Vienas pagrindinių diabeto gydymo tikslų – užtikrinti gerą pacientų gyvenimo kokybę.
Šiandien kalbiname 27-erių metų Karolį, kuris cukriniu diabetu serga 15 metų. Liga jam nesutrukdė pasiekti tiek puikių mokslo rezultatų, tiek darbo galimybių, tiek įvairių laimėjimų sporte.
– Kas jums yra cukrinis diabetas?
– Yra mažiausiai dvi stovyklos atsakant į šį klausimą. Kai savijauta ir nuotaika gera – tai viso labo pakeleivis, kuris kartas nuo karto pabaksnoja, primindamas, kad turi savimi ir savo žiniomis rūpintis daugiau, dažniau ir geriau... Jeigu klostosi ne taip gerai, jautiesi prastai ir esi išsekęs nuo nesėkmių – tai tarsi žadintuvas kas 5 minutes primenantis, jog nėra kada atsipūsti.
– Kokio amžiaus susirgote diabetu? Ar atsimenate save iki diabeto?
– Diabetu susirgau 12 metų. Būdamas paauglys, ne kartą esu sumaišęs savo prisiminimus ir vaikystės prieš diabetą istorijas pasakojęs su detalėmis apie diabetą, lyg būčiau jau tada jį turėjęs. Taip kad savęs be diabeto – nei įsivaizduoju, nei atsimenu.
Tiesa, ne kartą su draugais esame svarstę, kad imlus planavimui ir skaičiams esu būtent diabeto dėka, bet aplankius savo pradinių klasių mokytoją, pasirodė, kad tuos bruožus manyje matė jau tuomet. Matyt, diabetas mano asmenybės tiek daug, kiek galvojau nepakeitė.
– Kaip paties aplinka priėmė ligą, kai kelis kartus per dieną reikia susileisti vaistus ar pasimatuoti cukrų?
– Diabetu sergu 15 metų, tad perėjau labai daug skirtingų socialinių aplinkų. Iš pradžių, būdamas vaikas ir būnant tarp vaikų teko patirti tiek palaikymo, tiek patyčių. Prieš penkiolika metų buvau vienas pirmųjų mokykloje, sergantis šia liga, todėl net iš pačių mokytojų sulaukiau keistų frazių, žvilgsnių ir krūvos nesusipratimų.
Aplinkiniai vaikai buvo vedami smalsumo ir nežinios, kuriuos vieni išreikšdavo skambiomis frazėmis, kiti nuoširdžiais klausimais. Laikui bėgant, draugai susigyveno su šia liga ir vieni jos net nebestebėdavo, kiti ją puikiai suprato ir buvo pasiruošę padėti, žinojo, kokie turi būti veiksmai suteikiant pirmąją pagalbą.
Laikau save sėkmingai praslydusiu, nes daugeliui mano draugų teko patirti kur kas skaudesnių patyčių dėl diabeto. Dėl šios priežasties ypatingai svarbu, kad visuomenė žinotų apie šią ligą ir taip sklaidytų kuo mažiau su ja susijusių mitų ir baimių.
Darbinių santykių stengiuosi nepradėti pristatant save turintį diabetą, nes manau, kad tai visiškai nereikšminga informacija darbdaviui, sprendžiančiam mano kaip specialisto kompetencijas. Sukirtus rankomis ir sudarius darbo sutartį dažnai ši „paslaptis“ išaiškėja savaime, nes neslėpdamas matuojuosi glikemiją, leidžiuosi insuliną ir kylant klausimams – į juos atsakau.
Esu girdėjęs pasakymą, kad aplinkiniai mato tave tiek, kiek tau tai rūpi ir per šiuos metus begalę kartų tuo įsitikinau. Jeigu visiškai nesijaudini dėl to, kaip aplinkiniams pasirodys tavo injekcijos – kiti jas vargiai ir pastebi. Šiandieną matau kur kas šviesesnę visuomenę nei tą kurioje užaugau, tačiau vis dar esame apipinti begalės mitų ir nežinios, tad nevalia sustoti mokytis vieniems iš kitų.
– Ar naudojate naująsias diabeto technologijas kasdienybėje? Kaip jos pakeitė gyvenimą?
– Vos keletą mėnesių po diagnozės užsidėjau insulino pompą, kurią naudojau keletą metų. Paauglystėje ji suteikė labai daug laisvės. Tačiau po keleto metų nusprendžiau pabandyti kasdienybę be jos, kadangi taip ir nebuvau turėjęs ligos kontrolės tarpsnio su injektoriais.
Nuo to laiko nebenaudoju insulino pompos ir nors ji palengvino diabeto kontrolę, neturėjau problemų ir be jos. Šiuo metu reguliariai naudoju realaus laiko glikemijos stebėjimo jutiklius, kurie tapo nepakeičiami pagalbininkai.
Tiek insulino pompa, tiek gliukozės jutikliai yra įrankiai, kuriuos tinkamai panaudojus galima turėti kur kas geresnę kontrolę, neatsisakant taip norimos laisvės. Kiekvienas priimamas sprendimas lengvesnis, kai turi daugiau informacijos, kurią suteikia šie įrankiai. Nekantrauju pamatyti, kas mūsų laukia po 5 ar 10 metų!
– Kaip manote, ar cukrinis diabetas daugiau davė, ar daugiau atėmė: ar buvo svajonių, kurias sustabdė ši liga? Ar ko nors labai reikšmingo jūsų gyvenime teko atsisakyti dėl diabeto? Galbūt jis kažkuo įkvėpė?
– Pastaruosius savo gyvenimo metus grindžiu simetrijos principu. Tiek santykius su kitais žmonėmis, tiek ir su tuo pačiu diabetu. Tikrai būtų galima rasti galimybių, kurias ši būklė iš manęs atėmė, bet neįsivaizduoju savęs geresnėje vietoje, nei esu šiandien, tad, manau, tai tik noras uždrausto vaisiaus.
Grįžtant prie simetrijos – stengiuosi būti aktyvus bendruomenės narys, dalyvauti vaikų diabeto stovyklose, paskaitose ar kitaip padėti suprasti šią ligą, nes manau, kad ji man davė labai daug: neįkainojami draugai, pažintys, žinios, požiūris...
– Ar jūsų darbas kaip nors susijęs su diabetu?
– Pagal profesiją esu inžinierius ir darbas niekaip nesusijęs su diabetu. Šiuo metu nuotoliniu būdu dirbu kosmoso pramonėje ir prisidedu prie palydovų projektavimo, taip pat studijuoju doktorantūros studijose. Ne vienerius metus dalyvavau padedant rengti cukrinio diabeto stovyklas, kur inžinerinės kompetencijos neabejotinai pasitarnavo.
– Ar mėgstate keliauti? Ar diabetas kelia iššūkius kelionėse?
– Keliauti mėgstu, tačiau labai nemėgstu kelionių planuoti, dėl ko jų kur kas mažiau nei norėčiau. Teko pabūvoti ir kalnuose, ir aktyviose kelionėse po Europos miestus. Pora papildomų injektorių, skirtingos pirmosios pagalbos priemonės, šiek tiek maisto, gera nuotaika ir patikimas kompanionas – nieko daugiau nereikia. Nesusidūriau su jokiais papildomais iššūkiais su kuriais nesusidurčiau kasdien.
– Koks jūsų laisvalaikis? Ar sportuojate? Kokią įtaką judėjimas daro diabeto kontrolei?
– Aktyviai sportuoju nuo paauglystės ir tai yra viena pagrindinių mano laisvalaikio formų. Užsiiminėjau fitnesu, virvės traukimu, šokiais, futbolu, įvairiais koviniais menais, kuo užsiiminėju ir šiuo metu. Esu dalyvavęs fitneso ir imtynių varžybose. Visa tai tai reikalavo papildomo dėmesio ir šiek tiek adaptacijų, tačiau diabetas netrukdo nė vienai iš šių veiklų. Daugeliui sportinių rezultatų priešingai – mitybos ir savęs pažinojimas padėjo pasiekti geresnių ar tikslingesnių rezultatų.
Cukrinio diabeto kontrolė taip pat geresnė esant fiziniam aktyvumui. Paauglystėje sportas labai padėjo, nes sportinė disciplina ir režimas siekiant rezultatų puikiai koreliavo su diabeto kontrole. Dabar ne kitaip – reguliariai leidžiant laiką aktyviai, kontroliuoti diabetą yra kur kas lengviau.
– Ar mėgstate save palepinti? Ar esate griežtas dienotvarkei ir mitybai?
– Maisto konfliktas yra kasdienis cukrinio diabeto rūpestis. Visada norisi nerūpestingai valgyti bet ką ir bet kada. Ir rodos visi kiti tai gali, tik ne aš. Bet ar tikrai? Manau priešingai, aš netinkamo maisto ar porcijų pasekmes jaučiu greičiau, nei kiti, kas galbūt yra kur kas geriau ilgalaikėje perspektyvoje.
Gyvenu greitą gyvenimo būdą su įtempta ir dažnai labai dinamiška dienotvarke. Šiandieninį jaunimą sunkiai įsivaizduoju kitaip ir diabetas viso labo paprašo keletos minučių pertraukos bei aplinkinių supratingumo, kuris, matau, nuolat auga.
– Jūsų nuomone, kokia ateitis laukia cukriniu diabetu sergančiųjų?
– Kokios tik jie norės! Yra tam visos galimybės, svarbu pakelta galva priimti gyvenimo iššūkius.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris ką tik sužinojo diabeto diagnozę?
– Esi ne vienas ir jei tik leisi – mes Tau padėsime.
