Istorikas buvo ką tik užbaigęs didelę knygą apie opoziciją buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje ir buvusios valstybės saugumo tarnybos kontrolę. Jį slėgė nuolatinė įtampa.
„Keturi vaikai, mano žmona yra universiteto profesorė. Niekada neturėjome paramos iš šalies. Važinėjau tarp Bairoito Bavarijos šiaurėje ir Berlyno. Daugelį metų buvo toks mano gyvenimas. Visada jaučiau didelį nuovargį ir išsekimą. Nuovargis buvo mano įprasta būsena“, – prisipažino I.S.Kowalczukas, prisiminęs laiką, kai jam buvo nustatytas lėtinio nuovargio sindromas.
– Kada nusprendėte, kad laikas kreiptis į medikus? – rašytojo paklausė vokiečių žurnalistai.
– Ne iš pradžių. Knyga buvo užbaigta – tuo džiaugiausi, kai staiga pakilo temperatūra. Mat tik tai yra vienintelis momentas, kai nebesikeliu iš lovos. Leidžiu sau taip atsikvėpti.
– Kiek tai truko?

