Marijampolėje gimusi A.Zabilavičiūtė turi įgimtą ligą – inkstų policistozę. Jos gyvenimas – kaip fortepijono klaviatūra, sudaryta iš juodų ir baltų klavišų.
Kai kurių laiko atkarpų ji nenori prisiminti, nes tai skaudi patirtis, kai reikia atsisakyti svajonių ir išmokti priimti tai, ko neįmanoma pakeisti. Tačiau moters atmintyje yra ir puikių dienų, kai viskas sekėsi.
„Esu optimistė, todėl tų juodų dienų nebuvo tiek daug“, – tikino pašnekovė.
Pastaruoju metu šviesus periodas ima viršų. Netgi ruošdamasi į ligoninę ir abejodama, ar nereikės vėl grįžti, nes donoro inkstas gali netikti, A.Zabilavičiūtė sugebėjo suimti save į rankas. Kad nieko nepamirštų, ji iš anksto sudarė sąrašą daiktų, kurių labiausiai gali prireikti ligoninės palatoje.
Jaunystėje prasidėjusios sveikatos bėdos jai neatrodo didelė našta, nors klausimas, kodėl taip atsitiko būtent jai, ilgai nedavė ramybės.
Apie tai, kad serga, ji sužinojo baigusi vidurinę mokyklą. Asta dažnai alpdavo, turėjo mažą hemoglobino kiekį kraujyje, kreipėsi į ne vieną gydytoją, kol Kauno klinikose buvo nustatyta tikroji ligos priežastis.
Inkstų policistozė neatsiranda per vieną dieną, ji išsivysto dėl genų mutacijų. Ši liga gali būti šeiminė ir perduodama iš kartos į kartą. Tai liga, kai normalų inkstų audinį pakeičia daugybinės cistos, skysčio pripildyti dariniai, kurių dydis labai įvairus.
Tačiau fotografės abu tėvai yra sveiki, jos giminėje buvo daug ilgaamžių ir niekas neprisiminė, kad kam nors būtų sutrikusi inkstų veikla.
Gavusi atestatą ji turėjo gultis į ligoninę, o ne tvarkyti dokumentus studijuoti universitete.
Bet moteris nekaltina savo genų, nes jaunystėje rimtai susirgusi ji išmoko kitaip žiūrėti į nesėkmes.
Patekusi į Kauno klinikas ji sužinojo, kad būtina pakaitinė terapija dializė, be to, reikia ruoštis persodinti inkstą. Abiturientei geriausiai tiko tėvo inkstas, bet susirgus gelta transplantaciją teko atidėti aštuoniems mėnesiams.
1995-ųjų kovą A.Zabilavičiūtei buvo persodintas tėvo inkstas. Nors moteriai tekdavo dėl įvairių negalavimų gydytis ligoninėje, persodintas inkstas gerai veikė aštuonerius metus.
Per tą laiką ji baigė Marijampolės profesinę technikos mokyklą, įstojo į Kauno kolegiją, kur įgijo reklamos vadybininkės diplomą. Persikėlusi gyventi į Kauną dirbo įvairiose reklamos agentūrose.
Kai dovanotas inkstas sutriko, moteris metė darbą, vėl pradėjo dializuotis.
Užsiimdavo laikinais papildomais darbais. Vėliau prasidėjo įvairios sveikatos bėdos, todėl persodintas inkstas buvo pašalintas, o 2011-aisiais antrą kartą atlikta transplantacija.
Tąkart vilčių, kad svetimkūnis prigis, buvo mažai, todėl po mėnesio jis buvo pašalintas. Bet procedūros ir operacijos organizmą smarkiai nualino. Kaip atgaivą sielai ji atrado fotografiją ir pasinėrė į kūrybą.
Trečios inksto persodinimo operacijos fotografė laukė visą dešimtmetį. Psichologiškai toks laukimas labai vargina – ta diena, kai atliekama dializė, būdavo gerokai sunkesnė.
Kad galėtų geriau planuoti savo dienotvarkę, Asta nutarė dirbti savarankiškai. Įsigijusi individualios veiklos liudijimą ji suprato, kad tai reikėjo padaryti kur kas anksčiau.
Šiemet rugpjūčio 6-ąją Vilniaus universiteto S ligoninės antaros klinikose A.Zabilavičiūtei trečią kartą buvo persodintas donoro inkstas. Moteris džiaugėsi, kad po operacijos atlikti tyrimai yra geri. Tai ženklas, kad svetimas inkstas normaliai veikia, nors prieš transplantaciją jos organizmas buvo imunologiškai įaudrintas, nekart teko tokią operaciją atidėti, nes netiko donoro inkstas.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nefrologijos skyriaus vedėja Eglė Ašakienė pasakojo, kad tam pačiam pacientui trečią kartą persodinti donoro inkstą nėra retenybė. Jos praktikoje buvo pacientas, kuriam toks gydymo būdas buvo taikytas net penkis kartus.
O kas būna gimęs su laimės marškinėliais, persodintas inkstas veikia iki gyvenimo pabaigos.
38 metai – tiek ilgiausiai šalyje su persodintu inkstu gyvenęs pacientas gali pretenduoti į Lietuvos rekordų knygą.
Tačiau pasitaiko atvejų, kai dėl inksto transplantacijos ligoniui tenka ne vieną kartą gultis ant operacinės stalo.
Nuo 1992-ųjų Santaros klinikose dirbanti gydytoja E.Ašakienė pripažino, kad per tris dešimtmečius iš esmės pasikeitė požiūris į inkstų transplantaciją.
Kai inkstai nustoja dirbti, lieka tik kelios galimybės – inksto transplantacija arba pakaitinė terapija, kurią sudaro hemodializė, arba peritoninės dializės procedūros, kai kraujas valomas pilvo ertmėje. Tačiau pakaitinė terapija – tik būdas išsaugoti gyvybę ir tiltas į transplantaciją, kuri garantuoja gyvenimo kokybę.
Santaros klinikose inksto persodinimo operacijos buvo stabdomos tik pandemijos pradžioje baiminantis koronaviruso infekcijos. Tačiau tik tais atvejais, kai buvo įsodinamas gyvo donoro inkstas.
Šiuo metu tokio apribojimo nėra, o inksto persodinimo operacijų skaičius gerokai didesnis nei pernai.
E.Ašakienė pasakojo, kad transplantacija – viena pažangiausių medicinos sričių. Persodinant donoro inkstą naudojamos ne tik naujos metodikos, bet ir naujos kartos vaistai, slopinantys imunitetą, todėl Santaros klinikų rezultatai yra tokie kaip ir žymiausiose Europos klinikose.
Tačiau kur kas lėčiau keičiasi visuomenės požiūris į transplantacijos medicinos galimybes. Vis dar manoma, kad streikuojant inkstams geriau laukti paskutinės akimirkos, kai jie nustos veikti, ir tik tada ruoštis transplantacijai. Toks delsimas nieko gero nežada.
Kai paciento gyvybei gresia rimtas pavojus, medikams kur kas sunkiau persodinti inkstą, nes ligonio organizmas būna nusilpęs.
Toks gydymo būdas turi būti planuojamas iš anksto. Pasaulyje inksto persodinimo operacija vertinama kaip pirmo pasirinkimo gydymo būdas nustačius lėtinę inksto ligą.
Pirmoji operacija – prieš pusšimtį metų
Inkstų nepakankamumu sergantiems žmonėms vienintelis būdas pasveikti yra transplantacija. Lietuvoje jau atlikta daugiau nei 3 tūkstančiai tokių operacijų. Baltijos šalyse inkstai persodinami keturiuose centruose: Tartu, Rygoje, Kaune ir Vilniuje. Šioje srityje lyderiauja Vilniaus universiteto Santaros klinikos.
Pirmoji inksto persodinimo iš mirusio donoro operacija Lietuvoje atlikta 1970 metais. Šios srities pradininkas profesorius Balys Dainys yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas profesorius Marius Miglinas teigė, kad šiuolaikinė transplantacija darosi vis sudėtingesnė, – persodinami inkstai iš mirusių ir gyvų donorų, iš suderinamų ir nesuderinamų kraujo grupių.
– Kaip pasikeitė ligonių, kuriems būtina persodinti inkstą, srautas?
– Daugėja pacientų, kuriems donoro inkstas persodinamas ne vieną kartą, tai yra pakartotinių transplantacijų. Taip pat daugėja imunologiškai įjautrintų pacientų, kuriems vis sunkiau parinkti tinkamą donorą.
Dar viena tendencija – pacientams netaikomas amžiaus ribojimas.
Anksčiau į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą būdavo įtraukiami jauni ligoniai, dabar kas penktas yra vyresnis nei 60 metų.
Taip pat inksto persodinimo operacijos atliekamos pacientams, varginamiems gretutinių ligų, pavyzdžiui, kas penktam nustatytas diabetas.
Iki 2010 metų Lietuvoje inksto persodinimo operacijas buvo galima atlikti tik iš suderinamos kraujo grupės donorų. Taikant naują metodą nebeliko tokios kliūties. Tai galima atlikti imant inkstą tik iš gyvo donoro, nes recipiento paruošimas operacijai trunka apie mėnesį.
O persodinti mirusio donoro inkstą galima ne ilgiau kaip per 24 valandas.
– Kodėl trūksta potencialių donorų?
– Mirusių donorų charakteristikos taip pat keičiasi. Daugelis jų yra vyresnio amžiaus donorai, mirę dėl įvairių ligų, pavyzdžiui, galvoje plyšusios aneurizmos, hemoraginio insulto. Tokį inkstą sunkiau išlaikyti gyvybingą.
Anksčiau donorai būdavo gerokai jaunesni, dažniausiai autoavarijose žuvę jaunuoliai.
Dabar keliuose mažiau pasitaiko tokių nelaimingų atvejų – tai gerai, tačiau transplantologai turi dirbti su gerokai vyresnių donorų organais. Tai skatina įvairių naujovių atsiradimą.
Jei donoras mirė dėl tam tikrų patologijų, išėmę inkstą urologai prijungia jį prie perfuzijos aparato, tai padeda išsaugoti organo gyvybingumą. Persodinus toks inkstas greičiau pradeda veikti ir ilgiau dirba.
– Kokiu būdu pavyksta išsaugoti persodintą organą?
– Šiemet vien Santaros klinikose persodinta daugiau nei 40 donorų inkstų. Mūsų tikslas – padaryti viską, kad persodintas inkstas kuo ilgiau funkcionuotų. Jei įsodintas inkstas neveikia, pacientas yra dializuojamas. Taip pat galima pakartotinė transplantacija, tačiau mūsų tikslas yra kuo ilgiau išsaugoti pirmą kartą persodintą organą.
Nefrologai, dirbantys transplantologijos srityje, yra svarbi komandos dalis, kurią sudaro įvairių sričių specialistai, pavyzdžiui, imunologai, chirurgai, anesteziologai, reanimatologai. Būtent nefrologai turi parinkti pacientui vaistus, kurie slopintų imuninę sistemą.
Taikant šiuolaikines gydymo schemas svarbu išvengti organizmo atmetimo reakcijos, taip pat ir komplikacijų, kurias gali lemti pernelyg didelė imunosupresija.
Komplikacijos gali lemti infekciją, onkologinius procesus, pagreitinti širdies ir kraujagyslių ligas. Vadinasi, turime stengtis, kad persodintas inkstas kuo ilgiau veiktų ir nesivystytų gretutinės ligos.
– Kokių šalių pavyzdžiu galėtų sekti Lietuva?
– Sergant lėtinėmis ligomis, kai išsivysto inkstų nepakankamumas, transplantacija vertinama kaip pirmo pasirinkimo gydymo būdas.
Vadinasi, daugėja pacientų, bet trūksta donorų. Turime suteikti visuomenei kuo daugiau informacijos, kad dovanoti inkstą gali ne tik šeimos nariai, giminės.
Tačiau Lietuvos įstatymai leidžia tik sutuoktiniams ir giminaičiams aukoti inkstą, pasitaiko net trečdalis atvejų, kai paciento ir gyvo donoro kraujo grupės būna nesuderinamos, todėl kai kurie pacientai, laukiantys tinkamo inksto, neišgyvena.
Ėmus taikyti naują gydymo metodą sunkiomis inkstų ligomis sergantiems pacientams yra kur kas daugiau vilčių pasveikti.
Tuo metu Nyderlanduose daugiau nei pusė visų inkstų transplantacijų atliekama iš gyvo donoro. Šioje šalyje dovanoti inkstą gali sunkiai sergančio paciento kaimynas, bendradarbis, draugas, bendramokslis.
Beniliukso šalys, Šveicarija, Austrija taip pat eina šiuo keliu, manau, Lietuvoje atėjo laikas tobulinti teisės aktus ir praplėsti sąrašą asmenų, kurie galėtų tapti inksto donorais. Tai galėtų būti bendraklasiai, bendradarbiai, kaimynai, bažnyčios bendruomenės nariai, šeimos draugai.
