Prieš porą metų M.Gudauskis džiaugėsi gyvenimu – buvo sveikas, sportavo, baigęs mokslus dirbo, turėjo draugę, tikėjosi su ja susituokti, susitaupė pinigų, išsirinko butą, sutarė su banku dėl būsto paskolos.
Tačiau vieną dieną viskas netikėtai apvirto aukštyn kojomis – darbo vietoje prie elektros laidų prisilietusiam jaunam vyrui smogė aukštosios įtampos srovė. Jis neteko abiejų rankų, o kartu buvęs bendradarbis žuvo.
Pusę metų praleidęs ligoninėje ir reabilitacijos įstaigoje, o dabar įkalintas tėvų namuose Kaišiadoryse jaunas vyras nepuolė į neviltį.
Jėgų nepasiduoti jam suteikia viltis, kad grįžti į normalų gyvenimą padės bioniniai rankų protezai. Tokius Lietuvoje kol kas turi tik vienas žmogus.
Tačiau tokie protezai kainuoja daugiau kaip 600 tūkst. eurų.
Tyrimą dėl šio incidento atlikusi Valstybinė darbo inspekcija nustatė, kad kaltė tenka bendrovės „Fima“, kurioje M.Gudauskis dirbo, padalinio vadovui. Tačiau nei jis, nei pati bendrovė kaltės nepripažįsta – esą kalti neatsakingai dirbę patys vyrai.
Trakų apylinkės ir Vilniaus apygardos teismai jau buvo atvertę baudžiamąją bylą, kurioje bendrovės „Fima“ darbuotojas Ramūnas Budinas kaltinamas tuo, kad pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, – dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas darbe ir atsirado sunkių padarinių.
Tačiau kol kas buvo aiškinamasi, kokios dar bendrovės, susijusios darbo santykiais su „Fima“, turėtų prisiimti atsakomybę, byla vėl grąžinta prokurorui.
Tragedija, apvertusi M.Gudauskio gyvenimą aukštyn kojomis, įvyko 2019 metų rugpjūčio 25 dieną.
Valstybinės darbo inspekcijos tyrimo akte teigiama, kad Lentvaryje atlikdami kontaktinio tinklo pakabos remonto darbus nuo elektros srovės poveikio nukentėjo du įmonės „Fima“ instaliuotojai.
Darbai prasidėjo apie 23 valandą. Brigados nariai turėjo pakeisti gervę ir kitas detales, laikančias aukštosios įtampos laidus.
Darbų vadovas R.Budinas, šalia buvusio vieno darbuotojo teigimu, pasakė: „Kai pravažiuos traukinys, kylate dirbti.“
Netrukus pravažiavo elektrinis traukinys, vyrai automobiliniu bokšteliu pakilo į viršų.
Netrukus tą bokštelį nušvietė ryškios šviesos blyksnis.
Lopšys buvo greitai nuleistas avariniu būdu, pulta gesinti jame buvusių vyrų degančius rūbus. M.Gudauskis išgabentas į ligoninę, kitas vyras žuvo iškart.
Darbo inspektorių teigimu, darbai nebuvo tinkamai organizuoti: elektros linijų apsaugos zonoje darbuotojams nebuvo išduota paskyra – leidimas, kuriame nurodoma, kaip saugiai atlikti darbus.
Vyrai neturėjo indikatorių, kuriais galėtų patikrinti, ar yra elektros įtampa. Darbai pradėti neatjungus elektros įtampos ir neįžeminus elektros linijos. Nėra dokumento, kuriame būtų aiškiai nurodytas darbų pradžios ir pabaigos laikas, numatytos organizacinės ar techninės priemonės brigados narių saugai užtikrinti.
Tuometis „Fimos“ vadovas Vytenis Pinaitis aiškino, kad dėl nelaimingo atsitikimo darbe kalti patys darbuotojai, pažeidę darbų atlikimo tvarką. Tačiau darbo inspektoriai teigė, kad tai nėra pagrįsta įvykio tyrimo metu surinktais faktiniais įrodymais.
Dabar prieš akis – ilgas teismų maratonas.
– Kaip atsidūrėte bendrovėje „Fima“, su kuria dabar tenka bylinėtis? – „Lietuvos rytas“ paklausė tarp keturių sienų įkalinto M.Gudauskio.
– Kaišiadoryse baigiau vidurinę ir išvažiavau mokytis į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją, įgijau transporto inžinieriaus specialybę.
Prieš diplomų teikimą į kolegiją atėjo „Fimos“ atstovai, papasakojo, kuo užsiima, kalbėjo, kad jiems reikia jaunų specialistų. Todėl daug negalvojęs nusprendžiau pabandyti. Tai buvo 2011 metais.
Dirbdavome visoje Lietuvoje – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, mažesniuose miestuose. Penkias dienas per savaitę – komandiruotės, o savaitgaliais grįždavau į namus.
Iš pradžių buvo nelengva, vėliau pradėjo patikti – kruopštumo reikalaujantis darbas man tiko, jaučiau, kad tobulėju.
– Dirbote ir planavote vestuves?
– Taip, viską dariau nuosekliai. Penkerius metus taupiau pinigus pradinei įmokai už butą. Kai sukaupiau pakankamai, išsirinkome butą, sutariau su banku dėl paskolos, tereikėjo pasirašyti dokumentus.
Dabar pinigų reikia visai kitiems dalykams.
– Prisimenate, kas nutiko tą tragišką dieną?
– Labai miglotai. Prisiminimai vis grįžta atskirais fragmentais.
Dirbome Lentvario geležinkelio stotyje. Geležinkelio ruože vyko elektros linijos montavimo darbai. Tai daryta ne kartą. Tokius darbus atliekame naktimis, nes reikia stabdyti traukinių eismą, atjungti elektrą.
Dažniau viską pradėdavome nuo nulio, kai būdavo pastatyti nauji stulpai, ten nebūdavo elektros, o čia – veikianti linija.
Kai mes kilome, elektros tiekimas turėjo būti atjungtas.
Buvo pasakyta – traukinys pravažiuos ir pradėkite dirbti. Mes be leidimo niekada darbų nepradėdavome. Visada klausydavome atsakingo asmens žodinio nurodymo, kada ir ką daryti.
Taip buvo ir tą lemtingą naktį. Pravažiavus traukiniui pradėjome darbus: kolega abiem rankomis laikė vielą, aš viena ranka prilaikiau ir valdžiau bokštelį.
Esu įsitikinęs – mūsų kaltės nebuvo. Tiesiog viskas taip nesėkmingai susidėliojo.
– Ar po tos elektros iškrovos iškart praradote sąmonę?
– Žinau tiek, kiek man pasakojo, ką vėliau perskaičiau byloje.
Gulėjau bokštelyje, mus rankiniu avariniu būdu nuleido, sakė, aš dar atsistojau, klausinėjau, kas nutiko, bet neatsimenu, tikriausiai buvo ištikęs šokas.
– Jūsų bendradarbis iškart žuvo. Ar jo šeimai padėjo darbdavys?
– Kiek žinau, taip. Artūrui buvo 42-eji. Tą naktį kartu buvo ir jo sūnus – jis taip pat dirbo toje pačioje bendrovėje. Baisiausia, kad viskas vyko jo akyse.
– Tikriausiai ištvėrėte ne vieną operaciją?
– Tą vakarą mano kūnu perėjo 26 000 vatų elektros srovė, patyriau sunkų trečiojo laipsnio rankų ir kojų nudegimą. Vilniaus universitetinėje ligoninėje gulėjau nuo rugpjūčio pabaigos iki gruodžio pradžios, po to – reabilitacija Kaune.
Buvo atlikta daug operacijų: pašalinti suanglėję audiniai, persodinta oda.
Kelis kartus buvo prasidėjusi stipriai kraujuoti kairė ranka. Netekau daug kraujo. Prisidėjo kraujo užkrėtimas, kelis kartus buvo perpiltas kraujas.
– Kada suvokėte, kad gyvenimas griūva?
– Nuo pradžių, kai atsidūriau ligoninėje, žinojau, kad gerai nebus, nors iš pradžioje dar turėjau abi rankas. Matyt, nenorėdami manęs gąsdinti gydytojai teikė vilties, kad rankas pavyks išsaugoti.
Visą laiką buvau fiziškai stiprus, nebijojau sunkaus darbo, nebijojau iššūkių, žinojau, ko noriu, stengiausi.
Iš pradžių tikriausiai veikė šokas – viskas atrodė geriau, nei buvo iš tikrųjų.
– Ligoninėje turėjote daug laiko – ar jus kankino juodos mintys?
– Niekada negalvojau, kad gyvenimas baigtas. Svarbiausia – aš vis dėlto esu gyvas, dar kažką galiu gyvenime pamatyti ir nuveikti, juk gyventa dar tiek nedaug.
Sakiau sau – dar galiu ir noriu.
– Keikėte likimą ar darbdavius?
– Būdavo sunkių minučių ir dabar kartais nesuprantu, kodėl man taip atsitiko. Turėjau daug planų, o staiga visko netekau.
Kasdien ieškau paskatų nepasiduoti ir kartais atrandu, kad kai kuo dar galiu pasidžiaugti.
– Dabar visos jūsų viltys – bioninės rankos. Ar anksčiau buvote apie tai girdėjęs?
– Buvau skaitęs apie Martyną Girulį, kuriam pavyko gauti tokius protezus.
Daug domėjausi šiuolaikinio protezavimo galimybėmis, susisiekiau su vienu vaikinu iš Švedijos, kuris naudojasi abiejų kojų ir vienos rankos bioniniais protezais. Galūnes jis taip pat prarado per nelaimingą atsitikimą.
Informaciją apie protezavimą rinko ir mano artimieji – jie susisiekė su Martynu. Sužinojome apie Vienos medicinos universiteto kliniką, kurioje daromos specialios operacijos ir pritaikomi protezai. Martynas pasakė, kad ten dirba lietuvis biofizikos ir biomechaninės technikos profesorius Eugenijus Kaniušas.
Profesorius surengė mūsų priėmimą klinikoje, sutarė dėl konsultacijų su austrų specialistais.
Pernai kovo 2 dieną su drauge išskridome į Vieną. Mano buvusi darbovietė apmokėjo lėktuvo bilietus, viešbutį ir tyrimus.
– Ar Vienoje išgirdote gerų žinių?
– Labai gerų. Sužinojau, kad prie dešinės rankos, kuri amputuota iki dilbio viršutinio trečdalio, įmanoma ant implantų pritaikyti funkcionalų bioninį protezą. Sudėtingiau su kaire ranka, kuri amputuota per žasto vidurį, neliko dalies raumenų. Tai labai nudžiugino.
Su tokias operacijas atliekančiu profesoriumi susikalbėjome angliškai – man tai ne problema.
Turėjau progą išbandyti bionines plaštakas, pamačiau, kokias galimybes jos suteikia. Tai fantastika!
– Tačiau bioninės rankos kainuoja didžiulius pinigus?
– Taip. Viskam reikėtų daugiau kaip 600 tūkst. eurų. Vien rankų operacijos, kurių metu į kaulus įstatomi implantai, prie kurių montuojama dirbtinė ranka, kainuoja maždaug po 60 tūkst. eurų. Abiejų rankų protezai – dar per 500 tūkst. eurų.
– Įsivaizduojate, iš kur galėtumėte gauti tiek pinigų?
– Tikrai neįsivaizduoju. Ligonių kasos tokių operacijų greičiausiai nekompensuotų. Mes tikėjomės ir vis dar tikimės, kad pagelbės įmonė. Ji iš pradžių geranoriškai padėjo, tačiau sužinojusi protezavimo kainas pasakė, kad tokių galimybių neturi.
Jau praėjo daugiau kaip pusantrų metų, teismai stringa, kiek dar viskas truks, neaišku. Laikas bėga. Norėčiau normaliau gyventi, mokytis, būti naudingas.
– Ar išbandėte tradicinius protezus?
– Kaune reabilitacijos metu man buvo pagaminti protezai. Tačiau jais nesinaudojau – jie ne tik sunkūs, nepatogūs, apriboja judesius, trina, kelia skausmus, bet ir nefunkcionalūs.
Klinikoje paklausiau, ką su jais galėsiu daryti – valgyti, išsivalyti dantis? Sulaukiau atsakymo – nelabai nepavyks. Be jų su savo rankų likučiais sugebu pasidaryti ne mažiau.
– Dabar gyvenate pas tėvus. Kokios jūsų dienos?
– Visos jos vienodos. Keliuosi kartu su tėvais, nes likęs vienas negalėčiau nieko pasidaryti – pavalgome, jie išeina į darbą, aš lieku namuose.
Mankštinuosi, atlieku specialistų nurodytus pratimus, kad raumenys tvirtėtų. Sėdžiu prie kompiuterio, žiūriu filmus. Per pietus grįžta mama, pavalgome.
Apsivilkti nesugebu, į lauką išeiti negaliu – tik savaitgaliais, kai tėvai namuose.
Man labai nepatinka būti priklausomam nuo kitų, negaliu su tuo susitaikyti.
– Bet kompiuteriu naudotis sugebate?
– Sugebu naudotis telefonu ir kompiuteriu. Kaune man sukonstravo specialų primityvų prietaisą – ant rankos užmaunama mova su vamzdeliu gale – ten įdedama šakutė ar šaukštas ir taip galiu pavalgyti.
Iš pradžių buvo labai sunku – ranka nesugijusi, ištinusi, po kokių metų tapo lengviau.
Aišku, galiu atlikti tik minimalius judesius, sveikųjų manymu, nieko. O man tai – nemažai.
Užimtumo tarnyba pasiūlė lavinti kompiuterinius įgūdžius – baigiau Latvijos universiteto organizuojamus kursus anglų kalba, įgytas žinias galima panaudoti verslo administravimo, programavimo, duomenų analizės srityse.
Žinau, kad kompiuteris bus pagrindinis mano darbo įrankis.
– Ar po nelaimingo įvykio buvote susitikęs su darbdaviais?
– Kol gulėjau ligoninėje, aplankė. Apmokėjo žaizdas valančio aparato, kurio ligoninė neturėjo, nuomą. Labai gaila, kad darbdavys geranoriškai nesutinka man padėti.
Tikriausiai viskas spręsis teisme, tačiau bylos nagrinėjimas gali trukti labai ilgai, o gyventi noriu dabar.
Žinau, kad esu nekaltas, todėl už protezus turėtų sumokėti darbdavys.
Buvau naivus, tikėjau, kad viskas išsispręs savaime – teisingumas nugalės. Atrodė, viskas aišku, esu nekaltas, todėl kaltininkas turi manimi pasirūpinti, bet praėjo beveik dveji metai – ir nieko.
Skaitėte teismų dokumentus? Jie aiškina, esą viską gerai padarė, o kalti mes patys.
– Bet jūsų motina nenuleidžia rankų – prieš porą savaičių ji jūsų vardu įkūrė labdaros ir paramos fondą tikėdama, kad įgyvendinti jūsų svajonę – turėti bionines rankas – padės ir Lietuvos žmonės.
– Kitokios išeities nematome.
Lietuvis nevaldė rankų nuo gimimo
Prieš šešerius metus bioninis rankos protezas buvo transplantuotas tuomet 22 metų Martynui Giruliui. Jis tapo pirmuoju neįgaliu žmogumi pasaulyje, kuriam buvo pritaikyta bioninė smegenų impulsais valdoma ranka.
Tokiais biomedicinos laimėjimais tuomet pasaulyje jau džiaugėsi per avarijas ar kitokias patirtas traumas galūnių netekę žmonės.
M.Girulis rankų nevaldė nuo gimimo. Įgimta liga astrogripozė buvo deformavusi ir paralyžiavusi jo pečių, alkūnių, riešų, čiurnų raumenis, atėmė galimybę vaikščioti.
Po daugybės operacijų vaikinas ėmė valdyti kojas, bet rankos liko bejėgės.
2014 metų lapkritį atlaikęs ne vieną operaciją jis buvo išlydėtas namo iš Vienos klinikos.
Medicinos paslaugos Austrijos sostinėje už vienos rankos operacijas ir bioninį protezą tuomet kainavo maždaug 100 tūkst. eurų. Martyno šeima tokių pinigų neturėjo – tėvai pardavė ūkį, į specialią sąskaitą bene trečdalį reikiamų pinigų paaukojo geros valios Lietuvos žmonės, keli Lietuvos ir Švedijos labdaros fondai.
Daug prisidėjo ir Sveikatos apsaugos ministerija – buvo skirta pinigų iš Ligonių kasos.
Dabar M.Girulis dirba vienos Tauragės įmonės saugos tarnyboje operatoriumi.
„Pirmus trejus metus viskas buvo tikrai gerai – galėjau normaliai pasisveikinti, paimti puodelį ar stiklinę, pavalgyti, nueiti į parduotuvę ir pasirinkti prekių. Kitiems tai – įprasti dalykai. Vėliau atsirado problemų – tapo ne taip patogu, pradėjo trinti. Prieš metus vėl buvau nuvažiavęs į Vieną. Ten yra specialūs tokių įrenginių priežiūros centrai, tačiau paslaugos, kurių man reikėtų, kainuotų apie 25 tūkst. eurų. Man tai kosminiai pinigai“, – kalbėjo M.Girulis.
Jis mano, kad M.Gudauskio situacija kur kas geresnė – abi jo rankos buvo sveikos.
M.Girulis nuolat pasidomi bioninių protezų naujovėmis pasaulyje – per šešerius metus šioje mokslo srityje įvyko nemažai pokyčių. Jo žiniomis, tokios operacijos atliekamos Skandinavijos šalyse, JAV ir kainos ten žemesnės.
„Jau kokius metus bioniniu protezu nesinaudoju, nekuriu planų vėl gultis ant operacinio stalo, nes nėra pinigų. Susitaikiau su esama situacija ir gyvenu toliau. Aišku, nelengva, bet prie visko pripranti, prisitaikai. Džiaugiuosi, kad galiu valdyti kompiuterį ir turiu darbą“, – sakė M.Girulis.
M.Gudauskį galima paremti aukojant į jo labdaros ir paramos fondo sąskaitą Nr. LT414010051005531665.
