Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir R.Rojienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Pradėkime nuo to, kaip viskas prasidėjo, kaip sužinojote diagnozę. Skaičiau knygą apie jus, jūsų istoriją ir supratau, kad jūs nieko net neįtarėte?
– Ne, visiškai. Aš jaučiausi puikiai, mes buvome su vyru ir draugais kelionėje Kanaruose. Atsimenu, buvo toks momentas, kai atsigulusi prie baseino čiupinėjau pilvą, kažką lyg apčiuopiau, bet tai buvo kažkas nedidelio, pasirodė nereikšminga. Galų gale, ne kiekvieną dieną save čiupinėji ir kažką randi. Aš tiesiog nesureikšminau to dalyko. Bet grįžus po kelių savaičių pradėjo sveikata prastėti, su virškinimu prasidėjo problemos. Staigiai, realiai per vieną savaitę kažkas pasidarė pilve, jau nebegalėjau niekur pabėgti, slėpti ir savęs apgaudinėti – gulint ant nugaros tu matydavai, kad yra guzas pilve, netgi jį galėdavai pastumti. Tada jau išsigandau, kad kažkas yra ne taip. Viskas vyko taip greitai, kad net nebuvo to, kad tu mėnesį kažką apčiuoptum ir vis neigtum. Tą pačią dieną pas šeimos gydytoją patekau, iš jo reakcijos supratau, kad nieko gero nesitikėti.
– Kokia buvo diagnozė?
– Jis nepasakė. Jis pasakė, kad reikia kuo greičiau daryti echoskopiją, ji patvirtino, kad ten yra kažkoks 10 cm darinys ir kepenyse jau darinukai. Tą akimirką ir supratau, kad greičiausiai bus onkologija. Kaip tik buvo stintų šventė, dėl to iki šiol stintų šventės nelabai mėgstu, nes ji man asocijuojasi su blogomis naujienomis. O realiai ta diagnozė patvirtinta tik po chirurginės operacijos, kai atėjo biopsijos atsakymai. Jie buvo negailestingi.
– 4 stadijos sarkoma.
– Jei tiksliau, tai yra lejomiosarkoma – sarkomos iškreipta naujesnė rūšis, kur pagal statistiką išgyvenamumas kaip ir nulis. Jai vaistų nėra, bendrai taiko gydymus, kas sarkomai tinka.
– Labai išsigandote?
– Labai. Tu nesupranti nei pavadinimų, nežinojau, kas ta sarkoma. Girdi tik kad ketvirta stadija. Supranti, kad ketvirta stadija yra blogai. Klausi, ar šitas vėžys labai blogas. Labai blogas, tau pasako. Daug kas neišsiplečia, gydytojai labai nevardina, neliūdina, tau tiesiog pasako diagnozę, kad tai yra blogai.
– Bet jums nepasakė, kokia ateitis jūsų laukia? Jūsų sesei pasakė ir ji nuo jūsų slėpė – nėra gydymo, sunkiai pasiduodantis vėžys ir prognozės pačios liūdniausios.
– Kad sunkiai pasiduodantis tai pats gydytojas man pasakė. Aš pati gydytojams neužduodavau klausimų, kiek man liko ir panašiai, nes nenorėjau išgirsti atsakymo. O sesuo nuvažiavo, paklausė, gavo atsakymą. Realiai tą pačią dieną aš jau iš jos sužinojau. Labai ilgai jai neteko slėpti. Kadangi mes labai artimos, aš puikiai pamačiau ant sesers, kad ji kažką žino, išdrįsus paklausė. Atsimenu, buvo didžiulis ašarų pliūpsnis, kai sužinojau, kad likę keli mėnesiai. Bet jai iš karto griežtai pasakiau: Loreta, aš esu per daug laiminga, kad aš dabar išeičiau, taip tikrai nebus, tai tik statistika.
– Jums pasakė, kad gyvensite tiek ir tiek, o jūs sakote ne, aš esu laiminga ir viskas man bus gerai. Kaip tokiose situacijose išlaikyti tikėjimą?
– Tą akimirką taip ir jaučiausi. Taip susiėmiau ir galvojau: ne. Aš esu meniškos prigimties, Dailės akademiją baigus ir nuo mažų dienų prie meno, tai gal truputį perdėta optimistė ir fantazuotoja. Aš tiesiog stengiausi į tą blogą informaciją net nelysti. Nei skaityti apie ligą, kuo mažiau neigiamos informacijos turėti.
– Čia turbūt buvo teisingiausias sprendimas. Žmonės labai daug prisiskaito, sau gali dar labiau įsivaryti ligą ar pabloginti situaciją.
– Pas mane atsirado literatūra, straipsniai tik apie stebuklingas istorijas, pagijimai ir panašiai. Jeigu tu bandai vienas su tuo dorotis ir apie tai nekalbi, nebendrauji, tai aš nemanau, kad nors vienas iš mūsų yra toks stiprus, kad galėtume pakelti tokį didžiulį krūvį. Man padėjo tai, kad pirmą mėnesį, netgi pirmomis savaitėmis aš patekau pas pranciškoną brolį Evaldą, mane sesuo nuvežė, be pasitarimo su manimi. Išėjo, kad aš tiek išverkiau, pasakiau jam ir tiek daug gavau atsakymų, jis man suteikė tą tikėjimo stebuklą. Aš suvokiau, kad kas daugiau man gali suteikti stebuklą jei nei Dievas, pradėjau melstis, tikėti, kad stebuklai yra. Manau, kad neužtenka vien nueiti pas gydytoją ir eiti gydytis. Tau reikia susirasti ir vidines priežastis. Tu turi panaikinti ją. Jeigu tu pasieksi remisiją, kad ta liga nesugrįžtų, bet ji iš kažkur atsirado. Visi mes turime susirasti individualią priežastį. Aš tada ėjau į labai gilius ieškojimus.
– Jūsų knygoje skaičiau, kad jūs pati atsakėte sau į klausimą, kodėl jums tai nutiko. Minite pyktį.
– Taip. Aš manau, kad didžioji dalis žmonių turi sukauptą pyktį – vienokį ar kitokį, didesnį ar mažesnį. Aš pykau ant savo tėčio. Būtent tada buvo paieškos, bendravimas su tėčiu, iš naujo pradėjau su juo stipriau bendrauti, ieškoti pati sau atsakymų, kodėl jis būtent toks, kodėl būtent taip bendrauja. Mūsų tėtis buvo labai griežtas, žmogus, kuris viską žino, o visi kiti mažiau žino, visada teisus. Bet kai pradėjau su juo bendrauti apie jo vaikystę, paauglystę – jo tėvelis buvo aklas, sirgo raupsais, jie gyveno vidury miško, priimdavo, glausdavo partizanus. Jis iš tikrųjų nuo pat mažų dienų kovojo už savo gyvybę. 16-os metų buvo ištremtas į Sibirą. Labai labai stipriai sutraumuotas. Jo meilės kalba buvo kitokia ir gerokai sudėtingesnė.
– Greičiausiai niekas jo neišmokė mylėti.
– Taip. Galų gale, kiek jis per savo gyvenimą tos meilės buvo gavęs. Kai visa tai sau atsakiau, man buvo gerokai lengviau priimti tėtį, jį suprasti, kodėl jis būtent taip myli, bendrauja, nes tikrai jis mus mylėjo, mamą mylėjo. Jis po manęs susirgo kraujo vėžiu, kur nė vienas giminėje mes nesirgome, dabar amžiną atilsį. Bet aš labai džiaugiuosi, kad iki tėvelio mirties aš visa tai išsiaiškinau. Aš pradžioje galvojau, kad aš jam turiu atleisti, o per visas paieškas atėjo suvokimas, kad realiai man reikia jo atleidimo.
– Jūs tą pyktį kaupėte ir jis galų gale išvirto į labai blogus dalykus. Turbūt ne vienam žmogui taip būna, kai jie nešioja nuoskaudas. Sakoma, kad visos ligos yra mūsų galvoje.
– Kiekvienam netgi rekomenduočiau kiek įmanoma išsivalyti savo pykčius, susirasti nuoskaudas. Nereikia jų nešiotis, laikyti. Tarkime, aš negalėjau viso to išsakyti tėčiui ir viduje save grauždavau, šnekėdavausi, man virdavo pilvas, kaip aš pykdavau. O kai pradedi bendrauti, aiškintis priežastis, tu supranti, kad visiškai beprasmiškai pykai, kame buvo priežastis, tu save naikinai. Realiai aš pati save naikinau vietoj to, kad išsikalbėti, išsivalyti anksčiau ir išsilaisvinti nuo to pykčio, kuris tiek metų kamavo.
– Jūs gydant vėžį nepuolėte naudotis įvairiausių žmonių patarimais, kurių pilnas internetas – nuo rupūžės taukų iki grybų. Kodėl? Kai žmonės susiduria su tokiomis ligomis, ko tik neprisigalvoja, pas ką tik neina. Kodėl jūs manote, kad pirmiausia yra tradicinė medicina?
– Kai su gydytojais šnekėdavau, pradžioje klausiau: gal man badauti, kažką daryti. Jie man sakė, kad liga yra tokio piktumo ir agresyvumo, tu nepergyvenk, ji tikrai ras ką tavyje suvalgyti. Tau kaip tik reikia kiek įmanoma išlaikyti stabilų organizmą, palaikyti svorį, kad tu turėtum iš ko kovoti, galėtum pakelti visus gydymus. Ir visos alternatyvos, kurios atėjo pirmaisiais metais – buvo labai didžiulis srautas informacijos iš artimųjų, tai tą pamėgink, tą – o mano sprendimas buvo tai, ką liepia gydytojas. Aš tikėjau tuo, kad tik medicina man gali padėti šioje situacijoje ir tik Dievas. Man stebuklo reikėjo, kad apskritai padėtų. Mano kepenims jau ir taip reikia daug pakelti, jeigu pradėsiu dar jas apkrauti papildomai sunkiais dalykais, joms tiesiog pasidarys per sunku pakelti tai, ką reikia tradiciškai. Po to, jau po pirmo gydymo, kreipiausi ir pas Juozą Ruolią, jis sudarė žolelių programą atstatinėti kūną. Ir dabar naudojuosi tam tikra alternatyvia medicina organizmo palaikymui. Tarkime, nervinei sistemai. Galų gale, tave gydymai tiek nualina, kad tau reikia kiek įmanoma viską atstatyti. Tu pastoviai turi atstatinėti organizmą. Mano vienintelė remisija buvo išnešioti vaikelį. Ir dabar gydausi, ir dabar kūne yra nemažai skausmų, pažeidimų ir panašiai. Ir visa tai tu turi pastoviai gydyti. Padeda alternatyvioji medicina, žolelės labai stipriai, bet kad jos turėtų tokią stiprią galią, kad sunaikintų tokią stiprią onkologinę ligą – nemanau. Imunoterapija aš labai tikiu, su imunologais bendrauju. bet musmirės dar negėriau.
– Jūs esate stebuklas.
– Kiti taip sako.
– Gydytojai taip sako, nes jūs absoliučiai paneigėte statistiką ir visas diagnostikas, kokios būna tokios ligos atveju.
– Taip. Ir tuo labai džiaugiuosi, didžiuojuosi.
– Jūs padedate panašaus likimo žmonėms, yra įkurtas labdaros fondas. Žmonės neklausia jūsų, ką padaryti norint būti geresniam ir tai gal padės su liga susitvarkyti. Jie klausia stebuklingos piliulės, kuri išgydytų vėžį. Taip?
– Taip. Sakau, kad jos nėra. Stebuklinga piliulė esate patys. Mes esame labai individualūs. Kas kiekvienam ligoniui labai svarbu, tai atrasti ramybę. Skirtingu būdu ją atranda – per Dievą, jogą, su draugu ar psichologu. Po to ieškoti savo ligos priežasties ir atsakymų. Bet daug kam tai, ką sakai, yra kažkokia mistika, nesąmonė. Ypač vyresnės kartos žmonėms. Tu sakai apie tai, kaip tau emociškai reikėtų gyventi, visus pykčius išsivalyti, puikybę, savo ego suvaldyti. Save keisti iš pagrindų, o ne piliulę gerti. Bet jis vis tiek klausia: aha, o tai ką tu ten gėrei? Tai, ką aš gėriau, nebūtinai jums tik ir nebūtinai atves jums stebuklą. Tas stebuklas yra viduje.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
