau – knygas „Šeimininkės vadovas“, „Lietuvių valgiai“ ir kitas.
Valgių gaminimas ir buities darbai sodyboje buvo R.K.Drąsučio rūpestis iki tol, kol šeimą sukrėtė žinia apie mylimo vyro, tėvo ir dievinamo senelio ligą.
„Tvarkydamas medžių šakas jis nukrito nuo kopėčių ir susitrenkė šoną, susidarė didelė mėlynė, todėl nutarėme atlikti tyrimus. Po jų atsitiktinai buvo nustatyta sunki liga.
Teko skubiai operuoti. Operacija pavyko. Jis atlaikė net 18 chemoterapijos seansų. Rodėsi, viskas bus gerai”, – sakė G.Drąsutienė.
Baigiantis 2017-iesiems prie Kūčių stalo vėl susėdo visa šeima. Sodyboje atšventė ir naujuosius 2018 metus. Senelis anūkams turėjo kepti „Napoleono“ tortą.
„Naktį išgirdau jį kosint ir atėjau. Romanas pasakė, kad jam vystosi plaučių edema.
Daviau dar jam vaistų, bet po akimirkos jis susiėmė iš skausmo krūtinę, nuleido rankas ir pasakė: viskas, aš pasiduodu. Ir užgeso ant mano rankų“, – paskutines sutuoktinio gyvenimo akimirkas prisiminė G.Drąsutienė.
Daugybę gyvybių išgelbėjęs pilvo chirurgas į anapilį išėjo prieš metus, sausio 3 dieną. Šeimai vis dar sunku susitaikyti su jo netektimi – juk visada jis atrodė toks gyvybingas.
„Jis sakė gydęsis tik dėl mūsų. Jis jau buvo susitaikęs, bet mes iki šiol negalime susitaikyti. Ko gero, ten, viršuje, Dievui irgi reikia gerų žmonių. Tikrai gavo gerą“, – atviravo G.Drąsutienė.
Apie tėvą vis pagalvojančiam J.Drąsučiui iki šiol iš įpročio paėmus telefoną norisi jam paskambinti.
Sūnus įsidėmėjo ir ne taip seniai tėvo kartotus žodžius, kad vis dėlto jam reikėjo daugiau pagyventi sau, o dirbti mažiau.
Atsimena tėvo pamokymą ir L.Drąsutytė. Tačiau per kelias vietas dirbanti gydytoja kol kas jo pritaikyti pati negali, sako: tam, kad gyventum, ir reikia dirbti. Ir Jonui kol kas šiuo patarimu pasinaudoti nepavyksta.
„Dar nesugebu laisvu laiku atitrūkti nuo darbo, galvoju apie pacientus, nerimauju, esu visada pasiekiamas ir pasiruošęs lėkti.
Dabar ir į sodybą vis rečiau nuvažiuoju, nes užsisukau savo darbe, gyvenime, stengiuosi daugiau laiko praleisti su sūnumi“, – paaiškino J.Drąsutis, regis, nukritęs ne taip jau toli nuo obels.
