Išsėtinė sklerozė yra centrinės nervų sistemos – galvos ir nugaros smegenų – lėtinė liga. Ja sergant įvairiose galvos ir nugaros smegenų srityse susidaro uždegiminiai židiniai, o vėliau jų vietose vyksta randėjimas. Silpstant raumenims, išsėtinė sklerozė dažną pasodina į neįgaliojo vėžimėlį.
Apie išsėtinės sklerozės diagnostiką, pagrindinius jos bruožus ir ligos gydymo galimybes Lietuvoje papasakoti sutiko Vilniaus Santaros klinikų gydytoja neurologė docentė Rasa Kizlaitienė.
– Ką išsėtine skleroze sergantis žmogus dažniausiai pastebi ligos pradžioje?, – paklausiau gydytojos.
– Išsėtinė sklerozė yra centrinės nervų sistemos uždegiminė degeneracinė liga. Ji dažniausiai prasideda jauname amžiuje, 20–40 metų, bet susirgti gali net vaikai, taip pat ir vyresni žmonės. Pirmieji ligos simptomai – labai įvairūs.
Dažniausiai pacientai pajunta, kurios nors galūnės, kojos arba rankos, silpnumą. Ypač svarbu, kad jaučiamas kūno tirpimas, bet tik vienoje pusėje, tik kairėje arba dešinėje.
Taip pat galimi regos sutrikimai, staiga nusilpsta matymas viena akimi, aplink akį atsiranda skausmas. Pacientams taip pat svaigsta galva, pastebimas koordinacijos ir pusiausvyros nestabilumas.
Tie simptomai pasireiškia staiga – ligos paūmėjimais. Pradžioje jie yra trumpesni, gali praeiti po keletos dienų ar savaitės. Kartais žmonės kreipiasi į šeimos gydytoją ar atvyksta tiesiai į ligoninę. Tačiau labai dažnai pacientai į pirmuosius simptomus neatkreipia didelio dėmesio, nepakankamai juos įvertina. Todėl galime sakyti, kad ankstyvosios diagnostikos prasme išsėtinė sklerozė yra labai klastinga liga.
– O mūsų sveikatos priežiūros sistemai pavyksta tinkamai sureaguoti į tokį pacientą?
– Pastaraisiais metais visuomenė įgijo daugiau žinių. Pastebiu, kad jauni žmonės yra linkę kreiptis į medikus dėl atsiradusių naujų sveikatos sutrikimų. Ypač, jei tai yra silpnumas, galvos svaigimas, tirpimai, kurie jauniems žmonėms nėra būdingi.
Šeimos gydytojai į tai atkreipia dėmesį, stengiasi pacientą nusiųsti specialisto konsultacijai. Tiesa, gydytojai specialistai Lietuvoje galbūt nėra pasiekiami taip greitai ir lengvai, kaip norėtųsi. Tačiau, kai įtariama išsėtinė sklerozė, šeimos gydytojai žmogų dažnai pas neurologą registruoja per žaliąjį koridorių. Pacientai pas reikiamą gydytoją dažniausiai patenka. Svarbiausia, kad pats žmogus laiku pradėtų ieškoti pagalbos, kreiptųsi į medikus.
– Kaip neurologams sekasi tiksliai diagnozuoti išsėtinę sklerozę? Tai sudėtinga užduotis?
– Ligą nustatyti nėra paprasta. Pirmiausia turime atmesti kitus neurologinius susirgimus, įvairias infekcines ir imunines ligas bei atlikti tyrimus. Svarbiausas iš jų – magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas. Taip pat atliekame imunologinį smegenų skysčio ir neurologinius sukeltųjų potencialų tyrimus. Todėl tvirtai galiu pasakyti, kad ligą diagnozuojame patikimai.
Tačiau svarbu ją nustatyti kuo anksčiau. Išsėtinė sklerozė, neurologine prasme, yra išskirtinė liga, nes ją galima gydyti. Kai liga diagnozuojama anksti, skiriami išsėtinę sklerozę kontroliuojantys vaistai, tuomet pavyksta sustabdyti ligos atkryčių pasikartojimą ir nutolinti arba išvengti nuolatinio negalios progresavimo.
Taip pakeičiama ligos prognozė ir paciento perspektyva. Jis ilgiau išlieka darbingas, nepriklausomas, dar ilgus metus išsėtinė sklerozė gali būti efektyviai kontroliuojama.
– Kodėl išsėtine skleroze suserga būtent jauni žmonės?
– Tai susiję su įvairiais endogeniniais veiksniais, žmogaus paveldėtu genų rinkiniu. Įtakos turi ir aplinkos faktoriai, ligą stimuliuojantys egzogeniniai antigenai. Paprasčiau tariant – virusai. Žinoma, ypatinga reikšmę ligos išsivystymui turi imunitetas.
Autoimuninis atsakas dėl įvairių sutrikimų gali netinkamai reaguoti į aplinkos veiksnius ir pradėti agresyviai gaminti antikūnius prieš savo paties nervinį audinį. Taip jau yra, kad autoimuniniai sutrikimai dažniausiai pasireiškia jauname amžiuje.
– Galbūt pastebėta, kokie žmonės išsėtine skleroze serga dažniau?
– Jeigu išsėtine skleroze sirgo abu arba vienas iš tėvų, tai dar nebūtinai reiškia, kad sirgs ir vaikas. Visgi, pastebėta, kad moterys serga dažniau nei vyrai. Taip pat žinoma, kad jei vienas homozigotinis dvynys suserga išsėtine skleroze, tai skaičiuojama, kad tikimybė susirgti kitam dvyniui yra net 40 kartų didesnė, lyginant su bendra populiacija.
Reikšmės turi ir vitamino D stoka organizme, nepakankama saulės spindulių ekspozicija. Yra tendencija, kad su šiomis problemomis susiduriantys žmonės dažniau serga išsėtine skleroze.
Prisideda ir rūkymas, nutukimas – faktoriai neigiamai veikiantys imuninę sistemą. Rizikos veiksniai įvairūs ir sunku pasakyti, kuriam iš jų tenka didesnė reikšmė dėl ligos išsivystymo. Svarbi tiek genetika, tiek aplinkos veiksniai.
Išsėtinės sklerozės atsiradimą taip pat lemia aplinkoje cirkuliuojantys virusai. Jie gali stimuliuoti agresyvų imuninį atsaką. Šiaurinėse platumose tokių virusų yra daugiau. Ypač išskirtinas Epšteino-Baro virusas, kuris sietinas su imuninių ligų išsivystymu.
– Ar daug Lietuvos gyventojų serga šia liga?
– Taip, tai yra gana paplitusi liga, mes priklausome didelio sergamumo zonai. Anksčiau manyta, kad Lietuvoje gyvena iki 3 tūkst. ligonių, tačiau paskutiniais metais surinkti pacientų stebėjimo duomenys, taip pat pastebimai pagerėjo išsėtinės sklerozės diagnostika, tad reikėtų manyti, jog Lietuvoje turime iki 4 tūkst. sergančiųjų išsėtine skleroze žmonių.
Augantį aktyvių pacientų skaičių lemia ir ilgėjantis jų išgyvenamumas, nes žmonės gauna gydymą. Mūsų sergamumas panašus į tą, kuris fiksuojamas Skandinavijos, Europos, Šiaurės Amerikos šalyse.
– Kokios išsėtinės sklerozės gydymo galimybės Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis?
– Galiu pasidžiaugti, kad Lietuvoje ilgalaikio pacientų gydymo situacija yra labai gera. Į tai atkreiptas dėmesys ir neseniai vykusiame Europos išsėtinės sklerozės kongrese. Vaistų prieinamumas pas mus yra panašus į kai kurių išsivysčiusių Europos valstybių, tokių kaip Šveicarija. Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje išsėtinės sklerozės gydymo galimybės ženkliai prastesnės.
Daug kas priklauso ir nuo paties paciento požiūrio, kaip tvarkingai jis laikosi gydymo rekomendacijų. Tačiau struktūra yra organizuota, turime išsėtinės sklerozės gydymo centrus penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Pacientai gauna gydymą, atitinkantį Europoje patvirtintą išsėtinės sklerozės gydymo algoritmą.
Ligoninėje pacientai dažniausia tiriami nustatant ir patvirtinant ligą, o stacionare gydomi tik išsėtinės sklerozės paūmėjimai. Įprastai taikomas ambulatorinis gydymas, pacientai lankosi kas 3 mėnesius, išsirašo vaistus, kurie gali būti tabletės, o kartais leidžiami ambulatoriškai. Dalį vaistų pacientas gali ir pats susileisti.
Tam tikrais atvejais taikoma intraveninė infuzija, kai vaistai lašinami kas mėnesį arba kas 6 mėnesius. Tokių pacientų vizitai gydymo įstaigoje palyginus yra reti.
– Be vaistų vartojimo, ką dar gali padaryti pacientas, kad sulėtintų ligos progresavimą?
– Vaistai – labai svarbūs, bet tai tik viena iš priemonių. Didelę reikšmę turi ir paciento fizinė būsena, reabilitacija. Rekomenduojamos įvairios mankštos, kineziterapija, nuolatinis fizinis aktyvumas. Svarbus ir žmogaus gyvenimo būdas.
Akcentuojame, kad pacientai turėtų nerūkyti, laikytis subalansuoto darbo ir poilsio režimo, stengtis palaikyti pilnavertį gyvenimą, kas padeda išvengti neigiamų psichikos veiksnių. Įrodyta, kad nervinės ląstelės turi galimybę atsinaujinti, tad dalis pažeistų nervinių jungčių gali būti atkurtos. Neuroplastiškumas padeda organizmui kiek įmanoma ilgiau išlikti normalios fizinės būklės.
Tai pasiekiama, tačiau reikalinga, kad ir pats pacientas įdėtų nemažai pastangų.
Deja, bet net ir taikant moderniausias gydymo priemones, pavyzdžiui, modernų šiuolaikinį ligos eigą modifikuojantį medikamentinį gydymą , ar net autologinę kraujodaros kamieninių ląstelių transplantaciją, išsėtinės sklerozės visiškai išgydyti nepavyksta. Žinoma, galime iš esmės pakeisti ligos prognozę, tam tikram laikui sustabdyti jos progresavimą, o galbūt ir visiškai sulėtinti negalios blogėjimą.
Bet reikia susitaikyti ir su ta realybe, kad išsėtinė sklerozė, kaip ir daugelis lėtinių ligų, nėra pagydoma. Žinoma, su amžiumi, atkryčių rizika mažėja, nes autoimuninis uždegiminis procesas rimsta, ima vyrauti nuolatiniai degeneracijos vyksmai, kurie ilgainiui darosi vis lėtesni.
Jeigu ligos pradžioje pavyksta išsėtinę sklerozę sukontroliuoti, tuomet turime geresnius rezultatus. Valdyti ligą galime ir tam turime pačias moderniausias terapines ir reabilitacines galimybes. Viena tikrai aišku, kad ateinantys 2023 metai išsėtine skleroze segančiuosius vėl nudžiugins dar naujoviškesnėmis terapijos, reabilitacijos galimybėmis ir maloniomis staigmenomis.
