– Prieš 12 metų sirgote erkiniu encefalitu. Dabar pagalvojus apie tai, ką teko išgyventi, kokie pirmieji vaizdai kyla galvoje?
– Baisu. Iš tikrųjų, praėjus dvylikai metų, galvoji, kaip ir nieko baisaus – jau buvo, pasirgai ir viskas. Bet kai aš pagalvoju, kaip buvo, tai buvo labai baisu. Baisi liga, buvo sunkus atsigavimas.
– Ar pamenate, kur teko susidurti su užkrėsta erke?
– Miške. Tuo metu dirbau Joniškio rajone esančiame miške. Ten buvo labai paplitusios encefalitinės erkės – maždaug 95 procentai užkrėstų.
– Kokie buvo pirmieji ligos požymiai? Kaip visa tai atrodė?
– Atrodė kaip gripas. Kankino temperatūra: ji laikėsi maždaug dvi tris dienas ir nukrito. Atrodė, kad pasveikau.
– Galvojote, kad tai gripas. Kada sužinojote, kad tai iš tiesų yra erkinis encefalitas ir koks buvo kelias link to sužinojimo?
– Sužinojau po penkių ar šešių mėnesių. Pusė metų yra inkubacinis periodas, kol liga sustiprėja ir normaliai išplinta organizme. Ir vėl pasireiškė temperatūra, atrodė, tarsi gripas. Tris dienas temperatūra laikėsi iki 39 laipsnių, vėliau ją numušiau. Tuomet, kai ketvirtą dieną temperatūra pradėjo kilti iki 40 laipsnių, supratau, kad tai tikrai ne gripas. Pirmiausia paskambinau tėvui, papasakojau, kas nutiko, paprašiau automobilio nuvažiuoti iki poliklinikos.
Pats nuvažiavau iki Trakų poliklinikos pas šeimos gydytoją. Padarė visus tyrimus – iš pradžių įtarė sinusitą, atliko galvos rentgeno nuotrauką ir jo nerado. Tuo metu į liežuvį turėjau įsivėręs auskarą, tad gydytojai jis užkliuvo – atrodė neaiškus svetimkūnis liežuvyje. Vėliau atliko plaučių rentgeno nuotrauką, bet nieko nerado. Pati šeimos daktarė pasakė, kad nieko pas mus nerasi ir nusiuntė mane į Žvėryne esantį Infekcinių ligų centrą. Paguldė mane stebėjimui ir iškart pasakė, jog greičiausiai sergu erkiniu encefalitu.
Padarė punkciją: didelę adatą įdūrė į stuburą, kad paimtų smegenų skysčio. Šią procedūrą atsimenu ligi dabar. Atėjo rezidentai ir patikino, kad neskaudės, užšaldys. Paguldė ant šono, susiriečiau, įdūrė mažą adatėlę, kuri turėjo nuskausminti. Palaukėme. Tuomet išgirdau, kad gydytoja rezidento paprašė mane palaikyti. Supratau, kad tikrai skaudės. Vien tik dėl to reikia skiepytis, kad išvengtum šios punkcijos, nes ji tikrai labai skausminga. Bet vėliau pasijautė palengvėjimas – dingo iš viso kūno ir galvos ligi tol varginęs spaudimas.
Tuomet parai laiko mane paguldė į reanimaciją, nes negalėjau judėti dėl atliktos stuburo punkcijos. Na, o jau kitą dieną oficialiai buvo patvirtinta, kad sergu erkiniu meningoencefalitu.
– Erkinis meningoencefalitas yra viena sudėtingiausių formų.
– Taip. Encefalitas yra smegenų uždegimas, meningitas – smegenų dangalų uždegimas, o aš sirgau kartu šiom abiem ligomis.
– Ar tai, kad susirgote šia ligos forma, galbūt reiškė, kad pavelavote kreiptis į gydytojus laiku?
– Užleista būna tada, kai susigaudai, kad būtent tau yra encefalitas, bent jau randi erkę.
Geriausia yra rasti, ištraukti erkę, nuvežti ją ištirti. Jeigu tu suspėsi, tai tu gydysiesi namuose. Bet kaip ir minėjau, mano inkubacinis periodas buvo ilgas, liga po truputį plito pusę metų, tad tuomet, kai išsiaiškinau, kad sergu encefalitu, nelabai buvo galima suspėti ką padaryti.
– Jums buvo dirbtinai sukelta koma. Kodėl teko to imtis?
– Pamenu, tuo metu buvo atvažiavęs mano tėtis, man jau buvo pakilusi temperatūra iki 41 laipsnio, o dar šiek tiek daugiau ir jau gali perdegti smegenys. Man prasidėjo epilepsijos priepolis. Atlikinėjo daug tyrimų, kad išsiaiškintų, tad, kaip paaiškino daktaras, tai buvo nervinė iškrova – tiesiog perkaito smegenys ir jos pradėjo atsijunginėti. Reikėjo išvengti sunkesnių pasekmių, nes, pavyzdžiui, prasidėjus priepoliui einant į tualetą, gali persiseklti galvą ar dar ką nors. Tad man buvo sukelta dirbtinė koma ir vyko stebėjimas.
– Kaip atrodė atsistatymas po dirbtinės komos, po ligos?
– Realiai, kaip iš fantastinio filmo. Pats atsistatymas truko ilgai. Kai pabudau iš komos, savaitę-dvi nieko nesiorientavau. Pamenu, reanimacijoje prieš mane ant sienos kabėjo laikrodis. Pamatydavau, kad jis rodydavo pirmą valandą, pasukdavau į šoną – šviesu, tada vėl pasuku akis į laikrodį – jis rodo šešias valandas, tuomet vėl į langą – tamsu. Nieko nesuprasdavau. Man atrodė, kad viskas vyksta labai greitai. Mano atmintis ir reakcija labai šlubavo.
Reanimacijoje nesigaudavo man valgyti. Tuomet sekė reabilitacija, fiziškai buvo sunku. Kviesdavo artimuosius, kad man padėtų valgyti. Buvo nekoordinuoti judesiai. Po erkinio encefalito atrofuojasi raumenys: pasidaro nelanksčios galūnės, arba rankos negali ištiesti. Taip pasireiškia paralyžius.
– Jūs, galima sakyti, buvote vienas iš tokių laimės kūdikių, kuriam erkinis encefalitas, sukelta dirbtinė koma baigėsi labai gerai.
– Taip, man tai sakė visi daktarai ir neurologas, pas kurį lankiausi. Pasak jų, žmonės, susirgę tokia sunkia forma arba neišgyvena, arba lieka daržovės, neįgalūs. Sunku atsigauti, tad visi sutartinai sakė, kad man labai pasisekė.
Iki dabar Trakų poliklinikoje mane žino visi daktarai, nereikia prisistatyti. Tuo metu buvau bene vienintelis išgyvenęs be jokių pasekmių. Dabar visa medicina galbūt dar labiau patobulėjus, yra daugiau tokių sėkmingų istorijų. Bet juk vaistų nuo erkinio encefalito nėra, galima gydyti tik simptomus.
– Kokia buvo tėvų reakcija, kalbant apie pačią ligą, sukeltą komą, padarinius, apie gydymą, reabilitacijos procesą?
– Jiems tai buvo sunkiausias dalykas, nes kai daktarai sako taikytis su blogiausiu... Kokie yra variantai? Yra variantas, kad bus geriausias variantas – sūnus bus neįgalus, o blogiausias, kad neišgyvensiu. Neįsivaizduoju ir net negaliu įsivaizduoti, ką jie išgyveno. Tik pamenu, kai pabudau iš komos, buvo sesė, kuri apsiverkė ir išbėgo iš palatos.
Kai pabudau ir normaliai pradėjau atsibudinėti, tai tikrai visi labai džiaugėsi. Nors praėjo tiek daug laiko, ta tema vengiu kalbėti su tėvais, nenoriu judinti skaudžių prisiminimų.
– Ar jūsų istorija buvo artimiesiems pamoka, kad reikia pasiskiepyti nuo erkinio encefalito?
– Visi draugai, artimieji, kurie žinojo mano istoriją, pasiskiepijo nuo erkinio encefalito. Aš ir pats rekomendavau, be jokių kitų minčių. Juk nereikia net būti miške, erkė gali įsisiurbti čia pat, kieme.
– Jeigu galėtumėte atsukti tuos dvylika metų atgal. Būtumėt pats pasiskiepijęs?
– Žinoma. Tuo metu buvau labai jaunas, gal 22-iejų. Tie skiepai nebuvo galvoje. Jaunimui atrodo, kad jis nemirtingas. Bet dabar su savo tokiu išgyvenimu ir protu, tikrai pasiskiepyčiau.
