Laima Lavaste prabilo apie ilgai kankinusią sveikatos problemą: gyvenimą pakeitė viena procedūra

Vienas, du, trys... lyg skaičiuoju mintyse, nes taip suprantu, kad dar gyvenu. Kad tuoj vėl ims plakti širdis. Ne, netiesa. Iš tikrųjų neskaičiuoju. Nebekvėpuoju. Ir visada tik viena mintis – grįžk atgal, tuoj grįši. Tveriuosi stalo, kėdės ar artimo žmogaus rankos, spaudžiu, kiek dar turiu jėgų, ir... sugrįžtu.

Žurnalistė L.Lavaste pasidalijo savo išgyvenimais ir patirtimi, kaip gydėsi širdies aritmiją.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Žurnalistė L.Lavaste pasidalijo savo išgyvenimais ir patirtimi, kaip gydėsi širdies aritmiją.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Žurnalistė L.Lavaste pasidalijo savo išgyvenimais ir patirtimi, kaip gydėsi širdies aritmiją.<br>K.Aleksynaitės nuotr.
Žurnalistė L.Lavaste pasidalijo savo išgyvenimais ir patirtimi, kaip gydėsi širdies aritmiją.<br>K.Aleksynaitės nuotr.
Profesoriaus A.Puodžiukyno atliekamos širdies abliacijos procedūros – vienintelė pacientų viltis suvaldyti širdies aritmiją.
Profesoriaus A.Puodžiukyno atliekamos širdies abliacijos procedūros – vienintelė pacientų viltis suvaldyti širdies aritmiją.
Nuo aritmijos kenčia milijonai žmonių pasaulyje, tūkstančiai Lietuvoje.<br>123rf.com nuotr.
Nuo aritmijos kenčia milijonai žmonių pasaulyje, tūkstančiai Lietuvoje.<br>123rf.com nuotr.
Nuo aritmijos kenčia milijonai žmonių pasaulyje, tūkstančiai Lietuvoje.<br>123rf nuotr.
Nuo aritmijos kenčia milijonai žmonių pasaulyje, tūkstančiai Lietuvoje.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Mar 27, 2021, 4:17 PM, atnaujinta Mar 27, 2021, 9:27 PM

Gal 15 minučių. O gal tik trims. Ir vėl stop! Širdis nutyla. Ir taip 3–4 valandas. Per pertraukėles spaudinėju kraujospūdžio matuoklį, jis nieko nerodo, tiksliau rodo „error“ (liet. „klaida“). Matuoklis nebepagauna nei spaudimo, nei pulso, nes širdis daužosi per daug smarkiai. Bandau užčiuopti pulsą prie riešo. Jo nėra.

Dar sugebu prisitraukti vaistų dėžutę. Tabletės pabyra. Drebančiomis rankomis susirenku reikiamas, bent man taip atrodo. Viena – pulsui ir širdies plakimui, kita – spaudimui mažinti, trečia – nusiraminti. Vėl guliu. Ir tik laukiu. Ko? Patys suprantate.

Dar blogiau, jei tai nutinka koncerte, teatre. Stengiuosi užkirsti kelią, susirandu vaistų dėžutę. Nepadeda. Ne kartą teko išeiti palydimai nustebusių žiūrovų žvilgsnių. Su viena mintimi – kad tik nenugriūčiau. Ne kartą teko išbandyti ir Ispanijos reanimacijos kambarius, kai priepuoliai ištikdavo atostogaujant.

Artimieji visada susirūpinę klausia – kviečiam greitąją pagalbą? Važiuojam į ligoninę? Aš tik purtydavau galvą.

Kodėl? Todėl, kad man jau tas pat, ar aš gyvensiu, ar mirsiu. Nes niekam nebėra jėgų. Tik stengiuosi grįžti atgal. Todėl patariu tai išgyvenančio žmogaus artimiesiems – niekada neklauskite, ar kviesti greitąją pagalbą. Kuo greičiau kvieskite.

Kaip rašė garsusis amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingway – nereikia klausti, kam skambina varpai. Veikiausiai jie skambina tau. Ir jų vardas – širdies aritmija.

Kai manęs kardiologai Kauno klinikose paklausė, kaip dažnai ištinka tokie priepuoliai – kartą per mėnesį, pusę metų, metus, nusijuokiau. Kartais net dukart per dieną. Ir taip ketverius metus. „Kodėl jūs taip ilgai delsėte?“ „Todėl, kad bijojau įsiveržimo į širdį.“

Žinau, kad nuo aritmijos kenčia milijonai žmonių pasaulyje, tūkstančiai Lietuvoje. Daugelis yra girdėjęs žodžius „abliacija“, „prideginimas“, „prišaldymas“. „Ką tai reiškia? O ką darė jums?“ – girdžiu nuolatinį klausimą. Todėl ryžausi atskleisti savo patirtį.

Kardiologė Lina Grigonienė rūpestingai prižiūrėjo mano širdį apie 10 metų. Iš pradžių padidėjęs kraujospūdis, vėliau ir vadinamieji širdies permušimai. Kalio, magnio lašelinės, vaistai, elektrokardiogramos. Taip ir nesužinojau, kodėl tie nekalti permušimai tapo vaistais nebesuvaldoma aritmija. Dar sudėtingesne jos forma – prieširdžių virpėjimu.

Klausiau profesoriaus Prano Šerpyčio, kodėl kyla aritmija, kaip jos išvengti?

Jis tik skėstelėdavo rankomis: „Tas, kuris suras aritmijos priežastį, gaus Nobelio premiją. O jums vienintelė išeitis – abliacijos procedūra.“

Ir štai praėjusį rudenį Kauno klinikose prie mano lovos konsiliumas – trys kardiologai profesoriai – Remigijus Žaliūnas, Aras Puodžiukynas ir Olivija Gustienė. Iš to suprantu, kad padėtis rimta. Nuosprendis – operacija. Kuo ilgiau lauksiu, tuo bus blogiau. Savaime aritmijos nesibaigia.

Profesorius A.Puodžiukynas išsamiai aiškino, kas man bus atliekama: „Galimos ir komplikacijos, yra tekę atverti ir krūtinės ląstą, kad pašalintume kraują.“

Norėjau atsikelti ir sprukti namo, į Vilnių. Jokių operacijų, kentėsiu! Išsigandusi žvilgtelėjau į O.Gustienę – vis dėlto moteris, gal palaikys mane, kad nereikia? Pro jos kaukę ir akinius lyg įžiūrėjau šypseną kaip padrąsinimą.

„Gerai“, – atsidusau pagalvojusi, juk jau esu įpratusi mirti, jei kas.

„Sutarta! Tai pirmadienį“, – apsidžiaugė profesoriai ir išėjo iš palatos.

Gulėjau ant operacinio stalo lyg kosminėje laboratorijoje – aplink tiek ekranų, įrangos, laidų, kaukėtų žmonių. Prašiau nufotografuoti atsiminimui, bet čia jau niekas nebejuokavo.

Per abliacijos operaciją bendrosios narkozės nėra. Kad girdėčiau, ką sakys profesorius A.Puodžiukynas, ir pati sureaguočiau. Drąsiau būtų miegoti, bet jei taip reikia... Nuskausminamos tik dvi vietos kirkšnyse, per kurias įvedami kateteriai, kurie plaučių venomis keliauja iki širdies.

„Jums bus atliekamas vadinamasis prišaldymas, neišsigąskite, jei pajusite šaltį ir gerklėje. Čia viskas kontroliuojama“, – dar padrąsino profesorius. Ir komanda: „Spaudžiam.“

Po krūtine man stiprūs kūjai sukalė taip, kad slaugytoja net prilaikė šokinėjantį kūną. Bandžiau skaičiuoti – gal 40 smūgių, gal ir ne. Ir staiga komanda: „Baigiam!“ Ramybė. Ir vėl: „Leidžiam!“ Ir taip tris kartus. Po pauzės atsimerkiau. Profesorius ištarė: „Sveikinu, pasisekė puikiai“ ir išėjo iš operacinės.

Viskas? Atrodo, užtruko pusvalandį. Iš tiesų – pusantros valandos. Vežimėlis riedėjo į reanimaciją. Vakare parvežė į palatą. Rytą atsikėliau, o popiet nedrąsiai jau išėjau į ligoninės kiemą. Širdis plakė lyg laikrodis.

Ir taip – jau pusė metų. Buvusių kančių aidas ataidi, jei tik labai susijaudinu. Bet ne aritmija. Tiktai vienas kitas permušimas.

Gali nutikti taip, kad operaciją teks kartoti po kažkiek metų. Ar ryžčiausi? Iškart po operacijos sakiau – ne. Dabar sakau – taip.

– Kokią operaciją man atlikote? Kas yra aritmija? Abliacija? Prideginimas? Prišaldymas? – paklausiau profesoriaus A.Puodžiukyno praėjus pusei metų.

– Jums buvo atlikta plautinių venų izoliacija. Širdies ritmo sutrikimų yra labai įvairių rūšių. Jų mechanizmai skirtingi.

Intervencijas neatveriant krūtinės atliekame jau 30 metų – pirmoji buvo padaryta 1991-ųjų rugsėjo 22 dieną.

Panašiu laiku atliko ir Santaros klinikų kardiologai. Tad jau turime daug pacientų, kurie gyvena po tų intervencijų, todėl žmonės ir girdi – kažką „pridegino“, „prišaldė“, ir žmogus pasveiko.

Daugumos ritmo sutrikimų mechanizmą mes žinome. Žinome, kur impulsas, valdantis širdies susitraukimą, keliauja. Jei ne ten, kur reikia, tą vietą izoliuojame elektriškai, ir tam žmogui ritmo sutrikimų nebebus.

– Tai lyg užtvara, kuri nepraleis nereikalingų impulsų?

– Taip, padaroma nelaidi zona. Ir dažniausiai „kaltoji“ zona nėra didelė. Kai žinome mechanizmą, tą blogąją vietą randame.

Dažniausiai aritmijas gydome perkateteriniais būdais. Bet tai negalioja prieširdžių virpėjimui – tam, kas buvo jums. Prieširdžių virpėjimo mechanizmo niekas pasaulyje dar nežino.

Tie, kurie jį išsiaiškins, tikrai gaus Nobelio premiją. Mes žinome, kas vyksta prieširdžių virpėjimo metu, bet jo kilmės, iš kur atsiranda tas gaisras, mokslas dar nemoka nustatyti.

Tai dažniausiai pasaulyje pasitaikanti širdies aritmija. Tai visiškai ne tas pat, kas prieširdžių plazdėjimas, tachikardija ir kitkas.

– Galima sakyti, kad man „pasisekė“ įsitaisyti sudėtingiausią aritmiją?

– Būtent. Ja serga milijonai pasaulyje, gal 2–3 procentai žmonių. Bet formos labai skiriasi. Vieniems tai yra paroksizmai – staigus ligos priepuolis, kitiems sutrinka vieną kartą ir nebeatsikuria. Kadangi ligos priežastis neaiški, buvo didžiulis poreikis sugalvoti, kaip padėti pacientams.

– Ką reiškia, kai sakoma, kad operacijos metu kažkas prideginama? Kas tas karštis?

– Tai yra aukšto dažnio elektros srovė apie elektrodo galiuką. Temperatūra neaukšta, apie 45–55 laipsnius. Nudegimų, kaip žmonės gal įsivaizduoja, nėra. Tai baltymo koaguliacija – toje vietoje sutraukiamos ląstelės lieka kaip karkasas, bet tampa elektriškai nelaidžios. Padaromas mikroskopinis randukas.

– O ką reiškia „prišaldyti“?

– Daroma lygiai tas pat. Apie 70 procentų pacientų aritmija arba išnyksta, arba priepuoliai tampa lengvesni. Taigi XXI a. jau turime prieš 20 metų atrastą metodą, kuris pagal technologijas prilygsta kosminėms. Matuojami šalčio, karščio srautai, temperatūros, tūriai, greičiai. Bet jūs pati patyrėte, kad tai nėra lengva intervencija. Tarsi per krūtinę pervažiuotų sunkiasvorė technika, ir atsigauti reikia laiko. Įsivaizduokite žmogų, kuris visa tai iškenčia, ir jam tai nepadeda. Tai būtina žinoti prieš priimant sprendimą, ar atlikti tokią procedūrą.

– Kaip vyksta abliacija?

– Yra karštis ir elektrodo galiukas. Norint apeiti veną, reikia keliauti taškas po taško. Koaguliacija čia, koaguliacija čia tol, kol apeini visą ratą.

– Koaguliacija reiškia nereikalingus impulsus praleidžiančių ląstelių sunaikinimą?

– Taip, baltymas karščiu koaguliuojamas – sutraukiamas, ir ląstelės žūsta, jos nebepraleidžia impulsų.

– Taip atliekama abliacija „prideginimu“. O kaip vyksta „prišaldymas“?

– Jums jis ir buvo atliktas. Pasaulyje imta abliacijos metodą tobulinti kuriant vadinamojo vieno šūvio prietaisą – kad per vieną kartą būtų galima apeiti visą veną.

Tada ir atsirado vadinamoji balioninė abliacija, kai specialus balionas įstatomas į plautinės venos žiotis, per centrinį kateterį leidžiama kontrastinė medžiaga ir gydytojas mato, kaip su tuo balionu uždaro veną, ar yra prisilietęs prie visų venos žiočių sienelių.

Tada mūsų inžinierius spaudžia mygtuką, ir pradedame tą „apšaldymą“.

– O ką reiškė tas tuksenimas lyg kūju prie pat širdies?

– Tuksenimas yra dar kitas dalykas. Šalia dešiniųjų plautinių venų pro šalį praeina dešinysis diafragminis nervas, jis įnervuoja dešiniąją diafragmą. Ir jei jis „nušaltų“, liktumėte be diafragmos, kaip be kvėpuojamojo raumens, gal 14 mėnesių.

Tai būtų rimta komplikacija. Kai prasidėjo vadinamosios balioninės procedūros, komplikacijų pasitaikydavo net 5–6 procentai, todėl viso šaldymo metu leisdami impulsus pro nervą mes esame tikri, kad jis nenukenčia.

– Kaip gerai, kad aš to nežinojau, kai jaučiau dūžius „kūju“. Tik dabar imu suprasti, kad ryžtis tokiai operacijai reikėjo drąsos.

– Komplikacijų pasitaikydavo, kol buvo suprasta, kad tikrinti reikia viso šaldymo metu. Pasiekę 20 laipsnių šaltį balione imame stimuliuoti tol, kol jums trūkčioja pilvas, tada žinome, kad impulsai praeina.

Reikalingos 4 minutės, nors impulsai išnyksta anksčiau. Bet mes norime, kad ne tik išnyktų, bet ir nesugrįžtų.

– „Šaldymo“ abliacija trunka tik 4 minutes? Bet ant operacinės stalo gulėjau daugiau nei valandą?

– 4 minutes trunka vienas šaldymas. Bet venos kamienas gali šakotis į kelias stambias šakas, tad kartais tenka padaryti 2, 3, 4 aplikacijas. Dėl geresnio rezultato reikia kruopščiai izoliuoti visas venas.

Venų izoliavimo efektyvumas yra apie 99–99,5 procento. Jas izoliuojame faktiškai visiems pacientams. Bet ar tai duos gerą klinikinį efektą – to nežinome. Tad Nobelio premija dar laukia savo herojaus. Tik neaišku, kada tai bus – po 5 ar po 50 metų? O gyvename dabar, tad kažką daryti reikia.

Bet anksčiau tokio prieširdžių virpėjimo kaip jūsų beveik negydydavo.

Jei krūtinė atveriama dėl kitokių ligų, galima atlikti ir abliacijas, kad nereikėtų atskiros procedūros.

Taip pat naudojami ir radiodažniniai kateteriai – prideginimas, ir šalčio – prišaldymas.

Tai lygiavertės procedūros. Tas pat kaip audinius atverti arba skalpeliu, arba žirklutėmis.

– Kodėl mano atveju pasirinkote vadinamąjį prišaldymą?

– Dar nė viena kita technologija nepasiteisino kaip geresnė. Karštis yra taškinis poveikis, per kateterio galiuką. Žiedinis karštis, kad būtų tarsi vieno šūvio, dar kuriamas.

Mokslininkai ketina kurti balioninį kateterį, kuris pridegintų radiodažniniu būdu. Bet tai kol kas yra paieškos.

Mes baliono principu pacientui venas izoliuojame šalčiu, nes tai yra greitas būdas ir visa vena sutvarkoma per vieną kartą. Bet jei tam pačiam pacientui po 2–5 metų atsinaujina prieširdžių virpėjimas, antrą kartą procedūrą atliekame taškiniu kateteriu, „prideginimu“, nes nebereikia apeiti viso venos žiočių apskritimo.

Reikia tik rasti tas vietas, pro kurias atsinaujino impulsų pralaidumas, ir jas izoliuoti. Tai vienintelis būdas, kuris padeda šiuo metu. Tai kaip futbolo stadione surasti skruzdėlytę ir ją smeigtuku prismeigti prie žolės.

Širdies raumuo plonas, sienelė plona, mes sunaikiname mažą širdies audinio dalį.

Po procedūros būna „priblokšto“ širdies raumens efektas, bet vėliau raumuo vėl ima gerai funkcionuoti ir lieka siaura randinė zona.

– Kodėl prieš operaciją pacientams darote trimatę širdies nuotrauką?

– Mums reikia pamatyti trimatį vaizdą, kaip atrodo prieširdis, kokio diametro teka venos, kaip jos šakojasi. Ar tikrai jų yra tik keturios? Pasirodo, būna daugiau, kartais tarsi krūmai smulkių venų. Tarp jų gal yra didžiausia kaltininkė, kuri lieka neizoliuota. Todėl norėdami turėti visą venų žemėlapį prieš operaciją atliekame širdies kompiuterinę tomografiją arba širdies magnetinį rezonansą.

– Kiek per metus atliekate prieširdžių virpėjimo abliacijų?

– Mažai. Kauno klinikose – 50–60 iš maždaug 600 intervencijų ritmo sutrikimams koreguoti. Trūksta ir įrangos, ir specialistų. Tokia procedūra dabar trunka apie 2,5 valandos, anksčiau prireikdavo net 4 valandų.

– Kas vyksta širdyje, kai prasideda ritmo sutrikimas? Man pirmiausia tai reiškė baimę. Tuo metu nuolat keliaudavau į „tunelius“ ir šiaip ne taip grįždavau atgal. Ar tai mirtinai pavojinga, gali ir negrįžti?

– Normaliai širdies veikla yra valdoma elektrinių impulsų. Kiekvieną kartą naujas impulsas atsiranda sinusiniame mazge, išplinta prieširdžiuose, pasiekia AV mazgą, kuris yra kaip telefonų pastotė.

Tada praeina į skilvelius, sukelia jų susitraukimą ir užgęsta. Ir vėl iš naujo.

Prieširdžių virpėjimas – tai visiškas elektrinės chaosas prieširdžiuose. Atsiranda 600–800 aktyvacijų, jau nebe normalių susitraukimų per minutę, nes ten klaidžioja šimtai daugybinių bangų. Jos visos bombarduoja tą „telefonų pastotę“, bet ji perduoda tik tiek, kiek sugeba jos laidumas.

Pulsas staiga pasidaro gal 130 kartų per minutę, bet realus širdies susitraukimų dažnis didesnis – gal 150.

Tas daužymasis, kaip jūs jausdavote, tęsdavosi ir staiga nutrūkdavo, užgesdavo. Nutrūkus prieširdžių virpėjimui širdies vedlys nebesusigaudo, kad reikia vėl pradėti dirbti, ir atsiranda pauzė.

– Tuomet būna, kaip matome filmuose: ekrane vietoj širdies plakimo bangų – lygi linija? Ir tada žmogus iškeliauja?

– Dažniausiai širdis vėl pradeda dirbti. Tačiau ilgas sustojimas kartais gali išprovokuoti skilvelių virpėjimą. Bet tai nutinka retokai. Medicina metai po metų gali vis daugiau. Bet ne viską.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.