Tinklalaidėje „Užeikite kas laukiate“ vaikų neurochirurgas Ramūnas Raugalas kartu su vaikų chirurgu Benediktu Jonuška aptaria galvos traumų ypatumus, pirmąją pagalbą, dažniausius mitus ir situacijas, kai prireikia neurochirurgo įsikišimo, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Galvos traumos – neurochirurgų kasdienybė. Kokių galvos traumų Jūsų kasdieninėje praktikoje yra daugiausia?
– Daugiausia yra lengvų galvos traumų, kuomet pacientui nereikalingas chirurginis gydymas, ilgesnis buvimas ligoninėje arba išvis nereikalingas buvimas ligoninėje.
Odontologai pataria: galvos srities skausmai ir raumenų vaidmuo
– Kokia pirmoji pagalba turi būti suteikiama žmogui, patyrusiam galvos traumą?
– Ar po galvos traumos, ar kitos traumos tiek vaikams, tiek vyresniems pirma pagalba – šaltis. Būtina atkreipti dėmesį į vieną simptomą – vėmimą. Jei po galvos traumos pacientas vėmė du ar tris kartus, reikėtų pasirodyti medikams.
Susiję straipsniai
Žinoma, jei yra matomų žaizdų, jei paciento savijauta prasta, ar tėvams yra neramu, taip pat reikėtų pasirodyti medikams. Dažniausiai simptomai pasireiškia per pirmąsias 6 valandas. Iškart po traumos viskas gali atrodyti gerai, simptomai dažniausiai atsiranda vėliau.
– Ar po galvos traumos vaikas turi nemiegoti?
– Galime leisti vaikams miegoti, galime duoti vaistą nuo skausmo. Šis mitas yra atėjęs iš praeities – miegoti reikia, jei yra būtinybė įvertinti jo būklę, tada galima vaiką pažadinti. Tačiau dauguma vaikų po traumos yra mieguisti.
– Ar tiesa, kad vaikų smegenų konsistencija yra skirtinga nei suaugusiųjų, todėl jas paveikti, pažeisti yra lengviau?
– Smegenys kaip ir audiniai skiriasi. Smegenys yra gerokai vandeningesnės, minkštesnės, skiriasi ne tik jų dydis. Paveikti jas nėra nei lengviau, nei sunkiau, nedrįsčiau taip teigti. Tačiau yra situacijų, dėl kurių vaikai gali patirti daugiau traumų.
Vaikų galvos santykinai yra didesnės ir sunkesnės, todėl vaikams persisverti, nukristi, yra žymiai lengviau. Jei vaikus stipriai suimamas už krūtinės ir stipriai supurtomas, jie gali patirti sukrėsto vaiko sindromą, nes jų kaklo raumenys yra silpni.
Vaikų kaulai yra gerokai lankstesni, dėl to vaikai gali patirti tokias traumas, kai kaukolės kaulus įlenkia į vidų. Tai yra anatominės ypatybės, kurios sąlygoja vaikų traumų ypatumus.
– Su kokiais mitais dažniausiai susiduriate savo darbo praktikoje?
– Daugiausia – apie sąmonės netekimą. Jei tėvai sako, jog iškart po traumos vaikas verkė, o po to neteko sąmonės, tai taip nebūna. Tokiu atveju, mes greičiausiai kalbame apie alpimą dėl kvėpavimo nepakankamumo.
Reikėtų suprasti, kad traumos sunkumas labai priklauso nuo mechanizmo. Krentant nuo kamuolio smūgio, krentant iš savo ūgio aukščio, rimtai susižaloti yra labai sunku. Rekomenduočiau atkreipti dėmesį į kritimus iš aukščio: iš medžio, nuo karstynės, nuo laiptų. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, ant ko nukrito pacientas. Yra didelis skirtumas, ar pacientas nukrito ant keramikinių plytelių vonioje, ar natūralaus medžio grindų, ar cemento.
– Kada patyrus galvos traumą yra privaloma vykti į ligoninę?
– Jei dėl galvos traumos buvo bent sekundei prarasta sąmonė, jei pacientas vėmė ir, jei dėl kažko neramu – galvos traumos atveju medikams geriau pasirodyti nei nepasirodyti. Neurochirurginis įsikišimas yra reikalingas kaukolės kaulų lūžių metu – kai kurių, ne visų, kraujosruvų atvejais – taip pat ne visų. Pati sunkiausia būklė – difuzinis aksonų sužalojimas (DAS – sunki smegenų trauma, atsirandanti dėl staigaus smegenų supurtymo). Su šiuo sužalojimu pacientas dažniausiai atvyksta komos būsenoje.
– Ar tiesa, jei po traumos yra reikalinga neurochirurginė operacija, situacija yra labai bloga?
– Operacija yra nelygi operacijai, situacija – situacijai. Reikėtų suvokti, kad neurochirurginė operacija yra šansas vaikui gyventi toliau ir gyventi pilnavertiškai. Didžioji dalis operacijų nepalieka nieko kito, tik didesnį ar mažesnį randelį galvoje. Operacija nėra nuosprendis, galutinis taškas. Nebūtinai operacija savaime reiškia, kad viskas yra labai blogai.
– Ar tiesa, kad neurochirurginės operacijos yra labai sudėtingos, linkusios į komplikacijas?
– Tai yra dažnas mitas, kaip ir pasakymas – nesioperuokite stuburo, nes suparalyžiuos. Kaip ir kiekviena operacija, taip ir neurochirurginės operacijos turi komplikacijų procentą. Net pati nekalčiausia operacija kartais gali baigtis liūdnai, tačiau mes tam ruošiamės ir profesiškai, ir techniškai, vertiname, ar įmanoma pacientą išoperuoti Lietuvoje, nevaidiname visagalio Dievo.
– Kuo skiriasi suaugusiųjų ir vaikų neurochirurgija?
– Vaikas yra ne tik mažesnis nei suaugęs pacientas, bet ir problematika yra kita. Vaikų neurochirurgija gydo dėl įgimtų patologijų, ko suaugusiųjų neurochirurgijoje yra mažai. Vaikų neurochirurgijoje daug pacientų, sergančių vandene (hidrocefalija – skysčio kaupimas organizme: smegenyse, sėklidėse, keliant audinių spaudimą), skiriasi ir neuroonkologija – navikai dažniausiai yra kitos lokalizacijos.
Skiriasi ne tik ligų spektras, tačiau tenka dirbti su pacientu ir jo šeima. Priėjimas prie paciento yra kitoks. Vaikui dažnai reikia nemaišyti sveikti savo intensyviais veiksmais, reikia leisti pačiam susitvarkyti, nuolat prisiminti, kad vaikas ilgai kompensuoja būklę, bet ji gali ir staigiai blogėti.
– Kodėl vaikų neurochirurgija yra tokia specifinė?
– Vaikų neurochirurgijos žinias rezidentai gauna tik paskutiniais rezidentūros metais. Ciklas trunka šešis mėnesius ir viskas – toliau moko pacientai ir gyvenimas. Vaikų neurochirurgija dažna neurochirurgui neatrodo tokia patraukti, kaip suaugusiųjų – turime daug konservatyvaus darbo, daug konsultacijų, kurios nesibaigia operacijomis, bendravimas su pacientu yra ypatingas, į pacientą privaloma žvelgti plačiau.
Viso pokalbio klausykite čia: https://www.youtube.com/watch?v=jCuPFbzRrbU