Ši liga pasireiškia nekontroliuojamu ląstelių dauginimusi ir nenormalių ląstelių atsiradimu. Mokslininkai nustatė, kad vėžiui išsivystyti reikia nuo dviejų iki aštuonių genetinių arba epigenetinių pokyčių. Dauguma navikų kyla iš vienos pakitusios ląstelės, o pagrindinė jų atsiradimo priežastis yra genetinės mutacijos ir epigenetiniai pokyčiai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Epigenetika nagrinėja genų aktyvumo pokyčius, kurie vyksta be fizinių DNR pažeidimų. Tai reiškia, kad tam tikri veiksniai gali pakeisti genų veiklą, net jei pačios mutacijos neįvyksta. Tokie pokyčiai daro įtaką organizmo funkcijoms ir gali skatinti vėžio vystymąsi.
Šiuolaikinė medicina pripažįsta dvi pagrindines vėžio kilmės teorijas. Pirmoji teigia, kad tai yra genetinė liga, susijusi su onkogenais, protoonkogenais ir naviką slopinančiais genais. Antroji – kad tai molekulinė liga, pasireiškianti pokyčiais ląstelių lygmenyje. Šie pokyčiai gali sutrikdyti ląstelių tarpusavio ryšius, valdymo procesus, lemti nenormalų ląstelių senėjimą ir piktybinių ląstelių susidarymą.
Vėžį sukeliančios medžiagos vadinamos kancerogenais. Jie gali būti išoriniai (egzogeniniai) arba vidiniai (endogeniniai). Kancerogenai skirstomi į fizinius, biologinius, cheminius ir virusinius. Vieni didžiausių rizikos veiksnių yra alkoholis, tabakas, nutukimas, nesubalansuota mityba ir fizinio aktyvumo trūkumas. Pasak E. V. Misevičiūtės, judėjimas yra itin svarbus ne tik bendrai sveikatai, bet ir onkologinių ligų prevencijai.
„Mes visi puikiai žinome apie kenksmingus įpročius, tačiau retai susimąstome, kad fizinio aktyvumo stoka yra vienas pagrindinių vėžio rizikos veiksnių. Seminaruose, kuriuos organizuoja išsėtinės sklerozės draugija „Feniksai“, o finansuoja Sporto rėmimo fondas, dažnai akcentuoju, kad reguliarus judėjimas yra ne tik sveikos gyvensenos dalis, bet ir svarbus prevencinis žingsnis prieš onkologines ligas“, – pabrėžia genetikė.
Kai kurios cheminės medžiagos sukelia DNR pažeidimų, juos organizmas kartais geba ištaisyti, tačiau jei tai neįvyksta, prasideda vėžinių ląstelių formavimosi procesas. Virusiniai kancerogenai, tokie kaip žmogaus papilomos virusas (ŽPV), sudaro nuo 5 iki 10 proc. visų vėžinių susirgimų.
Vėžio atsiradimas prasideda nuo DNR mutacijų – paveldimų ar įgytų nukleotidų sekos pokyčių. Kai kurios mutacijos gali būti nekenksmingos arba net naudingos, tačiau dauguma jų sukelia negrįžtamus ląstelių veiklos sutrikimus. Augalų pasaulyje mutacijos gali būti teigiamos, tačiau žmogaus organizmui kai kurios genetinės permainos gali būti lemtingos.
Yra trys pagrindinės genų grupės, tiesiogiai susijusios su vėžio atsiradimu. Onkogenai yra mutavę genai, skatinantys ląstelių dauginimąsi ir galintys sukelti vėžinį virsmą. Protoonkogenai – tai normalūs genai, jie tam tikrų mutacijų metu virsta onkogenais. Trečioji grupė – navikų supresijos genai, jie normaliomis sąlygomis stabdo vėžinių ląstelių augimą. Jei šie genai dėl mutacijų praranda savo funkciją, išauga piktybinių navikų susidarymo tikimybė. Paveldimų vėžio formų atveju dažniausiai mutacijos aptinkamos būtent šiuose genuose.
Dauguma vėžinių susirgimų prasideda nuo vienos mutacijos, ji iš pradžių nėra piktybiška. Tačiau ilgainiui šios mutacijos kaupiasi ir ląstelės tampa vis agresyvesnės. Kuo daugiau mutacijų susikaupia, tuo sunkiau sustabdyti vėžio progresavimą. Būtent dėl to ankstyva diagnostika ir prevencija yra esminiai veiksniai kovojant su šia liga.