„Pinigai, automobiliai, vakarėliai“, – neslėpė savo gyvenimo būdo M.Kaufmannas. Jis mylėjo moteris, o moterys mylėjo jį. Bet tai jau praeitis, nes dabar Vokietijos sostinės Berlyno gyventojas M.Kaufmannas iš tiesų stojo į akistatą su mirtimi.
Jis jau aštuonis kartus nugalėjo vėžį. Bet kova dar nesibaigė.
Savo bendrovėje rinkodaros direktoriumi dirbantis vyras iki šiol turi gražuolį 1983-iųjų gamybos automobilį. M.Kaufmannas didžiąją gyvenimo dalį kaupė daiktus ir siekė geros padėties visuomenėje. Bet dabar visa tai jam nesvarbu.
2015-aisiais M.Kaufmannui diagnozavo prostatos vėžį. Sergant šia onkologine liga yra daug šansų išsigelbėti. 88 proc. vyrų gyvena dar dešimt metų po šios diagnozės.
Bet M.Kaufmanno prostatos vėžio forma yra agresyvi, metastazės plinta į kitas kūno dalis. Vyras buvo operuotas, daug kartų gydomas spinduline terapija ir du kartus chemoterapija. Bet po kiekvieno gydymo liga vėl atsinaujindavo. Aštuonis kartus.
Berlynietis mano, kad seniai turėjo būti miręs. Bet jis dar gyvas.
M.Kaufmannas aštuonis kartus grūmėsi su mirtimi ir aštuonis kartus ją nugalėjo. Tada jis suprato, kas yra tikrasis gyvenimas.
Pirmieji metai buvo sunkūs. Kai sužinojo diagnozę, jam buvo 45-eri, jis buvo puikios fizinės formos, jokių ligų. Du kartus per savaitę – kūno rengybos studija, teniso treniruotės, o sekmadienio rytais – baseinas.
Iš meilės gyvenimo draugei M.Kaufmannas nuėjo į prevencinę apžiūrą. Kitą dieną paskambino gydytojas ir liepė nedelsiant ateiti į ligoninę. Po kelių savaičių garsiojoje Berlyno „Charite“ klinikoje M.Kaufmannui iš prostatos pašalino trijų centimetrų auglį.
Jis prisimena, kaip atsibudo ligoninėje. Jo dvejų metų dukrelė Johanna gulėjo ant jo lovos ir verkė.
Antrieji metai buvo dar sunkesni. Chemoterapija buvo kaip baisiausios pagirios. Lengvai perbraukęs per plaukus M.Kaufmannas išpešė visą jų kuokštą.
Bet atlikti chemoterapijos procedūrą buvo verta. 2017-ųjų rudenį gydytojas pasveikino savo pacientą: vėžys dingo.
Kiek vėliau M.Kaufmanno stubure atsirado metastazės.
Trečiasiais metais jis raudojo. Kai gydytojas jam davė dar 18 mėnesių, jis su savo penkerių metų dukrele atsisėdo virtuvėje prie stalo ir pasakė: „Tėvelis nebus toks senas kaip senelis.“
Ketvirtaisiais metais berlynietis pakeitė savo gyvenimą. Iki ryto sėdėdavo kavinėse ir traukdavo cigaretes pakelis po pakelio.
Paliko gyvenimo draugę ir dukterį, išsikraustė iš namų. Kai kuriomis naktimis šaukė žiūrėdamas į dangų. Klausė Dievo, ką jis padarė, kad nusipelnė tokio gyvenimo.
Po kelių mėnesių, 2019-ųjų žiemą, M.Kaufmannas galiausiai puolė į buvusios gyvenimo draugės glėbį. Jis drebėjo, verkė: „Nebegaliu daugiau, prašau, ar galiu pas tave grįžti?“ Moteris jam atleido: „Prašau, pasilik.“
Berlynietis pripažįsta: gyvenimo esmė ta, kad tik mirties akivaizdoje suvokiama, kokia tai vertybė. Kai kurie sergantieji vėžiu sudaro sąrašą dalykų, kuriuos nori patirti iki mirties.
Atsisako savo darbo ir keliauja aplink pasaulį, kad iki mirties pamatytų piramides ar Andus – ilgiausią kalnų grandinę, besidriekiančią palei visą vakarinę Pietų Amerikos pakrantę. Kiti savo gyvenimą skiria Bažnyčiai ir miršta tikėdami pomirtiniu gyvenimu.
Vėžys nedingo, kai M.Kaufmannas vėl pradėjo gyventi su drauge. Bet kažkas buvo kitaip. Pirmą kartą savo gyvenime jis buvo tikrai laimingas.
Plaukai ataugo, jis vėl sportuoja, du kartus per savaitę žaidžia tenisą ir jaučiasi geriau nei anksčiau.
M.Kaufmannas džiaugiasi mažiausiais dalykais – kad ir žvirbliais medžiuose. Pasaulis nuostabus, bet jam prireikė daug laiko, kad tai suprastų.
Neseniai M.Kaufmannui vėl paskambino gydytojas. Jis turi kuo greičiau atvykti į ligoninę. Vėžys sugrįžo. M.Kaufmannas ligoninės laukiamajame pažvelgė pro langą. Nuostabus oras, ir jo kova už gyvenimą tęsiasi.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
