Pasak jo, ar susikaupęs mutacijų rinkinys galiausiai nenulems sunkaus susirgimo – gryniausias atsitikinumas. Neapsaugotas net sveikiausią įmanomą gyvenimo būdą praktikuojantis žmogus. Tiesa, sumažinti ligos ar bent jau sunkios jos eigos riziką tikrai galima.
Apie tai, kaip veikia žmogaus imuninė sistema, kodėl vėžys toks „gudrus“ ir greito COVID-19 vakcinų sukūrimo sėkmės paslaptį interviu papasakojo M.Strioga.
– Imuninę sistemą mes turime tokią, kokią gauname gimdami. Ją būtų galima patobulinti, ar ne?
– Turime individualius dalykus. Tai, ką vadiname imuninės sistemos normalumu, amplitudės ribos yra labai plačios. Mūsų gebėjimas reaguoti į navikines ląsteles ar net į virusinius patogenus labai skiriasi.
Todėl vieni sako, kad aš dažniau sergu peršalimo ligomis, o kitas jomis neserga. Taip, tą imuninį potencialą, kurį turime su gimimu, patobulinti jo kažkaip negalime. Pabloginti, taip, galima.
– Bet daugybė žmonių maudosi po šaltu vandeniu, grūdinasi, plaukioja eketėse ir visa kita. Ką jie daro tokiu būdu?
– Tai nėra pačios imuninės sistemos tobulinimas. Tai yra jos pajėgumų maksimalus išnaudojimas. Grūdinimasis praktiškai yra imuninės sistemos mokymas greitai mobilizuotis, esant grėsmei.
Dėl ko atsiranda liga, kai yra peršąlama? Mūsų kvėpavimo takų gleivinėse nuolat gyvena įvairiausių mikroorganizmų. Tiek virusų, tiek bakterijų, tiek grybelių. Bet tol, kol jie yra normalioje aplinkoje, jų tarpusavio santykis yra geras ir tol, kol yra funkcionuojanti gleivinių imuninė sistema, tol mes ligos neturime.
Bet tam, kad imuninė sistema normaliai funkcionuotų, reikalinga pakankama temperatūra. Mūsų kūnų išorės temperatūra yra 36,6 laipsnių pagal Celsijų. Tai yra optimumas imuninei sistemai normaliomis sąlygomis. Tai dar ne karo sąlygos, nėra invazijos veiksmo.
Tarkime, mes peršalome. Tuomet odos ir kvėpavimo takų gleivinės kapiliarai susitraukia. Ką tai reiškia? Kapiliarai yra kelias per kurį iš kraujo gali ateiti įvairūs imuninės sistemos komponentai. Reiškia kelias susiaurėjęs, jiems praeiti yra sunkiau.
Maža to, tie komponentai, kurie „gyvena“ gleivinėje, dėl nukritusios temperatūros jų funkcionalumas irgi sumažėja. Tada kvėpavimo takuose gyvenančios bakterijos pamato, kad imuninės sistemos budrumas yra šiek tiek pakitęs.
Bakterijos pradeda nekontroliuojamai daugintis, mes susergame. Žinoma, kai tu atšyli, ateina imuninis atsakas, bet bakterijos dauginasi labai greitai. Kai tas procesas užvestas, tada imuninei sistemai tenka grumtis.
Kai yra taikomas grūdinimasis, mes imuninei sistemai primename, kad ji ne visada dirbs komfortabiliomis sąlygomis. Imuninė sistema taip mobilizuojama. Kai tai daroma palaipsniui, tu ją išmokai, praplėti jos veikimo ribas.
Tai yra mūsų kareivių, kurie įprate gyventi Italijoje arba Lietuvoje nuvežimas į Antarktidą. Žinoma, tą reikia daryti palaipsniui. Jeigu italų kareivius nuveži į Antakrtidą ir nuogus paleisi, gerai nebus, bet jei po truputį pratinsi, tai ir tropinių kraštų kareiviai įpras kariauti atšiauriomis sąlygomis.
Panašus grūdinimosi mechanizmas ir imuninės sistemos. Tu jos nepatobulini, tik išmokai optimaliau eksploatuoti imuninio atsako komponentus.
– Iš praktikos žinome, kad žmogaus imuninei sistemai sekasi nekaip. Sergame ir peršalimo ligomis, dauguma žmonių suserga įvairiomis vėžio formomis. Mes norėtume būti tobuli, bet tokie nesame, su amžiumi vis labiau sergame.
– Taip, organizme nėra nei vienos tobulos sistemos. Kodėl atsiranda vėžys? Taip, jeigu žmogus turi imuninės sistemos sutrikimų, rizika susirgti didesnė, bet vėžiu suserga net ir tie žmonės, kurių imuninė sistema funkcionuoja absoliučiai normaliai.
Čia jau yra ne imuninės sistemos darbo brokas, bet vėžio kaip audinio gudrumas. Nes vėžys yra genetiškai pakitęs audinys, kuriame yra įvykusios genų mutacijos ir gaminami baltymai, suteikinatys jam pranašumą nekontroliujamai daugintis, nepaklusti organizmo reguliaciniams mechanizmams.
Reiškia, viena iš jo savybių – sugebėjimas apeiti imuninio atsako priežiūrą ir prisitaikyti prie imuninės sistemos puolimo sukuriamų sąlygų. Jis tam turi puikias galimybes.
Taip yra, nes vėžiniame audinyje yra genetinis nestabilumas ir mutacijos ten vyksta „į kairę ir į dešinę“. Jos nevyksta kryptingai, bet atsitiktinės mutacijos sukuria atsitiktinius ląstelių klonus, kurie jau sugeba išvengti imuninės sistemos priežiūros.
Vėžio atsiradimo atveju, žmonėms, kurie neturi imuninės sistemos sutrikimų, nereikia kaltinti imuninės sistemos.
Jeigu yra nekontroliuojamas audinys, imuninė sistema negali reaguoti taip pat nekontroliuojamai. Mes puikiai žinome, kad jei imuninė sistema išeina iš kontrolės, tuomet turime autoimunines reakcijas ir autoimunines ligas. Irgi nieko gero.
Žinoma, taikydami imunoterapinį gydymą, stengiamės padaryti taip, kad imuninė sistema „pasileistų plaukus“, atlaisvintų savireguliacinius mechanizmus ir vėžį pultų kuo stipriau, pamiršdama savo discipliną.
Galimos to šalutinės komplikacijos? Autoimuninės reakcijos.
– Iš esmės galima sakyti, kad vėžys gyvena kiekviename žmoguje?
– Jis gali susidaryti ir gyventi ilgą laiką mums to nepastebint. Ypač galioja su amžiumi. JAV atliktas tyrimas parodė, kad 100 proc. atvejų vyrų virš 85 metų prostatose yra randama vėžinių ląstelių mikrožidinių, bet tai nėra vėžys.
Jie vėžiu niekada ir nesusirgo. Tas ir parodo, kad imuninė sistema, atsiradusias vėžines ląsteles, kurių su amžiumi neišvengiamai atsiranda, sugeba sunaikinti tas navikines ląsteles.
Kitais atvejais sunaikinti nesugeba, bet pavyksta jas kontroliuoti tiek, kad mes neturime kliniškai pasireiškiančios ligos.
Jeigu vėžinės ląstelės sugeba sukaupti tokį mutacijų rinkinį, kuris joms leidžia išvengti imuninės sistemos priežiūros, reiškia joms pavyksta perlipti imuninės sistemos barjerą, jį išspirti. Tada mes turime kliniškai pasireiškiantį vėžį, kaip ligą.
– Žmogus, jeigu jis nenori ligų, stengiasi sportuoti, sveikai maitintis, laikytis poilsio ir darbo režimo ir t.t. Tada galvoja, kad jam niekas nenutiks, nes jis save saugo. Bet tai nebūtinai apsaugo nuo vėžio?
– Žinoma, kad laikantis sveikos gyvensenos principų, tikimybė susirgti bus sumažinta, bet ne taip jau ir seniai JAV garsioje Vogelšteino laboratorijoje atliktas tyrimas parodė, kad apie 60-66 proc. visų vėžinių susirgimų, kurie pasireiškia žmonėms, yra grynas atsitiktinumas.
Reiškia, kad tu gali gyventi kalnuose, gerti ožkelių pienelį, valgyti uogytes, bet visiškai saugus nebūsi. Mūsų ląstelėse, kurios dauginasi, jose su kiekvienu dauginimosi ciklu nuolatos kaupiasi mutacijos.
Genetinės medžiagos dauginimosi procesas nėra tikslus, dalis mutacijų išlieka. Tai natūralu. Niekur nuo to nepabėgsi. Bet ne kiekviena mutacija reiškia, kad atsiras vėžys. Turi susidaryti tam tikra vėžio mutanoma – mutacijos konkrečiose genuose, kurios mutacijas sukaupusią ląstelę „padaro išprotėjusia“. Ji tampa piktybine.
66 proc. atvejų susikaups ta mutacijų rinkinys, ar ne, yra grynas atsitiktinumas. Savaime aišku, kad žalingi veiksniai – rūkymas, netikusi mityba, miego režimo nesilaikymas, sėslus gyvenimo būdas – rizika ženkliai padidės.
Neretas ir onkologinis ligonis, kuris sportavo, sveikai maitinosi, nė gripu nesirgo, negali atsistebėti dėl to, kaip susirgo. Štai ir atsakymas – tu nesi apsaugotas.
Bet jei žmogus sveikas, jo organizmo sistemos nepažeistos, tikimybė, kad jam susirgus, ligos eigą kontroliuoti bus lengviau yra didesnė. Jis, turbūt, ir gydymo šalutinius poveikius lengviau ištvers.
– Dėl COVID-19 buvo sukurtos naujoviškos mRNR pagrindo vakcinos. Ar mRNR pritaikymas gali padaryti proveržį gydant ir kitas ligas, tą patį vėžį?
– mRNR platforma jau daugybę dešimtmečių tiriama, ruošaint priešvėžines gydomąsias vakcinas. Šita technologija jau seniai pritaikyta.
Planai sukurti vakcinas nuo infekcinių ligų, panaudojant mRNR molekules, jau gulėjo lentynose. Tik tiek, kad skubaus neatidėliotino poreikio nebuvo. Tos kompanijos dėliojosi savo resursus ir vakcinos buvo vienas iš potencialių produktų.
Paimkime tą patį „Pfizer“. Tarkime, jie norėjo pradėti mRNR pagrindo vakciną nuo erkinio encefalito. Tam jiems būtų reikėję įsivertinti rinką, kiek bus išlaidų...
O čia atsirado didžiulis poreikis. Hiperbolizuojant šiek tiek, galime sakyti, kad žmonijai jos tapo gyvybės ir mirties klausimu. Tada skirti milijardai iš Vyriausybių ir duotas atskiras žalias koridorius.
Vakcina praktiškai buvo ne sukurta, o tik per rekordiškai trumpą laiką į klinikinę praktiką įdiegta ta technologija.
Ji patogi tuo, kad mRNR molekulės gaminamos sintetiniu būdu. Liaudiškai tariant, mėgintuvėlyje. Todėl tas molekules gali labai greitai modifikuoti ir pritaikyti prie kintančių patogenų – šiuo atveju viruso.
Tuo metu pilno inaktyvuoto viruso vakcinas pagaminti užtrunka mėnesių. Antai vakcinos nuo gripo, kurias mes gausime spalio mėnesį, pradėtos gaminti jau dabar.
Tai užtrunka, nes tau pirmiausia reikia pridauginti daug to viruso ir tada jį užmuši, naudodamas įvairias chemines medžiagas.
Net neabejojama, kad nuo įvairiausių kitų ligų vakcinos bus kuriamos mRNR pagrindu, nes jos yra labai patogios pritaikyti prie greitai kintančių patogenų.
– Paskutiniuoju metu daug girdime apie COVID-19 viruso mutacijas. Kaip greitai mRNR vakcinos sugebėtų prisitaikyti prie tų mutacijų?
– Panašu, kad mRNR vakcinos sukurtos to originaliojo koronaviruso pagrindu sukelia pakankamą apsauginį atsaką net ir nuo atmainų. Kokia tų atmainų rizika? Gali būti viruso spygliniame baltyme įvykę pokyčiai lemia tai, kad jau esantys antikūnai nelabai tvariai sugeba prie prisijungti.
Antikūnas prisijungia, bet jis neprilimpa. Vadinasi, kokybė tokių antikūnų atmainos atžvilgiu yra prastesnė, nes jie nesugeba įsisiurbti kaip erkė į priešą ir nuo jo neatlipti.
Jeigu jau taip nutinka, problemą galima išspręsti antikūnų kiekybe. Todėl net ir naudodami tas pačias vakcinas, vis stiprindami imuninį atsaką ir didindami antikūnų kiekybę, galime susikurti apsaugą.
Jau parodyta dviejų „Pfizer“ vakcinos dozių efektyvumas nuo „Delta“ atmainos yra 80 proc.
