Ši liga – ne ūminė, tad per daug metų su ja nesunku susigyventi. Juolab kad iš pradžių ji nesukelia beveik jokių nepatogumų. O kojų tinimą, niežulį, nuovargį galima pateisinti sėdimuoju darbu, žiemą patalpose išsausėjusiu oru ar sunkiu fiziniu darbu.
Pirmoji mano akistata su varikoze buvo dar mokantis mokykloje, kai vieną vasarą ant dešinės šlaunies ėmė ryškėti venos. Jos didėjo pamažu, mazgėsi, bet nekėlė jokių nemalonių pojūčių. Susimąstyti teko prieš 25 metus, kai žaidžiant krepšinį nuo varžovo stuktelėjimo plyšo per kelį besidriekianti stambi apie 1,5 cm storio vena.
Tąsyk milžinišką mėlynę apžiūrėjęs chirurgas skėstelėjo rankomis – būtina operuoti paviršines venas: „Oda jau stipriai išplonėjusi. Jei miške grybaujant šaka užkabintų ir praplėštų, galima ir mirtinai nukraujuoti.“
Operacija buvo labai nemaloni – 14 pjūvių dešinėje kojoje nuo pėdos iki kirkšnies taikant chirurginei operacijai nebūdingą vietinę nejautrą. Tad vakarop nueiti iki tualeto buvo nemenkas išbandymas, o visiškai pasveikti prireikė kelių savaičių.
Tiesa, po kelerių metų laukė nemaloni staigmena – venų mazgų atsirado ir kairėje kojoje, o vėliau jų iškilo ir jau operuotoje. Paaiškėjo, kad operacijos nepavyko padaryti kokybiškai. Tiesa, operuojant įprastu chirurginiu būdu tai nutinka labai dažnai.
Antrąkart į operacinę nesinorėjo. Juolab kad ant šlaunų išvirtusius mazgus puikiai dengė šortai, o jau minėtus nemalonius pojūčius – niežulį, tinimą, nuovargį, mėšlungį – sekdavosi pateisinti kitomis priežastimis.
Žinoma, galvoje retkarčiais šmėkštelėdavo mintis, kad reikėtų pasirodyti gydytojui, bet ją greitai nugesindavo vidiniai pasiteisinimai – neskauda, darbas, atostogos, kiti rūpesčiai.
Greičiausiai ir šiandien dar būčiau vaikščiojęs peilio ašmenimis, jei ne vieną rytą nusmelkęs skausmas. Išėjus pjauti kieme žolės kairę šlaunį vien nuo šortų prisilietimo nemaloniai nutvilkė deginantis skausmas.
Ant šlaunies rangėsi karštos, raudonos, iki 4 cm išsiplėtusios venos. Tai nustebino, nes prieš einant miegoti neskaudėjo nieko.
Patekti pas draugų rekomenduotą angiochirurgą pavyko po savaitės. „Na, ir apsileidęs. Tiesa, reikia ir pagirti, kad bent jau kreipėtės į specialistą, nes vyrai to daryti nelinkę“, – nusišypsojo kojos būklę įvertinęs medikas.
Kol ateis eilė operuotis, angiochirurgas nurodė nedelsiant nusipirkti, išsyk užsimauti ir visą laiką būti su medicininėmis kompresinėmis kojinėmis: „Koja pilna trombų! Laimė, kad jie susidarė atšakoje, todėl tikimybė pakilti iki kirkšnies nėra didelė.“
Gydytojas perspėjo, kad operuojant lazeriu reikės pačiam į ligoninės kasą sumokėti kiek mažiau kaip 300 eurų už vienkartinį šviesolaidį – valstybės skiriamos bazinės sumos tokiai operacijai nepakanka.
Nauja patirtis nustebino, nes lazeriu atliktos procedūros neįmanoma lyginti su įprasta operacija. Buvo operuojama taikant vietinę nejautrą, o didžiausią nepatogumą kėlė tik nuskausminamųjų injekcijos, prilygstančios bitės įgėlimui.
Dar kelios nemalonios akimirkos laukė, kai savo darbą atliko iki kirkšnies nukeliavęs šviesolaidis, – šiek tiek maudė.
„Ar pasakyti, kas būtų nutikę, jei bent vienas trombas būtų pakilęs iki kirkšnies ir nukeliavęs aukštyn?“ – iš užsikimšusios venos per nedidelį pjūvį išspaustų krešulių saują parodė gydytojas.
Po operacijos, kurios didesnę laiko dalį užtruko pasirengimas, jaučiausi galintis ir pats parvairuoti automobilį, nors to daryti neprireikė.
Po savaitės apžiūrėjęs gydytojas nuėmė vos poros milimetrų randus dengiančius pleistrus: „Galite gyventi įprastą gyvenimą, bet dar bent mėnesį venkite pirties.“
Jonavoje operuojantis, o Kaune ir Panevėžyje dar ir konsultuojantis angiochirurgas Paulius Mocevičius panašių istorijų yra girdėjęs tūkstančius – jis kasmet operuoja per 600 pacientų.
40-mečio medicinos mokslų daktaro, kuris pastaruosius septynerius metus užsiima vien venų chirurgija, paprašiau papasakoti apie žmones vis dar klaidinančius mitus, venų varikozės gydymo metodus, daromas klaidas ir galimybę ligoniui pačiam padėti sau.
– Ar venų varikozė būdinga tik vyresniems žmonėms? Kaip ligoniai pasiskirsto pagal lytį? Koks procentas žmonių apskritai turi šią problemą?
– Lėtiniu venų nepakankamumu sergama visose amžiaus grupėse. Jauniausias mano pacientas buvo 16-metis baleto šokėjas, jam teko operuoti abiejų kojų venas. Pasitaiko ir 30-mečių, kuriems ant kojų jau susidariusios negyjančios trofinės opos. Jaunoms moterims ši liga dažnai išryškėja po nėštumo. Tiesa, daugiau ligonių tarp vyresnio amžiaus žmonių, nes organizmas natūraliai sensta.
Apskritai kraujotakos sutrikimų turi apie 80 procentų žmonių, bet ne visiems liga pažengia toli. Anksčiau 2–3 kartus dažniau varikozė buvo nustatoma moterims, bet taip nutikdavo todėl, kad vyrai vengdavo kreiptis į specialistus.
Dabar pasikeitė požiūris į ligas ir sveikatą, todėl iš 10 pacientų 4 yra vyrai.
– Dabar dažniausiai operuojama lazeriu. Ar visada reikalinga ši intervencija? Kokie yra kiti gydymo būdai?
– Operacija lazeriu dabar laikoma auksiniu standartu, nes visa medicina eina tausojimo linkme. Esu tikras, kad absoliuti dauguma pacientų nenorėtų įprastos chirurginės operacijos, jei tik nereikėtų primokėti už daromą lazeriu.
Visi gydymo būdai skirti sustabdyti kraujo tėkmę atgal į kojas, nes to nepadaro venų vožtuvėliai.
Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo mažiau pasekmių. Jei liga nėra pažengusi, pakanka ir ambulatorinės procedūros, per kurią suleidžiama specialių vaistų.
Kai liga įsisenėjusi, dažnai vieno metodo nepakanka – tenka taikyti kelis gydymo būdus. Visų jų tikslas tas pat – sustabdyti kraujo tėkmę venomis žemyn.
– Gal primokėti už vienkartinį lazerio šviesolaidį reikia tik Lietuvoje, o finansiškai stipresnėse Vakarų Europos valstybėse kompensuojama viskas?
– Operacijos lazeriu savikaina yra didesnė, nei skiria pigiausią procedūrą kompensuojanti valstybė.
Bet taip yra ne tik Lietuvoje. Per mokymus Didžiojoje Britanijoje akcentuota, kad net Šveicarija savo piliečiams nekompensuoja tokių operacijų.
Vokietijoje sergamumas varikoze yra didžiausias Europoje, ši valstybė tikrai būtų pajėgi kompensuoti. Bet ji to nedaro, nes norinčiųjų būtų pernelyg daug ir sveikatos sistemai tai būtų per didelis krūvis.
Kaimyninėje Latvijoje planinių venų operacijų valstybinėse ligoninėse, kurias finansuoja valstybė, apskritai nėra. Čia tokios operacijos atliekamos tik esant kritinei situacijai – kai susidaro krešuliai ar atsiranda opų. Visais kitais atvejais ligoniai dėl operacijų turi kreiptis į privačias klinikas.
Finansavimo problemą galėtų išspręsti privatūs sveikatos draudimo fondai, kurie puikiai veikia JAV, Didžiojoje Britanijoje. Kita vertus, yra problemų ir ten – medikams tenka derinti, ką leidžia ir apmoka fondas.
– Varikoze sergančių žmonių paviršinės venos gali ir nesimatyti. Kokie požymiai išduoda, kad būtina angiochirurgo pagalba?
– Apskaičiuota, kad net 40 procentų ligonių išties nemato varikozinių mazgų. Ir tai juos klaidina. Būna, kad net atsiradus opai žmogus ją linkęs sieti su kokiu nors įvykiu – sako, kad koją prasikirto nešdamas malkas ir panašiai.
Ligą galima įtarti, jei maudžia kojas, jos yra sunkios, niežti ar tamsėja oda, vargina tinimas, nuovargis. Tikslią venų būklę parodo tyrimas specialiu ultragarso aparatu.
– Kaip pakomentuotumėte gajų mitą, kad venų operacijai pasiryžęs žmogus rizikuoja negrįžti namo?
– Šis mitas sietinas su jau seniai nebetaikomais gydymo metodais, kai po operacijos žmogus savaitę turėdavo gulėti lovoje, nebuvo kompresinių kojinių, kraują skystinančių medikamentų.
Pacientui nebuvo leidžiama keltis, todėl venose susidarydavo krešulių. Ligoniui pakilus iš lovos krešuliai atitrūkdavo nuo sienelių ir patekdavo į magistralines plaučių kraujagysles. Tokia komplikacija dažnai baigdavosi mirtimi.
– Ar tiesa, kad įprasta chirurginė operacija pranašesnė už operaciją lazeriu?
– Ji pranašesnė tik finansiniu aspektu – už ją pacientui nereikia primokėti. Apskaičiuota, kad praėjus 5–10 metų po operacijos lazeriu liga atsinaujina tik 4–6 procentams pacientų. Tuo metu įprastinės operacijos rezultatai kur kas prastesni – atsinaujina 3–4 kartus dažniau.
– Lietuvos medikai skelbia pavojaus signalą dėl per pandemiją užleistų lėtinių ligų. Ar tai pastebima ir tarp varikoze sergančių pacientų?
– Iš tikrųjų žmonės baiminasi kreiptis į medikus, nes bijo susirgti COVID-19. Tai rodo seniai išnykusios eilės. Pavyzdžiui, šiandien konsultavau tik 5 ligonius, o galėjau priimti 12–14.
Anksčiau venų operacijos tekdavo laukti 2–3 mėnesius, o dabar – tik savaitę. Nepamenu, kad kada nors taip būtų buvę. Todėl pasibaigus pandemijai laukia milžiniškas pliūpsnis – ligoniai užgrius ir konsultacijų poliklinikas, ir ligonines. Juk ligos niekur neišnyko.
– Ar gali ligonis padėti sau? Gal nuo varikozės gelbėja sportas, specialūs pratimai ar papildai?
– Kuo daugiau žmogus judės, tuo labiau pagelbės sau. Juk blauzdos raumuo – tarsi antra žmogaus širdis: susitraukinėjantis raumuo padeda veniniam kraujui kilti aukštyn.
Todėl daug vaikštančio paštininko venos geresnės už visą dieną sėdinčio kasininko. Stiprinti venų sieneles padeda vitaminas C, gelbėja ir profilaktinės kompresinės kojinės.
– Ar pavojingi varikoze sergantiems žmonėms skrydžiai lėktuvu?
– Skrydis gali sukelti komplikacijų, ir taip nutinka. Viena stambi oro kompanija skelbėsi, kad rengs net 24 valandas trunkančius skrydžius. Bet medikai perspėjo, kad 10–20 procentų žmonių per tokį ilgą skrydį gali išsivystyti kojų venų trombozė ar plaučių embolija. Tada žinios apie tokius ilgus skrydžius išnyko.
Kaip ir plaučiuose, venose taip pat gali atsirasti krešulių, todėl per skrydį rekomenduojama mūvėti kraujotaką gerinančias kompresines kojines, gerti daugiau skysčių ir vengti bet kokių alkoholinių gėrimų.
Pastarieji tik padidina problemą, nes organizmas netenka skysčių, kraujas tampa klampesnis ir mažėja pratakumas.
Todėl prieš planuojamą skrydį rekomenduojama 2–3 dienas vartoti kraują skystinančio aspirino ar susileisti kitų tą patį poveikį turinčių vaistų.
– Ar tiesa, kad varikoze sergantiems žmonėms ypač pavojingas koronaviruso užkratas?
– Tiesa, nes pastaroji liga siejama su didesne krešėjimo rizika. Sergantiems varikoze kraujas ir taip sunkiai teka, o kreša būtent ten, kur mažiausia tėkmė. Kol kas mokslinių straipsnių šia tema trūksta, bet ateityje, be abejonės, bus.
