Sutuoktiniai priklauso DAA draugijai (Drug addicts anonymous, liet. Anoniminiai narkomanai), kurioje sveiksta turintys priklausomybių nuo bet kokių narkotinių medžiagų.
Laura su Tomu jau seniai praėjo visus 12 žingsnių programos žingsnius. Dabar taiko juos savo gyvenime ir padeda tai daryti kitiems. Jie yra priklausomų asmenų globėjai, padedantys jiems vykdyti šią programą.
Norėjo išlikti socialia
„Aš jaučiau, kad man trūksta meilės: mama manęs nepakankamai mylėjo, buvau kontroliuojama, mokykloje iš manęs tyčiojosi. Pagimdžiau sūnų, galvojau, kad jis tai jau tikrai mane mylės besąlygiškai. Atlikdama 12 žingsnių programą pamažu pradėjau justi, kad esu mylima, verta būti šiame pasaulyje. Tai užpildė tą tuštumą, kurią užpildavau alkoholiu. Supratau, kad Dievas mane myli. Dabar priimu save ir kitus, todėl nebereikia vartoti", - pasakojo Laura.
Moteris neslėpė, kad buvo užsidariusi vienuolyne, gulėjo ir psichiatrinėje ligoninėje. Pastaruoju faktu net didžiavosi: neva visi genialūs žmonės ten buvo patekę.
"Tuomet buvau pradedanti rašytoja. Baigiau tris universitetus. Dabart turiu du magistrus. Turėjau didelių ambicijų – tai mane ir gelbėjo nuo visiško dugno. Man buvo svarbu išlikti socialia. Asociali buvau metus, todėl nenorėjau prie to grįžti. Akademiniai pasiekimai buvo patvirtinimas, kad su manimi dar viskas gerai", - atviravo moteris.
Laura sakė, kad savo narkomanijos gėdijosi: "Išoriškai atrodžiau padori. Ir 12 žingsnių programoje susipažinau su žmonėmis, turinčiais labai garbingas profesijas. Priklausomybė nesirenka – narkomanais tampa baigę universistetus, verslininkai.
Mano vyras yra devynis kartus kalėjęs, bet sveikdamas baigė Vilniaus universitetą, dirba atsakingą darbą ir jam praeitis visai netrukdo. Kai jis mokėsi universitete, dirbo prekybos centre „Maxima“, jį išleisdavo į DAA draugijos susirinkimus. Bendradarbiai jį palaikė ir džiaugėsi", - sakė Laura.
O kaip pati moteris pakilo iš dugno?
"Aš vis kažkaip kapanodavaus, bandydavau atsistoti ant kojų, nes labai bijojau prarasti sūnų. Būdavo, kad nugrimzdavau į dugną, bet kažkaip kildavau, pasigydydavau psichiatrinėje ligoninėje, vartodavau antidepresantus, stengdavaus įsikabinti į darbus, bet ir vėl paslysdavau.
Pagaliau pavargau kontroliuoti savo vartojimą, gyventi tokioje baisioje įtampoje. Atėjo tokia būsena, kai pajutau: „Arba vartoju vartoju, kol mirsiu kur tabore, arba kažkaip visiškai keičiu savo gyvenimą.“ Ir pradėjau melstis. Nežinojau, koks tas antrasis kelias, bet pirmąkart taip nuoširdžiai ir karštai meldžiaus tikėdama, kad Dievas parodys man kelią.
Nuo jaunystės ieškojau Dievo. Visada žavėjausi besimeldžiančiais. Tačiau, nors ir vaikščiojau į bažnyčią, bet vis tiek vartojau, o 12 žingsnių programa padėjo atrasti asmeninį santykį su Dievu.
Visą gyvenimą jaučiausi auka, man atrodė, kad Dievas man nėra maloningas. Eidama žingsniais, supratau, kad Dievas mane myli, kad visada, kiekvienoj, mano akimis, sunkioje situacijoje, turėjau galimybę rinktis gerus, o ne blogus dalykus. Ir dabar, visa tai supratusi, turiu galimybę daryti kitokius pasirinkimus“, – pasakojo moteris.
Narkotikai galiausiai ima nebetenkinti
Laura tvirtino turinti tokią patirtį, kuri gali padėti priklausomoms moterims. Anot jos, moteriai vienai vartoti dažniausiai neišeina, tam reikalingas vyras.
„Visada ieškodavau vyro. Aišku, visi jie buvo narkomanai, alkoholikai. Vienas jų mane stipriai mušdavo. Aš galėjau jį palikti, bet buvau dvasiškai sužalota.
Mano patirtis padeda ir kitoms moterims. Visada turiu globotinių, su kuriomis dalinuosi patirtimi. Vartodavau alkoholį, heroiną, o ankstyvoje jaunystėje – aguonas. Alkoholį pradėjau vartoti bėgdama nuo narkotikų, galvojau, kad tai geresnė alternatyva, sugebėsiu kontroliuoti jo vartojimą.
Deja, sukontroliuoti vartojimo nepavyko. Alkoholio poveikis man nelabai patiko, nenorėjau gerti, bet negalėjau sustoti. Tada galvojau, kad geriau narkotikai – bent protas tada išlieka blaivus, suvoki, ką darai.
Būdama 40-ies, gyvendama padorų gyvenimą, pradėjau vartoti heroiną, amfetaminą. Priklausomybės liga yra tokia, kad vartojama medžiaga nėra svarbiausias dalykas, svarbu užpildyti atsivėrusią tuštumą, kai realybė netenkina, kai kažko vis trūksta iki pilnos laimės, tačiau ateina laikas, kai tos medžiagos nebesuteikia to, ko iš jų tikiesi – tiesiog nustoja veikti, kad ir kokius kiekius suvartotum. Nebeužpildo tuštumos“, – kalbėjo ji.
Nebegalėjo gyventi be narkotikų
„Narkotikai – tai vaistai nuo dvasinės būsenos, kurios negali pakelti. Kalėjime sėdėjau dėl narkotikų, vagysčių – kai prisigeri ir prisidirbi. Pavartojus – viskas aišku pasidaro gyvenime, jautiesi gerai fiziškai ir vieną dieną atsibudęs nebežinai ką daryt, nebegali gyventi be narkotikų.
Dabar turiu aiškius gyvenimo principus, kuriais vadovaujuosi. Mano gyvenimas dabar man labai fainas: patinka nemeluot, patinka būt atviram, patinka kitiems padėti. Kai vartojau, nešiau viską iš namų.
Ėmiau sveikti tada, kai net artimieji su manimi nebebendravo. Stovėjau stotyje ir galvojau, ką daryt. Anksčiau kreipiausi į psichologus, psichoterapeutus – visur – niekas nepadėjo, tačiau pradėjus 12 žingsnių programą viskas pasikeitė.
Kalėjime kalbėjausi su viena psichologe. Ji manęs paklausė, kodėl vartoju. Sakiau, kad nėra makaronų, nėra arbatos – nieko nėra tame kalėjime. Nueinu ir įsiduriu į veną. Ji ir apie savo problemas papasakojo, aš žiūriu į ją, sakau: „Durkis į veną ir tau viskas išsispręs.“ Aš nesupratau blaivių žmonių, kodėl jie nevartoja.
Kai alkoholikai man skambina, siūlau jiems vykdyti 12 žingsnių programą. Jei nenori, sakau: „Tai važiuokit į taborą. Kreipkitės, kai norėsit gydytis.“
Kai bandžiau sveikti, visi bandė padėt, siūlė pakaitalus, pavyzdžiui, susirasti žmoną, bet man narkotikai geriau – daug problemų su žmona. Siūlė užsidirbti, bet manęs pinigai netenkino. Bandžiau skaityt, sportuot, keliavau, užsidaręs buvau, vienkiemy gyvenau, jokie pakaitalai nepadėjo.
Galiu pasakyti, kad narkotikų niekada nepakeičiau Dievu – tiesiog įsileidus Dievą, aš suvokiau kaip gyvenu. Mūsų draugija neverčia žmogaus pasirinkti Dievo. Čia kiekvieno pasirinkimas. Bet vis dėlto Dievo idėja yra žmogaus pamatinė idėja. Kiti gal ir mano, kad iš beždžionės išsivystė. Buvau skeptikas, netikėjau jokiais dievais, niekas manęs nebūtų įtikinęs. Bet 12 žingsnių programa padėjo užmegzti ryšį su Dievu.
Visi narkomanai yra dideli egoistai. 12 žingsnių programa padeda apsitvarkyti savo gyvenimą, o po to padėti kitiems. Mūsų gyvenimas grįstas meile ir pagalba kitiems. Kai kam nepatinka nuolat kitais rūpintis – jie nori pagyventi sau. Kai pradedama galvoti apie save, pradedama ir vėl vartoti. Reikia galvoti apie kitus“, – kalbėjo Tomas.
Ieškojo Dievo
„Dievą mes vadiname Aukštesniąja jėga. Mes daug ką veikėme gyvenime, bet neturėjome jėgų užbaigti niekam. Mūsų vidinės išgalės greitai baigdavosi. Eidamas per 12 žingsnių programą pabaigiau universitetą, dirbu, rūpinuosi šeima.
Aš buvau niekšas, sukčius, niekad neprisipažindavau bloga padaręs, o vienas iš žingsnių nurodo pripažinti savo klaidas. Kartą išėjau žvejoti, pamiršau, kad reikėjo į susirinkimą darbe, paskambinęs pasakiau, kad uošvienę išvežu į ligoninę. Vėliau prisipažinau – pasidarė blogai dėl to, kad meluoju. Atsirado jėgų pripažinti. Taip gyvent labai gera“, – tikino vyras.
„Tikėjimas padeda būti geresniu žmogumi. Tapau daug geresne darbuotoja. Rytinėje maldoje palaiminu bendradarbius, žmones, su kuriais dirbu, šeimą. Būna, skubu į darbą be nusiteikimo, maldos, ir tada atrodo, kad visi blogi. Malda padeda stiprinti ryšį su Dievu. Prašau, kad Dievas duotų jėgų. Tai darau, kol išgeriu kavą – nereikia tam skirti daug laiko. Vakarais peržvelgiu dieną. Jei kažką esu padariusi ne taip, jei pastebiu savy egoizmą, savanaudiškumą, baimę, prašau, kad kitą dieną pavyktų geriau vykdyti Dievo valią“, – antrino vyrui Laura.
Apie 12 žingsnių programą
DAA – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, stiprybe ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo narkotikų ir visų kitų psichiką veikiančių medžiagų priklausomybės.
„Vienintelis mūsų tikslas – perduoti žinią apie save ir savo sveikimą tiems asmenims, kurie dar kenčia nuo narkotikų ir visų kitų psichiką veikiančių medžiagų priklausomybės. Mūsų grupių veikla remiasi vieno priklausomojo savanoriška pagalba kitam“, – skelbiama šios draugijos pranešime spaudai.
Tomas tvirtino, kad 12 žingsnių programos grupės nėra terapinės. Kiekvienas priklausomas asmuo, jei nori, turi galimybę susirasti savo globėją (kuris pats perėjo šią programą) ir dirbti su juo asmeniškai.
„Nors mūsų žingsniuose yra Dievas ir sakoma, kad tik jis gali grąžinti sveiką mąstymą, mes neturim konkrečios religinės sampratos. Praėjus visus žingsnius, grįžtama į socialinį gyvenimą, žmonės atranda sąmoningą ryšį su Dievu. Mūsų tikslas – padėti pasveikti nuo priklausomybės tiems, kuriems to reikia, kurie ieško išeities. Jei žmogus dar nenori, jei jam dar gera vartoti, mes nė vieno neagituojam. Bet turim būti žinomi ir pasiekiami tiems, kuriems to reikia, kurie pavargo vartoti, bet negali nevartoti savo jėgomis.
Jei pradėčiau galvot tik apie save – vėl daryčiausi pikta, nepatenkinta gyvenimu, vėl pradėčiau vartoti. Man yra buvę tokių minčių: „Užteks globotinių, pagyvensiu sau“. Tuomet kažkas nutinka, kas padeda suprasti, jog kitais rūpintis reikia“, – sakė Laura.
DAA susirinkimai vyksta Vilniuje, adresu Panerių 4, ir Ukmergėje, Kauno 3.
Tel. 8 676 57914 el.p. isheitisyra.daa@gmail.com
daalt.lt
