Infekcijos šaltinis – sergantieji raudonuke. Labiausiai užkratą jie platina tuomet, kai būna išberti, tačiau virusus į aplinką išskiria vidutiniškai 7 dienas iki, ir 4 dienas po bėrimo. Užsikrėsti galima ir nuo besimptome infekcija sergančių asmenų. Užsikrečiama būnant vienoje patalpoje su sergančiuoju.
ULAC specialistai primena, kad raudonuke gali susirgti tiek vaikai, tiek suaugę. Vaikams raudonukė – visiškai nesunki liga: visi klinikiniai simptomai lengvi, liga greitai praeina, komplikacijos itin retos.
Didžiausią problemą raudonukė gali sukelti nėščioms moterims, nes, užsikrėtus nėštumo metu, raudonukės virusas sutrikdo vaisiaus vystymąsį, t.y. pasižymi stipriu teratogeniniu (apsigimimus sukeliančiu) poveikiu, todėl tokių nėščiųjų naujagimiams gali pasireikšti įgimtos raudonukės sindromas.
Kuo ankstesniu nėštumo metu susergama, tuo apsigimimai gali būti sunkesni. Nėščios moterys, dirbančios vaikų kolektyvuose (pvz., darželiuose, mokyklose ir kt.) gali užsikrėsti nuo lengvomis, kartais net nepastebimomis raudonukės formomis sergančių vaikų.
Veiksmingiausia prevencinė priemonė nuo raudonukės – skiepai. Lietuvoje nuo raudonukės pradėta skiepyti 1992 metais. Remiantis moksliniais tyrimais įrodyta, kad ilgalaikis imunitetas susidaro po dviejų įskiepytų kombinuotos tymų, epideminio parotito ir raudonukės (MMR) vakcinos dozių. Pradėjus visuotinio skiepijimo raudonuke programas, įgimto raudonukės sindromo dažnis Europoje sumažėjo daugiau nei 90 proc. Pirma vakcinos dozė skiepijama antraisiais vaiko gyvenimo metais, o antroji – ikimokyklinio amžiaus vaikams.
ULAC duomenimis, Lietuvoje pernai dvejų metų vaikų skiepijimų aprėptys siekė (90,2 proc.), o septynerių metų amžiaus vaikų grupėse – 90,6 proc.
