Šių metų balandį „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“ rašė apie atkaklią Rasos kovą su liga. Rašyta, kad jau aštunti metai palangiškė R.Rojienė nepasiduoda retai piktybinei ligai sarkomai. Nors moteriai buvo nustatyta ketvirta vėžio stadija, ji nepalūžo – dirbo, keliavo, susilaukė sūnaus Luko, kuriam netrukus jau sukaks šešeri.
Sausa medicinos statistika negali paaiškinti, kaip Rasa liko gyva. Gydytojų prognozuoti vos keli gyvenimo mėnesiai virto ilgu keliu, o neįtikėtina istorija atgimė knygoje „Rasa. Po angelo sparnu“. Jos autorius – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, rašytojas, buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža. Knyga „Rasa. Po angelo sparnu“ – tai tikroviškas ir intriguojantis pasakojimas ne tik apie mediciną, bet ir žmogaus galimybes, tikėjimo stebuklą.
Kai užklupo liga, Rasai buvo vos 27-eri, o jos sveikimas – pavyzdys, kaip nepalūžti, ir įrodymas, kaip tradicinės medicinos būdai kartu su meditacija, atkeliavusia iš Rytų medicinos, ir kitais alternatyviais gydymo metodais gali padėti įveikti vėžį.
Neeilinė istorija
Kai Rasa pateko į medikų rankas, niekas nedrįso kalbėti apie jos ateitį. Viltis pasveikti buvo menka. Vėliau kažkas išdrįso paminėti, kad jai liko gal trys mėnesiai. O Rasa puikiai laikosi iki šiol. Moteris neslėpė: ji nieko nekeistų savo gyvenime, jis ypatingas tuo, kad jai tiek daug visko teko ištverti. Palangiškė netgi dėkojo savo ypatingai ligai, padėjusiai sutikti daug gerų žmonių.
Kai A.Kumža išgirdo šios moters istoriją, suprato, kad turi apie tai parašyti: „Aš nesu lakštingala, kuri negali nečiulbėti, galiu ir patylėti. Bet kai išgirsti tokią istoriją, privalai ją papasakoti kitiems. Žmonės turi žinoti, kaip elgtis tokioje liūdnoje situacijoje, į kurią pateko Rasa.“ Norėdamas suprasti žmogų, kuris kasdien vaikšto skustuvo ašmenimis, A.Kumža neabejojo: Rasos stiprybė gali įkvėpti kitus susimąstyti ir padėti jiems gyventi kitaip.
Kai susitiko pirmą kartą, niekas neišdavė Rasos ligos: nei eisena, nei veidas, nei balsas. Moteris atrodė elegantiškai, kaip iš senų prancūziškų mados žurnalų Ji netgi atrodė sveikesnė už visus kitus, sėdinčius toje pačioje Palangos terasoje.
Nors buvo sutarta pasikalbėti pusvalandį, autorius su būsimos knygos heroje išsiskyrė tik po keturių valandų. Žinodamas, kad kai kuriems žmonėms po chemoterapijos nusilpsta atmintis, A.Kumža stebėjosi Rasos gyvybingumu: jos kalba buvo sklandi, pilna įvairių faktų, o svarbiausia – ji neslėpė savo jausmų, nesigėdijo ašarų ir silpnybių. Moteris buvo išsivadavusi iš pykčio ir kitų bjaurių emocijų nelaisvės. Kai knygos juodraštis buvo paruoštas ir palaimintas Rasos, rašytojas vogčiomis žvilgtelėjo į jos delną ir pamatė į dvi dalis išsišakojančią gyvenimo liniją.
„Tos linijos tikrai vėl susieina ir šniokščia stipria upe pirmyn“, – baigdamas pasakojimą savo naujoje knygoje rašo A.Kumža.
Susitiko su pranciškonu
Piktybinė liga Rasai smogė be jokio įspėjimo. Nedidelis gumbas, kurį vos apčiuopė Tenerifėje, per penkias dienas išaugo iki greipfruto dydžio. Ultragarso tyrimas parodė – tai apie 10 centimetrų dydžio auglys. Navikas buvo neįprastas – slankiojo po pilvą, nes buvo taukinėje. Pakitimų aptikta ir kepenyse. Rasai teko gultis ant operacinės stalo. Po operacijos ji manė, kad visos bėdos pasitraukė. Iš tikrųjų viskas tik prasidėjo – laukė ilgas ir sunkus gydymas.
Sarkoma buvo pasiekusi ketvirtą stadiją, be to, tai buvo itin retos formos liga, kurios net pavadinimą sunku ištarti (lotynų k. – leiomyosarcoma). Rasa buvo sukrėsta. Ji suprato, kad nebegalės gyventi taip, kaip iki tol. Buvo ašarų pliūpsnių, sielvartavimo ir apmąstymų, kodėl taip atsitiko. Bet ilgai sielvartauti jai neteko.
Rasos susitikimas su pranciškonu broliu E.Daruliu, kuris tuo metu tarnavo Kretingoje, daug ką pakeitė. Dvasininkui teko atsakyti į sunkiausius klausimus, kuriuos ji uždavė. Daug kartų bendravęs su onkologiniais ligoniais šis pranciškonas turėjo sukaupęs nemažai patirties. Po susitikimo su kunigu moteris jautėsi taip, tarsi būtų numetusi nuo pečių sunkią naštą.
„Į viską žiūrėjau tarsi būčiau užsidėjusi rožinius akinius ir galvojau: viskas yra įmanoma, viską galiu, jei patikėsiu Dievo malone“, – svarstė Rasa. Sunki liga pateikė moteriai ne vieną pamoką. Ji suprato, kad būtina pažvelgti į save ir įvertinti, kas labiausiai sekina organizmą. Rasa svarstė, kad galbūt vėžys atsiranda iš nemokėjimo tausoti savęs ar užslopinto vidinio konflikto.
Kalbėdamas su „Palangos tiltu“ rugsėjo viduryje, Rasos 37-erių metų vyras Paulius Rojus užsiminė, kad žmona gęsta: „Pastaruoju metu daugiausia laiko dėl silpnesnės sveikatos žmona praleidžia namuose, dalį šeimos rūpesčių aš perėmiau, todėl kiekviena mūsų diena, praleista kartu, man yra labai daug...“
