„Mano buvimą ligoninėje turbūt nelabai galima pavadinti darbu. Universiteto profesoriams duoda emerito vardą – tada žmogus esi laisvas, nebedirbi, bet yra tokia taisyklė, kad emeritams palieka darbo vietą. Jeigu nori ką nors pasakyti ar parašyti, duoda kabinetuką“, – „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“ pasakojo V.Sirvydis.
Profesorius užsiminė, kad prieš 10 metų jį buvo prispaudusi liga – atrodė, kad artėja paskutinioji, vos pavyko išsikapstyti.
„Mano gyvybei išgelbėti reikėjo operacijos. Ji buvo nelengva, plaučių pleuros, susidaręs pūlinys, sepsis ir jau ėjo paskutinės dienos“, – prisiminė V.Sirvydis.
Daug medicinos ir gyvenimiškos patirties sukaupusį profesorių plačiau pakalbino žurnalistas Aurimas Perednis.
– Buvo paskelbtas naujas laimės indeksas. Lietuvai – 16-ta vieta pasaulyje, jūs save laikote laimingu žmogumi?
– Galvoju, kad visi lietuviai turi būti laimingi. Aš, visi mano bendradarbiai tapome laimingi, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Kaip viskas pasikeitė darbe, medicinoje ir žmonių gyvenime.
Žinoma, ir pačioje turtingiausioje šalyje visada yra sunkumų, bet nepriklausomybė atnešė laimę. Prie laimės prisidėjo mano profesija. Jau gimnazijoje buvau apsisprendęs, kad noriu būti chirurgu, o trečiame medicinos kurse prof. Marcinkevičius ir prof. Norkūnas pradėjo eksperimentus – kūrė Lietuvoje širdies chirurgiją.
– Medicinos studijas baigėte 1959 m. Išeina, kad širdies chirurgijoje esate beveik 70 metų?
– Bet tada buvo galima kažką padaryti tik širdžiai plakant, nebuvo galima jos sustabdyti, o visoms ligoms gydyti yra reikalinga, kad širdis stovėtų, bet žmogus būtų gyvas. Jei širdis sustoja, smegenys miršta per 5 minutes.
Padarydavau tik nedidelį skaičių operacijų – širdies vožtuvų praplatinimai įbedus pirštą į širdį, operacijos aplink širdį. O įgimtas širdies liga turėjusiems pacientams nebuvo pagalbos.
Bet geriausia būtų, kad širdis stovėtų, o kraujotaka žmogaus kūne vyktų. Tam reikėjo aparato, kuris dirbtų vietoje širdies ir varinėtų kraują po žmogaus kūną.
Marcinkevičius ir Norkūnas pradėjo hipotermijos eksperimentus su tikslu sustabdyti širdį. Tam buvo naudoti šuniukai. Pavykdavo šuniuką atšaldyti iki 20–22 laipsnių. Šaldymas sulėtina medžiagų apykaitą, dėl to žymiai sumažėja deguonies poreikis ir smegenys išlieka gyvos 10 ir daugiau minučių. Eksperimentuose buvo pasiekta, kad šuniuko širdį galėjome sustabdyti 20–30 minučių. Paskui tą šuniuką sušildydavo ir jis kitą dieną lakstydavo.
– 1987 m. rugsėjo 2 d., Vilnius – jūs kartu su profesoriumi A.Marcinkevičiumi atlikote pirmąjį širdies persodinimą Lietuvoje. Kaip prisimenate tą dieną?
– Tam reikėjo ilgo pasiruošimo. Pirmas širdies persodinimas žmogui buvo padarytas 1967 m. Pietų Afrikos respublikoje, Keiptaune. Tai buvo didžiulė sensacija, rašė visi pasaulio laikraščiai.
Įdomu, kad tą persodinimą padarė žmogui, kilusiam iš Lietuvos, iš Vilniaus. Tai buvo žydų tautybės emigrantas, tam tikra prasme šita istorija buvo svarbi Lietuvai. Kai atėjo šita žinia, Marcinkevičius pasakė: „Vyrai, turime ir mes Vilniuje padaryti širdies persodinimą“.
Prasidėjo ruošimasis, kuris, aišku, užtruko. Jau 1968–69 m. atlikome didelį skaičių eksperimentų. Širdies persodinimas buvo padarytas 100 šunų ir 200 kiaulių. Operacinė buvo įrengta mėsos kombinate.
– O kodėl šunys ir kiaulės? Kažkokie biologiniai panašumai?
– Tiesiog, buvo tokios galimybės, daugelio šiltakraujų gyvūnų kraujotaka yra panaši. Apskritai, šuniukai yra daugiausia nusipelnę medicinai.
– Gal pamenate, kiek laiko išgyveno žmogus su jūsų persodinta širdimi?
– Ligonis po operacijos labai gerai atsigavo, pasveiko. Tais laikais dar bijojome infekcijos, tad reanimacijoje buvome suorganizavę atskirą palatą jo gydymui. Ten įeidavo tik specialiai apsirengę budintys.
Pas mus jis pragyveno daugiau nei du mėnesius. Jau vaikščiojo po palatą, dainavo, bet kadangi tai buvo pirmoji operacija, nedrįsome jo iškelti iš tos palatos.
Ir jau buvome pasiruošę, kad jis kelsis į skyrių, galbūt, važiuos namo, nes žmogus jautėsi visiškai gerai. Bet vieną naktį jis staiga neteko sąmonės ir mirė. Priežastis – smegenyse susidaręs abscesas (pūlių telkinys, red. pastaba).
Tais laikais po transplantacijos buvo dvi problemos: širdies atmetimas arba infekcija.
– Profesoriau, 90 metų jubiliejus. Genai, gyvenimo būdas, kur ta jūsų šypsenos ir ilgaamžiškumo paslaptis?
– Man sudėtinga pasakyti. Dėl genų nežinau – tėtis mirė 70 metų, o mama sulaukė 93 metų. Močiutė yra ir 100 sulaukusi.
– Tai gal į mama atsigimėte?
– Genai turi reikšmės, bet mano gyvenime ne vien jie sprendė. Jaunystėje, kai mokiausi gimnazijoje, buvau susirgęs tuberkulioze. Buvo labai rimta liga, bet pasveikau ir paskui visą gyvenimą buvau sveikas, sportavau.
– O ką sportavote?
– Megėjiškai krepšinį žaižiau, daugiausia buvo plaukimas. Kadangi aš iš Aukštaitijos, gimtinė ant ežero krantuo, traukia vanduo
Po persirgtos tuberkuliozės visą gyvenimą buvau sveikas ir stiprus. Būdavo operacijos naktį, kartais kelias dienas neišeidavau iš ligoninės.
– Tai gal sportas tą ilgaamžiškumą suteikė?
– Ypatingai nesportavau ir jokių ypatingų taisyklių nesilaikiau.
– Padarėte man arbatos ir cukraus padėjote. Pats, sakote, geriate su cukrumi...
– Gal mano gyvenimo principas buvo toksai, kad saikas yra visur. Saikas sportui, saikas valgymui, saikas vynui. Griežtas ne – tabakui. Niekada nesu net bandęs rūkyti.
– Kaip pailsėdavote po operacijų? Kur rasdavote ramybę?
– Tik miegas. Šiaip gyvenimas įdomus, prabudai ir jau reikia kažką daryti, ko nors ieškoti, bendrauti arba dirbti.
Mano atveju dėl ilgaamžiškumo reikia atiduoti duoklę gydytojams. Iki 75 metų buvau visiškai sveikas ir stiprus. O dabar jau mažiausiai dešimtmetį pratęsė gydytojai, ne tik gyvenimą, bet ir gyvenimo kokybę.
Todėl aš norėčiau žmonėms pasakyti, kad jeigu tik pajaučia kokį ligos simptomą – tegul nedelsia kreiptis į gydytojus.
– Profesoriau, jūsų patarimas žmonėms, kad jie sulauktų 90 metų, turėtų sveiką širdį. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kad neatsidurtų ant operacinės stalo?
– Svarbu, kad gyvenimas būtų sėkmingas, profesija patiktų, nebūtų graužaties. Jeigu pasiseka šeima, nėra kivirčų, labai geri vaikai ir anūkai, kaip mano – į senatvę džiaugsmas.