Tiesa, neslepia, kad liga privertė kiek pakoreguoti gyvenimo būdą ir kai kuriuos įpročius. Pavyzdžiui, dabar žurnalistas gerokai rečiau rūko. Anksčiau įtampos momentais sutraukdavęs ir iki pusantro pakelio per dieną dabar G.Drukteinis stengiasi apsiriboti vos 3-5 cigaretėmis per dieną, o ilgainiui ir apskritai mesti šį žalingą įprotį.
Tai – ne vienintelis pokytis žinomo vyro gyvenime, kurį atnešė sunki liga. Apie savo ligą ir sveikimą bei gyvenimą po ligos G.Drukteinis sutiko papasakoti portalo lrytas.lt skaitytojams ir pasidalijo vienu svarbiu patarimu, ką daryti, kad panaši situacija neištiktų kitų.
– Kaip jaučiatės dabar?
– Jau esu visiškai sveikas, atsistatęs. Prabuvau tris savaites Druskininkuose ir toliau gyvenu pilnavertį gyvenimą.
– Ar domėjotės, kodėl nutiko taip, kad patyrėte širdies smūgį?
– Nutiko tai dėl labai paprastos priežasties, į ką aš ir noriu atkreipti absoliučiai visų jaunų žmonių, tokių kaip aš, dėmesį – aš nesitikrinau savo sveikatos.
Priežastis, kodėl aš to nedariau, yra grynai žmogiška: atrodo, organizmas nesiunčia tau jokių įspėjimo ženklų, nepranašauja kažko. Pabundi ryte geros nuotaikos, akyse nesidvejina, nekamuoja koks dusulys ar kosulys ir tada galvoji sau grynai žmogiškai: ko čia dar eiti, gaišti laiką, tikrintis sveikatą. Kažkaip niekada žmogus nerandi laiko tokiam, atrodytų, antraeiliam, trečiaeiliam dalykui. Na, ir išėjo taip, kad tos bėdos kaupėsi, kaupėsi ir prasiveržė vieną dieną pačia netinkamiausia forma.
– Nejaugi nejautėte anksčiau jokių galimų ligos simptomų?
– Kaip tyčia, ne. Dabar man kažkaip keistai atrodo, kad šėtonas tūno kiekviename iš mūsų ir tik laukia progos prasiveržti. Lietuvoje panašiai per dieną įvyksta kokius 20-50 kartų.
– O šeimoje buvo sergančių panašiomis ligomis?
– Taip. Iš tikrųjų gydytojai sakė, kad aterosklerozė yra genetiškai paveldimas dalykas. Ir mano tėvas ją turi, ir senelis nuo to mirė. Greičiausiai aš giminėje irgi ne išimtis.
– Pasakojote, kad po ligos pradėjote mažinti rūkalų kiekį, ketindamas visiškai mesti rūkyti. Kaip tai darote? Keičiate įpročius?
– Iš principo taip. Pats esu ne vieną straipsnį rašęs apie rūkymą, jo naudą ir jo žalą. Gerai atsimenu istorinį faktą, kaip jau XVII amžiuje buvo pastebėta, kad atsisakyti tabako yra sunku. Viena iš pagrindinių sveikatingumo sąlygų dabar man yra kiek įmanoma labiau vengti streso. Taigi, tas rūkymo metimas yra labai tiesiogiai susijęs su stresu.
Po pokalbių su gydytojais priėjome išvados, kad jeigu dabar staiga mesčiau rūkyti ir po to kamuočiausi, svajodamas apie tą cigaretę, tabako skonį arba nikotiną, gal tai sukeltų didesnį stresą, negu tada, jeigu tai padaryčiau radikaliai, bet palaipsniui. Tai štai, tiek, kiek rūkau dabar, palyginti su tais kiekiais tabako, kurį suvartodavau anksčiau, galima sakyti, yra tik pūkeliai, trupinėliai. Vis dar rūkau, tuo nesididžiuoju, bet šeima prižiūri ir visi kartu darome viską, kad tik šito žalingo įpročio atsisakyčiau.
– O kada pradėjote rūkyti?
– Pradėjau rūkyti sovietinėje armijoje, būdamas 19 metų gal. Taigi, rūkau beveik trisdešimt metų. Oho!
– Sakėte, kad jums reikia ir mažinti stresą. Kaip jį mažinate?
– Mano aplinkoje iš ko tas stresas kildavo? Visų pirma, būdamas aktyvus žmogus visada gyveni dėmesio dirgiklių apsuptyje. Atrodo, kad turi per minimalų laiką atlikti maksimumą veiksnių: ir sužinoti žinias, ir apkalbėti artimus savo, ir pavalgyti, ir dar kažką sukurti, ir vienu metu būti trijose vietose ir su visais pabendrauti. Stresas man kildavo iš tų visų dalykų.
Mano manymu, efektyviausia, mažinant stresą, rasti kokią nors komforto zoną, na, pavyzdžiui, sodybą, kurioje gali izoliuotis nuo aplinkinio gyvenimo, visiškai ignoruoti kažkokias naujienas, jau nekalbant apie Lietuvos politines naujienas, kas yra visiškas hemorojus, tiesiog gyventi savo malonumui. O jeigu profesinis ar žmogiškasis smalsumas labai reikalauja kontakto su išoriniu pasauliu, tai visada gali paskambinti pats, parodyti iniciatyvą, arba įsijungti naujienų portalą ar kokį socialinį tinklą. Bet kuriuo atveju tai, kas anksčiau buvo neatsiejama asmenybės dalis, dabar yra pasirinkimo reikalas.
– Ar po ligos pakeitėte ką nors ir savo dietoje?
– Taip. Dieta dabar irgi yra ypač sveikatinga: be cukraus, jokių saldumynų, tukinančių, riebių produktų. Valgau visokius grikius, avižinę košę, kažkokius daržovių marmalus (juokiasi, – aut. past.). Valgau ir vis stebiuosi, kodėl tas mūsų gyvenimas yra taip surėdytas, kad tai, kas sveikiausia, kažkodėl, yra ir neskaniausia.
– Gal atradote naujus skonius, pradėjęs maitintis sveikiau?
– Ne. Aš šiaip visą gyvenimą į maistą žiūrėjau tik kaip į degalus varikliui, todėl nesukdavau galvos, ką įsimesti į kūną, kad tik jaustumeisi sotus ir turėtumei energijos vykdyti savo tiesiogines pareigas. Niekada nebuvau gurmanas ir nesiekiau tokiu tapti.
– Gal kažkiek ir kilogramų pakeitęs mitybą numetėte?
– O taip! Žinokite, numečiau. Iš tikrųjų, likimo ironija, bet, kaip pastebėjau per savo gyvenimą, lengviausia svorį sekasi mesti ištikus kokioms nors bėdoms su sveikata. Prieš 10 metų Sudane sirgau maliarija ir kažkaip gulėdamas 4-5 dienas pusiau komoje numečiau 5 kilogramus.
Ir dabar per savaitę, kol gulėjau komoje, svoris irgi sumažėjo vos ne 10 kilogramų. Dabar jis truputėlį atsistatęs, bet palaipsniui mažėja. Nuo aukščiausio taško esu numetęs 5 kilogramus, dabar tikslas yra dar 15 kilogramų numesti. Maitindamasis, aktyviai ir reguliariai vaikščiodamas, užsiimdamas fizine veikla tikiuosi tą svorį sumažinti.
Šiaip jis krenta. Svarbiausia – nepasiduoti pagundoms, nes kartais užplūsta toks noras suvalgyti kokį nors „Snickers“ šokoladuką, kad galvoji: „Ai, velniai nematė tos sveikatos ir mirties. Gal jį suvalgysiu“. Bet kažkaip nusisuki nuo to ir tada protas pradeda reaguoti į kitus aplinkos dirgiklius.
– Koks būtų jūsų patarimas kitiems žmonėms, kad jų neištiktų panašus likimas? Tikrintis sveikatą?
– Taip, net jeigu ir nėra ligų. Žinote, čia kaip ir su dantų būkle. Pirmiausia mes einame pas odontologus tik tada, kai dantis suskausta ar ištinka kokios nors problemos, bet šiaip visa logika ir sveikas protas, racionalumas diktuoja, kad reikia eiti tikrintis sveikatą kas pusę metų.
Jeigu nieko nėra, viskas gerai, tai ir ačiū dievui. Jeigu jau kažkas pradeda užsimegzti, kur kas neskausmingiau ir greičiau yra profilaktika iki kažkokio išbujojimo. Taigi, ar su dantimis, ar su bendrąja sveikata mano patarimas visiems žmonėms būtų: paaukokite iki dviejų valandų savo gyvenimo, bet šitaip tikrai galite užkirsti kelią ne vien tik infarktams, bet, man atrodo, ir vėžiui, ir daugeliui kitų ligų, kurias lengviau gydyti dar užuomazgos fazėje.
