Nuo šių metų ankstyvo pavasario A.Giliasevičius šaltame ežero vandenyje ar duše maudosi kasdien. Savaitgaliais su bendraminčiais specialiame baseine lenda į susmulkintą ledą, kai jo temperatūra būna nulis laipsnių ar net šiek tiek žemiau nulio.
Apie tai, kad šalčiu galima gydyti įvairias ligas, Artūras sužinojo visiškai atsitiktinai iš savo pusbrolio, kai dėl beveik septynerius metus kankinančios žvynelinės (psoriazės) jau nebegalėjo ramiai gyventi.
Jaunam vyrui gydytojai nieko paguodžiančio pasakyti ar padėti negalėjo – liga nepagydoma, ją prislopinti galima tik hormoniniais vaistais.
„Gydytis tais vaistais – tai tas pat, kas sėdėti prakiurusioje valtyje, nuolat semti iš jos vandenį kibiru ir manyti, kad taip skylė užsilopys savaime“, – apie savo būseną kalbėjo A.Giliasevičius.
Dėl tarsi iš pasalų užklupusios ligos Artūrui teko paaukoti kanojų irklavimą, kuriam buvo atidavęs daugiau nei dvylika metų.
Pradėjęs vartoti hormoninius vaistus net po lengvų treniruočių jis jausdavosi išsekęs: „Tiesiog neatgaudavau kvapo. Po kiek laiko ant kūno ėmė rastis vis daugiau dėmių, pradėjo skaudėti sąnarius.
Nors laikiausi griežtos dietos, nevartojau jokio alkoholio, nerūkiau, žvynelinė tik dar labiau plito. Ilgai pats save analizavęs supratau, kad mano atveju ją provokuoja stresas.“
Atviraudamas apie tai, kas kelia stresą, vyras prisipažino, kad tam turi įtakos jo impulsyvus charakteris, nuolatinė savigrauža, jei kas nors nepavyksta.
Be to, kai su žmona būdami labai jauni susilaukė vaiko, tai irgi nepraėjo be išgyvenimų.
Kai jau visiškai nebegalėjo apsikęsti dėl ligos ištikusių negalavimų, jis prisiminė pusbrolio pasakojimą apie Ledo Žmogumi vadinamą iš Nyderlandų kilusį sportininką Wimą Hofą (60 m.), kuriam priklauso buvimo lede, plaukimo po ledu, maratonų ant ledo ir dykuma pasauliniai rekordai.
Pradėjęs domėtis, kodėl W.Hofas tapo atsparus šalčiui, A.Giliasevičius sužinojo, kad toks kraštutinumas jam padėjo įveikti po žmonos savižudybės užklupusią depresiją ir rasti sielos ramybę.
„Man patiko ir tiko jo atradimas gydytis šalčiu. Panirus į šaltą vandenį galva absoliučiai ištuštėja.
Stresas ar įkyrios mintys kaipmat dingsta, o gal tiesiog užšąla“, – sakė Artūras.
Pagal W.Hofo mokymą prie šalto vandens ar apskritai šalčio reikia pratintis pamažu.
Nusprendęs atsisakyti gydymosi vaistais A.Giliasevičius šių metų pavasarį pradėjo maudytis po šaltu dušu, po kelis laipsnius mažindamas vandens temperatūrą.
Treniruotės nuo drungno iki visiškai šalto vandens užtruko mėnesį.
Vasarą vandenį specialiame baseine jis atsivėsindavo ledu, o atvėsus orams pradėjo kasdien maudytis ežeruose.
Prieš maudynes šaltame vandenyje pagal W.Hofo metodiką dar būtina atlikti kvėpavimo pratimus, kad kūnas prisipildytų deguonies.
Trisdešimt gilių įkvėpimų pro nosį arba burną prisotina deguonimi ne tiktai visą kūną, bet ir smegenis.
Todėl žmogus maksimaliai atsipalaiduoja, jį palieka įtampa ir varginančios mintys.
„Kvėpavimo pratimai taip pat pabudina vadinamąsias driežo smegenis.
Kitaip tariant, tas žmogaus galvos smegenų dalis, kurios išsivystė anksčiausiai, tačiau pastaruoju metu, kai pradėjome gyventi itin patogiai ir mažiau judame, tiesiog nebenaudojamos.
Tai turėjo įtakos tam, kad mūsų imuninė sistema ėmė silpti. W.Hofas savo mokymais įrodė, kad stresas, patiriamas šaltyje, suaktyvina imunitetą, o kvėpavimo pratimai leidžia valdyti autonominę nervų sistemą“, – pasakojo A.Giliasevičius.
Atlikus kvėpavimo pratimus patartina nerti į šaltą vandenį.
A.Giliasevičius jau pajėgia gerokai atvėsusiame ežero vandenyje išbūti apie trylika minučių, o ledo kubile – penkias.
„Tikrai nejaučiu jokio nepatogumo ir net šalčio. Kai pajuntu, kad ima peršėti gerklę, pasimaudžius šaltame vandenyje visi negalavimai dingsta.
Kaip suprantu, suaktyvėja organizmo imuninė sistema ir kūnas pats save ima šildyti“, – tikino Artūras.
Jis jau kelis mėnesius iš viso nebevartoja jokių vaistų ir nesilanko pas gydytojus.
„Iš esmės niekas manęs ir negydė. Pasakė, kad liga – nepagydoma, išrašė vaistų, ir viskas. Niekam aš nebeįdomus.
Tiesa, gydytojai patarė nuvažiuoti prie Negyvosios jūros arba išvykti gyventi į Ispaniją, kur karšta ir sausa.
Bet mes su žmona iš Lietuvos niekur išvažiuoti nenorime. Todėl nusprendžiau, kad nenoriu būti savo ligos auka“, – atviravo dabar jau ramiai apie savo negalavimus kalbantis vilnietis.
Jis prisipažino – dar neseniai jį kankindavo juodos mintys, kad niekada nepasveiks, kad liga trukdo siekti užsibrėžtų tikslų, bet vieną dieną susimąstė: juk nesiseka dėl to, kad niekaip neatsikrato įkyrių minčių, kurios bet kokius šviesesnius planus paverčia niekais.
Paklaustas, ar nebandė ieškoti pagalbos pas psichologus, šyptelėjo: „Nėjau pas juos, nes pats psichologijos studijas esu baigęs. Mano galva, 70 procentų žmonių, studijuojančių psichologiją, pirmiausia patys ieško sau pagalbos.
Kažkiek ieškojau ir aš. Akivaizdu, nors galbūt kai kam atrodys neįtikėtina, bet pradėjęs maudytis šaltame vandenyje nebekreipiu dėmesio į įvairias smulkmenas, kurios anksčiau gadindavo nuotaiką ar net išvesdavo iš kantrybės.“
Kad pamažu tampa Šalčio Žmogumi, kartais keista ir pačiam Artūrui, nes ir vaikystėje, ir net sportuodamas jis vengdavo šalčio – po treniruočių niekada nesimaudydavo ežere netgi vasarą, iš karto lįsdavo į šiltą dušą.
„Savo žmoną taip pat įtikinau, kad maudymasis šaltame vandenyje galėtų padėti įveikti dermatitą, kuris ją seniai kankina. Didžiai mano nuostabai, ji po keturių dienų jau įlipo į šaltą vandenį, nes turėjo ypač daug paskatų. O tai – svarbiausia“, – įsitikinęs A.Giliasevičius.
