Damoklo kardas virš Ilonos galvos pakibo 2017-aisiais. Tuomet jai buvo 39-eri. Taip sutapo, kad apie auglį medikai pranešė per moters gimtadienį. Gydytojai negalėjo pasakyti, ar auglys piktybinis, o moteris vylėsi, kad neserga vėžiu.
„Niekada nemaniau, kad galiu sirgti onkologine liga. Maniau, kad mano kūne užaugo auglys ir jį tik reikia išpjauti. Mano mintys tuo ir baigėsi“, – pasakojo Panevėžio rajone gyvenanti Ilona.
Aišku buvo viena – jai padėti galėjo tik patyręs chirurgas, toks, kuris, anot Ilonos, „gali išimti plaučius ir vėl įdėti juos atgal“. Buvo du variantai – kreiptis į Vilniaus arba Kauno medikus.
„Operacijos sunkumas priklausys nuo to, ką rasime prapjovę“, – moterį įspėjo chirurgas.
Ant operacinės stalo Ilona praleido beveik 7 valandas. Medikai plušo išsijuosę: teko pašalinti kelis šonkaulius, apipjauti pacientės plaučius. Laimė, operacija praėjo sėkmingai, liko tik dėkoti auksarankiams gydytojams.
Tik nežinia niekur nedingo. Pašalintą auglį reikėjo ištirti. Po mėnesio Iloną pasiekė nuosprendis: navikas buvo piktybinis, vadinasi, moteris serga agresyvia vėžio forma – sarkoma.
„Medikas paskambino, kai gydžiausi sanatorijoje Palangoje. Gydytojas paaiškino, kad auglio tyrimai užtruko, nes jis buvo labai retas ir keistas“, – prisimena Ilona.
Moteris neslėpė telefonu girdėjusi užuojautos kupiną gydytojo balsą, bet vargiai galėjusi patikėti, kad serga vėžiu.
„Išėjau prie jūros ir išverkiau tikriausiai visas gyvenimo ašaras“, – skaudžia patirtimi dalijosi pašnekovė.
Kai Ilona nurimo, pasiryžo nepasiduoti, nes yra optimistiško būdo. Galbūt tai padėjo neįsileisti niūrių minčių. Bet lengva nebuvo, moterį kamavo skausmai, atrodė, kad po operacijos kūne viskas liko tarsi išardyta.
Vėliau prasidėjo gydymas spinduline terapija Nacionaliniame vėžio institute Vilniuje. Moteris į ligoninę nesigulė. Du mėnesius kiekvieną dieną iš kaimo Panevėžio rajone važinėjo į alinančią procedūrą Vilniuje. Ir liga Ilonos neįveikė – ji pasiekė onkologinės ligos remisiją.
„Prasidėjo mano sveikimo kelias, kuris tęsiasi iki šiol, o vėžys niekuomet nebuvo atsinaujinęs“, – džiaugėsi du vaikus auginanti moteris.
Tiesa, gijimo laikas nebuvo lengvas, moteris 6 mėnesius iš lovos kilo su dideliu vargu. Galop atėjo diena, kai reikėjo apsispręsti – grįžti į darbą ar ne.
Iki ligos Ilona dirbo vaikų globos namuose. Sesuo ją atkalbinėjo, priminė, kad jaunesnius vaikus tenka kilnoti rankomis. Bet Ilona įspėjimų nepaisė. „Einu pabandyti“, – nusprendė ji. Įvyko stebuklas – su kiekviena diena Ilonos skausmai darėsi mažesni.
Moteris svarsto, kad buvimas tarp žmonių ir bendravimas padeda. Nugaros skausmus ji jaučia ir dabar, bet tai priima kaip gyvenimo realybę. Panevėžietė laiminga, nes liga negrįžo, ir dėkoja iš grėsmingos ligos gniaužtų išvadavusiems gydytojams.
Ilona dabar padeda kitiems likimo draugams kaip Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) savanorė.
„Norisi, kad žmonės neprarastų vilties, žinotų, jog būna stebuklų net ir susirgusiems ketvirta vėžio stadija. Pacientai nežino, kur kreiptis, kas jiems priklauso. Dirbu socialinių paslaugų centre, žinau įstatymus, stengiuosi jiems patarti“, – sakė Ilona.
– Kas yra sarkoma ir kuo ji skiriasi nuo kitų auglių? – paklausėme Nacionalinio vėžio instituto abdominalinės chirurgijos gydytojo Rimanto Baušio.
– Sarkoma – tai jungiamojo audinio piktybinis navikas. Jis gali susiformuoti kauluose, kremzlėse, riebaliniame audinyje, kraujagyslėse ir kituose audiniuose – visuose, kuriuose yra jungiamojo audinio.
– Ar sarkomą žmogus gali pastebėti pats?
– Sarkomos dažniausiai išsivysto galūnėse – kojose ir rankose, rečiau – skrandyje, žarnyne, dar rečiau – užpilvyje. Liemens, galvos ir kaklo srityje jos dar retesnės. Daugeliu atvejų sarkomą pastebėti gali ir pats žmogus.
Jei navikas yra galūnėse, dažniausiai žmogus jį užčiuopia. Dažniausiai tai būna ankstyvos stadijos navikai – žmogus užčiuopia žirnio dydžio darinius.
Jei sarkoma vystosi pilve, užpilvyje, jos aptikti be specialių tyrimų beveik neįmanoma, nebent ji pasieks tokį dydį, kai ją užčiuops ar net pamatys ne tik gydytojas, bet ir pats ligonis.
Jei navikas užauga tiek, kad perauga arba pradeda spausti gretimus organus, tada jis sukelia įvairiausius simptomus – gali sutrikdyti žarnyno veiklą, užspausti stambiąsias venas, inkstus. Tik apie trečdalį visų diagnozuojamų sarkomų yra ankstyvos – pirmos arba antros stadijos.
– Kas skatina sarkomų išsivystymą?
– Rizika susirgti didėja, jei šios ligos atvejų pasitaikė šeimoje, tarp artimų giminaičių. Jei pažeista žmogaus limfinė sistema galūnėje dėl ligos ar po chirurginių intervencijų, irgi didėja sarkomos atsiradimo tikimybė.
Riziką didina ir kontaktas su tam tikromis cheminėmis medžiagomis, pavyzdžiui, vinilo chloridu, arsenu. Jonizuojančioji spinduliuotė irgi didina riziką susirgti sarkoma, taip pat kaip ir herpeso virusas, kuris sukelia Kapošio sarkomą. Nedidelė dalis sarkomų atsiranda esant tam tikriems genetiniams sindromams.
– Kone kiekviena liga skirstoma į bent kelias rūšis?
– Išskiriamos dvi didelės sarkomų grupės: minkštųjų audinių sarkomos ir kaulų sarkomos.
Dažniausiai jų pavadinimai skirstomi pagal tai, į kokį audinį navikas yra panašus: jei į kaulinį – tai osteosarkoma, jei į riebalinį – liposarkoma ir taip toliau.
Audinių, kurių kilmė ta pati, mūsų kūne labai daug, todėl ir sarkomos rūšių yra daugybė.
– Tam tikros sarkomos rūšys ypač būdingos jauniems žmonėms, tiesa?
– Yra kelios sarkomų rūšys, kuriomis jaunesni asmenys serga dažniau. Tai rabdomiosarkoma, sinovinė, Ewingo ir fibrosarkoma. Kodėl taip yra – priežastys nežinomos. Dažnai pacientai savo ligą sieja su trauma, tačiau ši priežastis nėra moksliškai patvirtinta.
Žmonės, sergantys tam tikrais sindromais (Li-Fraumeni sindromu, šeimine adenomine polipoze), turėtų būti nukreipiami į genetiko konsultaciją ir atidžiau stebimi dėl sarkomos išsivystymo, nes rizika susirgti šia liga jiems didesnė.
– Sakoma, kad sarkomos – reti navikai. Kiek dažnai jie diagnozuojami Lietuvoje?
– Sarkomos sudaro vos 1 procentą visų vėžinių ligų. Lietuvoje kasmet diagnozuojama iki 150 naujų sarkomos atvejų, Jungtinėje Karalystėje – iki 5300, tai yra 15 naujų atvejų kasdien.
Sarkomos yra priskiriamos retiems ar ypač retiems vėžio atvejams, nedidelis jų paplitimas neretai apsunkina ir gydymą, ypač kai liga išplitusi. Liga reta, todėl neretai trūksta didelės apimties klinikinių tyrimų, kurie pateiktų aiškius įrodymus, koks gydymo būdas yra efektyviausias.
– Gydytojai nustato įvairių dydžių sarkomas – nuo žirnio iki futbolo kamuolio. Kokią įtaką tai turi ligos sunkumui?
– Viskas priklauso nuo to, kada sarkoma diagnozuojama. Kojose ir rankose gali būti aptinkamas ir kelių milimetrų skersmens navikas. Jei žmogus į gydytojus kreiptis neskuba, auglys gali padidėti net iki kelių dešimčių centimetrų ar daugiau.
Didžiausios sarkomos nustatomos pilve ir užpilvyje, nes jų diagnostika sudėtingesnė. Nacionaliniame vėžio institute chirurgams yra tekę operuoti net 14 kilogramų sveriančią sarkomą. Literatūroje aprašomi atvejai, kai navikas svėrė net 90 kilogramų. Kuo didesnė sarkoma, tuo didesnė metastazių rizika.
Ankstyvos stadijos, ypač minkštųjų audinių, sarkomos prognozė yra gera. Tačiau situacija visai kita, jei yra piktesni sarkomų variantai, liga labai išplitusi ir išsivystęs atsparumas įprastiems medikamentinio gydymo metodams.
– Kaip parenkamas sarkomos gydymas ir kuo galima pasidžiaugti šioje srityje?
– Sarkomos gydymo sėkmė priklauso ne tik nuo naujausių gydymo metodų.
Labai svarbu, kad kiekvieno paciento atvejis būtų aptariamas multidisciplininėje komisijoje, būtų atlikti visi reikalingi tyrimai, ne tik sudėliotas, bet ir įvykdytas gydymo planas.
Chirurginis gydymas gali būti pirminis ar pagrindinis, kai operacijos metu galima pašalinti visą naviką. Taip pat chirurginį gydymą galima taikyti siekiant sumažinti naviko sukeliamus simptomus ir prailginti paciento išgyvenamumą.
Po chirurginio gydymo gali prireikti ir radioterapijos ar chemoterapijos.
Radioterapija taip pat gali būti taikoma kaip vienintelis gydymo metodas ar prieš chirurginį gydymą, kai reikia sumažinti naviką siekiant išvengti amputacijų, išsaugoti galūnę ir pagerinti ligonio gyvenimo kokybę.
Kai navikas išplitęs, dažniausiai taikomas kombinuotas gydymas: derinama chirurgija, radioterapija, chemoterapija, imunoterapija, taikinių terapija. Kad būtų paskirtas veiksmingiausias gydymas, sudarant jo planą dalyvauja skirtingi gydytojai specialistai.
Kuo anksčiau diagnozuojama sarkoma, tuo geresnės paciento išgyvenamumo galimybės: bendra 5 metų gyvenimo trukmė sergant sarkoma siekia apie 65 procentus. Jei liga diagnozuota pirmos ar antros stadijos, tikimybė gyventi 5 metus yra 80–90 procentų. Tačiau ketvirtos stadijos atveju – tik 15 procentų.
Kalbant apie medikamentinį gydymą, per pastaruosius 10 metų pokyčių tikrai yra. Pagrindinės naujienos susijusios su personalizuotos medicinos pažanga. Į praktiką ateina tiek taikinių terapija, tiek imunoterapija. Prie pažangos prisideda ir chirurgijos, intervencinės radiologijos, radioterapijos naujausios gydymo galimybės.
