O jie netyla, nes žmonėms, prižiūrintiems vaikus ar neįgaliuosius, būtini nedarbingumo pažymėjimai, kurie užsakomi ir telefonu.
Taigi Lietuva pamatė, kokie svarbūs visuomenės gyvenime yra gydytojai bei bendrosios praktikos slaugytojai. O kas bus po to, kai koronaviruso pandemija atsitrauks? Ar šeimos gydytojai dėl sistemos ydų vėl taps raštvedžiais?
Apklausos rezultatai
Koronavirusas atskleidė apgailėtiną Lietuvos sveikatos sistemos būklę. Portalas lrytas.lt skaitytojų klausė, ką daryti – ką verta kuo skubiau pakeisti.
Dauguma jų – kone trečdalis nurodė, kad šeimos gydytojus būtina išvaduoti iš popierizmo. Maždaug penktadalis (22 proc.) atsakisiųjų į klausimus mano, kad didelį dėmesį reikia skirti ligų profilaktikai.
Tai, kad būtina nedelsiant kelti medikų algas ir didinti sistemos finansavimą, mano 16 proc. apklaustųjų. Tiek pat jų yra įsitikinę, kad pats laikas regionuose burti šeimos gydytojų komandas.
Yra ir manančių, kad dar reikia uždaryti daugiau ligoninių bei griežčiau kontroliuoti medikus.
Ėda konsultacijų laiką
Pacientų yra visokių. Ir tokių, kurie pas šeimos gydytojus eina ligos prispirti, ir tokių, kurie atėję recepto vaistams ligos istorijoje nori išguldyti savo gyvenimą.
Dėmesingos šeimos gydytojų konsultacijos viešosiose sveikatos priežiūros įstaigose Lietuvoje – neįmanomos.
10-15 minučių konsultacijai yra maksimalus laikas, per kurį gydytojas privalo nustatyti diagnozę, paskirti tyrimus, jei įmanoma – ir gydymą, o jei reikia – išrašyti siuntimus specialistų konsultacijoms bei užpildyti įvairius e-sveikatos sistemoje pateikiamus dokumentus.
Pasak LSDP pirmininko Gintauto Palucko, užsiregistravus pas šeimos gydytoją Vilniuje, kai nėra gripo epidemijos ar tokių iššūkių kaip dabar, patekti galima maždaug per penkias kalendorines dienas, – jeigu tik gydytojas neatostogauja ar neserga.
Vis dėlto ir pacientų patirtis liudija, ir patys pirminės sveikatos priežiūrios centruose – poliklinikose bei šeimos gydytojų kabinetuose dirbantys medikai kalba apie tą patį, kad konsultuodami pacientus jie daug daugiau laiko turi skirti dokumentams pildyti, nei pokalbiui su ligų gniaužiamu žmogumi.
„Šeimos gydytojo komandos darbas yra paverstas biurokratiniu, – pratarė G.Paluckas. – Atrodo, kad e-sveikatos sistema turi padėti gydytojams, bet iš tiesų ji juos gaišina.
Gydytojas turi nurodyti paslaugos pobūdį, tiksliai nurodyti ligos kodą, atlikti daugybę formalumų ir išvengti klaidų, nes už jas yra baudžiama.
Tokia „raštvedyba“ suryja mažiausiai du trečdalius konsultacijos laiko. Ir visa tai vyksta dėl to, kad visa sveikatos sistema yra grįsta nepasitikėjimu medikais – jie yra nuolat kontroliuojami“.
Ką pakeisti? Pasak G.Palucko, svarbu grąžinti pasitikėjimą gydytoju. Jis juk netrokšta padaryti ką nors blogo, specialiai „ištaškyti“ Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšas.
Net jei ir atsirastų toks vienas klupinėjantis, dėl dabartinės „išlaidavimo prevencijos“ kenčia visi.
„Būtina ministro įsakymais, o jei reikia – ir įstatymais sumažinti medikams tenkančią biurokratinę naštą. Kontrolė siekiant sutaupyti PSDF biudžetą yra perteklinė“, – sakė G.Paluckas.
Kaip parsikviesti namo?
Tikėtina, kad konsultacijų laikas galėtų būti pailgintas, jei šeimos gydytojams tektų mažesnis kiekis pacientų.
Medikų emigracija iki šiol buvo didelė. Kaip juos susigrąžinti? Juo labiau kad ir „Brexit“ tam tapo priežastimi. Koks motyvas padėtų gydytojams apsispręst?
Daugybė medikų išvykdami dirbti svetur kalbėdavo ir tebekalba apie tai, kad juos iš namų veja ne tik mažos algos, bet ir ujantys darbdaviai, nuolatinė baimė suklysti, darbas ne vienu etatu, įtampa.
Pasak G.Palucko, medikus būtų įmanoma parsikviesti, jeigu būtų atsižvelgta į tris sąlygas. Lygiai taip pat jos galėtų sulaikyti medikus nuo emigracijos.
Viena jų – konkurencingi atlyginimai, pagal perkamąją galią prilygstantys uždarbiui Europoje arba Skandinavijos šalyse.
Antra, tai vadovų bei politikų pagarba jų atliekamam darbui. Trečia – gydymo įstaigų aprūpinimas moderniomis darbo priemonėmis ir atsisakymas perdėtos biurokratinės kontrolės.
„Alternatyva tam – kaip iki šiol „kepti“ gydytojus ir tikėtis, kad iš dešimties išugdytų medikų keli pasiliks dirbti Lietuvoje. Tai – brangus malonumas mūsų mokesčių mokėtojams, nes taip ugdomi medikai kitoms šalims, ir šis procesas, deja, nesustojo“, – priminė pašnekovas.
Nėra kam teikti paslaugų
Iššūkiai sveikatos apsaugoje susiję ne vien su emigruojančiais gydytojais. Pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis vienodai gali ne visi Lietuvos piliečiai.
Kaip rodo Higienos instituto 2017 m. tyrimas, 177 Lietuvos seniūnijose nebuvo teikiamos nei šeimos medicinos, nei pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos.
Vilniaus universiteto profesorius, gydytojas Vytautas Kasiulevičiaus yra sakęs, kad Lietuva didžiuojasi, kai kuriose sveikatos srityse pasiekia gerų rodiklių, tačiau apie blogiausius – nutylima.
„Kūdikio mirties tikimybė Vilniuje ir, pavyzdžiui, Šalčininkų rajone, skiriasi keturis kartus.
Vadinasi, jei vaikas gimė rajone, yra keturis kartus didesnė tikimybė, kad nelaimės atveju jis gali mirti, nes laiku nesuteikiama medicinos pagalba. Ir mes apie tai nekalbame. Tai totali medicinos paslaugų disproporcija ir netolygumai“, – aiškino jis.
Sveikatos priežiūros prieinamumo klausimai ir jų sprendimai, anot V.Kasiulevičiaus, susiję ir su kitais rodikliais. Pavyzdžiui, Rytų Lietuvoje egzistuoja ištisos savivaldybės ir teritorijos, kur nėra gydytojų. Ir ten mirtingumo rodikliai – vieni didžiausių.
Taigi, anot V.Kasiulevičiaus, trys „P“ – prieinamumas, prevencija ir pinigai yra svarbiausi dalykai, kurie Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai šiuo metu yra svarbiausi.
1 tūkst. 605 eurai – maždaug tiek Lietuva išleidžia sveikatos apsaugai, jei skaičiuotume išlaidas, tenkančias vienam asmeniui. Ta suma – perpus mažesnė nei vidutinė ES vienam asmeniui skiriama suma.
Būtina pasiekti pakraščius
Ambulatorijų „reforma“ tebevyksta, jos uždaromos kaimiškose vietovėse, ir išlikusiems medikams tenka dirbti keliose vietose. Kaip išgelbėti situaciją?
„Sveikatos paslaugų prieinamumas yra nepaprastai svarbus, ir tai susiję ir su kritinėmis situacijomis.
Miestuose daugmaž visi turi galimybę patekti pas gydytojus tada, kai reikia. Bet kaime yra kitaip. Regionuose yra nutolusių teritorijų, kur žmonėms pasiekti gydymo įstaigą labai sunku, nes nėra visuomeninio transporto, o neretai – ir pinigų.
Žmonės kenčia tol, kol nesunkios ligos tampa lėtinėmis ir prireikia ne paprastos, o sudėtingos pagalbos“, – kalbėjo G.Paluckas.
Norint to išvengti žūt būt privalu užtikrinti, kad šeimos gydytojas būtų pasiekiamas. Kaip?
„Gydytojo kiekvienoje seniūnijoje kaip anksčiau nebebus. Viena, jie nesiveržia į periferiją, antra, išlaikyti tokį etatą labai brangu.
Bet galima naudotis kitų šalių patirtimi, ir suformuoti mobilias šeimos gydytojo komandas, kurios pagal grafiką aplankytų regiono pakraščiuose esančias vietoves.
Tai būtų mobilus priimamasis, kuriame suteikiama pirminė konsultacija bei įvertinama situacija. Vienais atvejais gali tekti nukreipti pacientą pas specialistus, kitais atvejais gal pakaktų socialinės pagalbos.
Tam reikia pakeisti aibę teisės aktų ir išsivaduoti iš įvairių baimių“, – sakė G.Paluckas.
Slaugytojai vis dar „perkamiausi“
Pirminėje grandyje dirbantys bendrosios praktikos slaugytojai tempia milžinišką krūvį, talkindami ne vienam o keliems gydytojams iš karto. Ar įmanoma palengvinti jų naštą?
„Nėra ko slėpti – tai katastrofa. Ilgą laiką mes visi buvome sutelkę dėmesį į gydytojus pamiršdami, kad kartu komandoje dirba slaugytojai. Nebuvo sprendžiamos jiems tenkančio darbo krūvio bei darbo užmokesčio problemos“, – kalbėjo G.Paluckas.
Tokiu būdu slaugytojai masiškai buvo „ištremti“ į kitas valstybes – Norvegiją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją. Juos tebesiurbia įdarbinimo užsienyje biurai, agentūros.
Akivaizdu, kad juos taip pat sulaikyti nuo emigracijos gali ne tik padorus darbo užmokestis, bet ir pakeliamas darbo krūvis.
„O kas dažniausiai įvyksta? Ištraukiami skaičiai, neva liudijantys, kad slaugytojai „į rankas“ užsidirba ir po 1500 eurų. Bet jie tokiais atvejais „varo“ po pusantro etato. Tai – sisteminė problema, kuriai išspręsti tiesiog reikia ryžto“, – užsiminė pašnekovas.
Taigi dabar, šiame koronaviruso pandemijos kontekste, gydytojai bei slaugytojai laikomi šventaisiais, bet kas bus, kai epidemija atsitrauks?
Tikimasi, kad nubus grįžta prie tos nuostatos, kad kaip nors, po 10 proc. per metus bus padidintos medikų algos – kad taip jie bus „išgelbėti“.
Tai žemina šiuos žmones. Juk gydytojai yra konkurencinga visoje Europoje ir Skandinavijoje profesija. Dėl medikų varžosi visos šalys aplinkui.
„Tad kiek turi uždirbti šeimos gydytojas, kad jaustųsi oriai? Apie 3 tūkst. eurų. Tokius lūkesčius yra išsakė patys medikai. Tiek reikėtų, kad jie nemąstytų apie emigraciją, o ir darbo krūvis turėtų nevaryti į išsekimą ir depresiją.
Kaip išjudinti pokyčius?
„Virsmas priklauso net ne nuo sveikatos apsaugos ministro, bet nuo finansų ministro ir premjero tiesiogiai. Nes reikia politinės valios mokesčių sistemai peržiūrėti ir nustatyti, kokia jos dalis turi būti skirta sveikatos apsaugai.
Pagal sveikatos sistemai tenkantį finansavimą Lietuva nuo Europos vidurkio atsilieka ketvirčiu. Ir visa tai nulemia atlyginimų skirtumus. Medicinos įranga visur kainuoja panašiai, bet didžiausia praraja – tai atlyginimai“, – patikino G.Paluckas.
