Profesorės K.Prunskienės duktė Rasa Vaitkienė kaip niekas kitas gerai žino, ką reiškia, kai artimą žmogų prie lovos prikausto insultas ir kokie rūpesčiai užgula jo artimuosius.
Savo išgyvenimais ir patirtimi R.Vaitkienė sutiko pasidalinti minint Pasaulinę insulto dieną. Ta proga moteris atsiuntė jautrų laišką visuomenei. Pateikiame jį ir jums:
„Kai artimą žmogų prie lovos prikausto insultas, artimuosius ištinka šokas, apima begalinės baimės, nevilties, nežinomybės ir bejėgiškumo jausmas. Gyvenimas akimirksniu apsiverčia aukštyn kojomis ne tik pačiam ligoniui, bet ir visai jo šeimai. Be galo skaudu dar vakar aktyvų ir gyvenimu besidžiaugiantį artimąjį matyti tokį bejėgį ir visiškai priklausomą nuo kitų. Koks bus tolimesnis ligonio gyvenimas, jo gyvenimo kokybė didžiąja dalimi priklauso tiek nuo jo paties tiek ir nuo jo artimųjų pastangų. Labai svarbu suvokti, kad su liga gyvenimas nors ir smarkiai pasikeičia, bet visgi nesibaigia, kad reikia kuo greičiau prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir nuosekliai stengtis, kiek tai yra įmanoma, susigrąžintai tai, ką pasiglemžė klastinga liga. O tam reikalinga abiejų šalių valia, tikėjimas ir kasdienis darbas, darbas ir dar kartą darbas, tuomet rezultatas gali net pranokti pačius drąsiausius lūkesčius.
Didžiausias krūvis ligonio artimuosius užgula tuomet, kai jis po gydymo ar reabilitacijos grįžta į namus. Tuomet visa atsakomybė, slauga ir kasdieniai nesibaigiantys rūpesčiai tenka artimiesiems. Nauja perspektyva visada neapibrėžta ir todėl labai bauginanti. Šiame etape svarbu nepasimesti, suimti save į rankas, „perplanuoti“ ankstesnį nusistovėjusį gyvenimą ir šio plano nuosekliai laikytis. Galiu drąsiai teigti, jog galime pakelti ir išmokti žymiai daugiau nei patys manome. Ligonio slauga pradžioje atrodanti labai sudėtinga ir atimanti daug laiko bei pastangų, gana greitai tampa įprastu kasdieniu dalyku.
Dažnai pamąstydavau, kaip tai galėjo atsitikti mūsų mamai, kurios nepaprastas aktyvumas, išskirtinis darbingumas stebino visus, ją pažįstančius. O gal būt kaip tik pašėlęs gyvenimo tempas, pastovi įtampa darbe bei politinėje veikloje ir buvo ta pagrindinė ligos priežastis. Mama, paskendusi begaliniuose darbuose, deja, niekada neatseikėjo laiko sau, savo sveikatai, dažnai pamiršdama net ir apie vaistus savo rankinėje ...
Šiandien, praėjus beveik 8 metams po mamos ligos, mes jau susitaikėme su esama situacija, nesigręžiojame atgal ir džiaugiamės būdami kartu, būdami šalia jos. Liga, pasiglemžusi tiek daug, visgi neištrynė to, kas svarbiausia – jos geležinės valios, optimizmo, gebėjimo susitaikyti su neišvengiamybe, o tai padeda mažais žingsneliais judėti į priekį. Labai svarbu kiekvienam, kurį ištiko insultas, žinoti, jog tik jis pats, pasitelkęs savo valią ir tvirtą tikėjimą, gali padėti sau. Aplinkiniai yra tik antraeiliai padėjėjai. Kad ir kaip sunku bebūtų, mama kasdien mankštinasi, kelis kartus per dieną dirba su treniruokliu; nereikalingi nei prašymai nei įkalbinėjimai. Ji kaip ir anksčiau neabejinga savo išvaizdai – žinome, kad geras kremas ar naujas apdaras ją tikrai pradžiugins. Nuotaiką praskaidrina ir dainos, kurias net ir po ligos mama puikiai pamena ir gražiai padainuoja. Mus vis dar stebina tai, jog lengvai su daina išplaukiantys žodžiai, nuėmus melodiją užsiblokuoja. Todėl, pajuokaudami sakome mamai – jei sunku pasakyti, tiesiog išdainuok ... Ir dažniausiai tai pavyksta.
Remdamasi asmenine patirtimi, žmonėms, kurie ką tik atsidūrė panašioje situacijoje, norėčiau pasakyti, jog, mano manymu, ligoniui labai svarbu nebūti atskirtam nuo šeimos gyvenimo, kaip ir anksčiau dalyvauti jame, jausti artimųjų bei bičiulių palaikymą, dėmesį ir meilę.
Lietuvoje turime pasaulinio lygio medicinos darbuotojų. Turime būti dėkingi jiems už tai, kad kiekvienam pacientui jie atiduoda dalelę savęs. Nepaprastai svarbu tiksliai laikytis gydytojų rekomendacijų ir profesionalių patarimų. Tačiau, net ir išgirdę pačią liūdniausią ateities prognozę, pasilikime viltį ir tikėjimą, juk kiekvienas esame girdėję ne vieną istoriją apie „susigrąžintą“ gyvenimą. Taigi, tikėkime – jei pavyko kažkam, pavyks ir mums.
xx
Mama spėdavo visur ir net mums ne visuomet pavykdavo sužiūrėti kur ji. Kitą kartą skambindavau, gal užsuktų vakarienės, o ji, pasirodo, nebe Lietuvoje, keliauja per kelias šalis. Naktį grįžusi anksti ryte vėl būdavo darbo vietoje. Ji buvo klasikinis darboholiko pavyzdys. Ir labai sunkus atvejis. Toks būdas jai sveikatos nepridėjo. Be to jos veikloje buvo be galo daug įtampos ir tai greičiausiai turėjo įtakos tam, kas atsitiko. Nors vaistų visuomet turėdavo su savimi, bet, bijau, kad ne visada atsakingai juos vartojo – tarp trūkstančių reikalų pamiršdavo svarbiausią dalyką – rūpintis savimi.
xxx
Greitai bus aštuoneri metai, kai mama susirgo. Apsipratom, riedam nutiestais bėgeliais ir džiaugiamės, kad ją turime. Kad ir kiek būtų rūpesčių, tai žymiai geriau negu jos nebūtų likę.
Laimei, esame trys vaikai. Pasidalijome darbus. Du kartus po pusę metų buvau su ja Maskvoje reabilitacijoje – svetima šalis, artimieji toli, niekas negali pagelbėti ir mamos situacija buvo žymiai sudėtingesnė nei dabar. Nežinau, kaip tai ištvėriau, bet ištvėriau.
Dabar mama gyvena pas brolį Vaidą, Švenčionių rajone. Jam ir brolienei tenka didžiausia našta. Brolienė rūpinasi mūsų mama lyg savąja.
Ilgai svarstėme ką daryti, tačiau ligoniui, kuris juda ratukais net iš buto pirmajame aukšte išvažiuoti – neįveikiama kliūtis. Gyvename prie Kalnų parko, bet ten su vežimėliu nenuvažiuosi ir šaligatviais toli nenuriedėsi. Nusprendėme, kad mamai bus geriausia pas brolį – nuostabi aplinka, namai ant ežero kranto, tyla. Jis pasirūpino, kad patalpos būtų patogios, be slenksčių, mama galėtų lengvai su ratukais judėti. Mes su sese pasikeisdamos ten važiuojam savaitgaliais.
Mama su malonumu dainuoja, jai sekasi ir kalbėti spontaniškai, bet kai nori pasakyti ką sugalvojusi, tuomet kalba ima strigti.
Atsirado laiko pažiūrėti filmų, ji seka žinias – kartais išgirdusi naujienas, liūdnai palinguoja galvą.
xxx
Jei turite tokį ligonį, žinokite, kad artimųjų, pažįstamų dėmesys jiems labai svarbus, tai praskaidrina nuotaiką. Visada galima ką nors pasikviesti į svečius, nepalikti žmogaus tarp keturių sienų. Jei yra galimybė, vežkitės kartu į renginius ir darbelių kokių nors duokite. Mama buvo aistringa uogautoja ir grybautoja, tad dabar, kadangi dešinės rankos nevaldo, su kairiąja su didžiuliu malonumu perrinkinėja uogas – kruopščiai, tvarkingai ir užsiėmimas prasmingas, nes lavina jos gebėjimus. Brolis buvo ją pasiėmęs žvejoti, – jis nieko nepagavo, o mama ištraukė didelę žuvį. Buvo labai laiminga“.
Penki insulto požymiai
Insultas yra grėsminga liga, kurios simptomai pasireiškia ūmiai. Kaip sakė Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Kardiologijos ir angiologijos centro Aritmijų skyriaus gydytojas kardiologas profesorius Pranas Šerpytis, kas valandą mažiausiai vieną žmogų Lietuvoje ištinka insultas.
Maždaug ketvirtadalis žmonių, kuriuos ištinka išeminis insultas, miršta per mėnesį, dar 25 proc. – per metus. Iš likusių gyvųjų apie 60 proc. lieka neįgalūs ir yra priklausomi nuo aplinkinių. Jiems išsivysto paralyžius, atminties, kalbos, regos sutrikimai.
Ar ligonis išgyvens ir kiek insultas jį paveiks, priklauso ir nuo to, kaip greitai ligoniu bus suteikta pagalba po insulto.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės neurologė II Neurologijos skyriaus vedėja dr. Inga Slautaitė sakė, kad galvos smegenų insultui būdingi 5 požymiai:
Pagrindiniai jų – vienos kūno pusės galūnių nusilpimas, vienos pusės nutirpimas ir kalbos sutrikimas. Tai svarbiausi ir dažniausiai pasitaikantys simptomai. Rečiau ištinka ūmus galvos svaigimas ir ūminis galvos skausmas. Šie simptomai gali būti ne tik insulto, bet ir kitų ligų požymiai.
Daktarė siūlė pastebėjus šiuos simptomus nenumoti į juos ranka ir nebandyti sergančiamjam kaip nors padėti pačiam, bet kuo greičiau skambinti pagalbos telefonu 112 ir kviesti medikus.
Taip pat labai svarbu užfiksuoti kuo tikslesnį laiką, kada simptomai pasireiškė, nes nuo tai padės gydytojams nuspręsti, kokių gydymo veiksmų imtis toliau. Taip pat reikia tikslaus paciento adreso.
Pagrindinės insulto priežastys
Dažniausia insulto priežastis, anot profesoriaus P.Šerpyčio, yra prieširdžių virpėjimas, kai širdis plaka netolygiai, todėl susidaro krešuliai, kurie 80 proc. atvejų nukeliauja į galvos smegenis ir ten įstringa, užkimšdami kraujagyslę. Šis sutrikimas insulto riziką padidina 5–6 kartus.
Taip pat labai dažna priežastys - nekontroliuojamas aukštas arterinis kraujo spaudimas, didelis blogojo cholesterolio kiekis kraujyje.
