Dilgėlinė – kas tai?
Dilgėlinė (kitaip vadinama urtikarija) yra tam tikra odos liga, kuriai būdingos staigiai atsirandančios pūkšlės, kurios būna paraudusios, paburkusios ir niežtinčios. Jos gali taip pat greitai bei netikėtai išnykti.
Paprastai urtikarija išsivysto dėl tam tikrų alerginių reakcijų, susijusių su vaistiniais preparatais, fiziniais veiksniais, sisteminėmis infekcijomis ar net autoimuniniais mechanizmais. Tarkime, daug įtakos turi karštis, trintis, spaudimas, tam tikri vaistiniai preparatai.
Susiję straipsniai
Pagal savo trukmę dilgėlinė skirstoma į dvi pagrindines grupes – ūminę, kuri trunka iki šešių savaičių ir lėtinę, kuri tęsiasi ilgiau nei šešias savaites.
Mokslininkai jau žino, kad pagrindinis urtikarijos atsiradimo mechanizmas yra ne tik histamino, bet ir kitų mediatorių išsiskyrimas iš ląstelių, vadinamų putliosiomis ląstelėmis. Dilgėlinės gydymas pagrinde paremtas antrosios kartos antihistamininių vaistų vartojimu, o sunkesniais atvejais svarstomas sisteminių gliukokortikoidų ar net biologinės terapijos skyrimas.
Kokie vaistai dažniausiai skiriami dilgėlinės gydymui?
Pirmo pasirinkimo vaistais dilgėlinės simptominiam gydymui laikomi antrosios kartos antihistamininiai vaistiniai preparatai. Jie, tiesiogiai blokuodami histamino poveikį, padeda veiksmingai išvengti ar sumažinti niežėjimo ir pūkšlių pasireiškimą. Paprastai jie saugūs ir tinkami ilgalaikiam vartojimui. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į vaistų saugumo profilį, ypač, ar jie neslopina, nesukelia kitų šalutinių reiškinių, nes net antrosios kartos antihistamininiai vaistai mūsų centrinę nervų sistemą veikia skirtingu lygmeniu.
Pacientas turi žinoti, kad šie vaistiniai preparatai įprastai vartojami reguliariai, o ne pagal poreikį. Pradžiai paprastai skiriama standartinė dozė, o poveikio lygis stebimas mažiausiai po kelių dienų arba netgi po savaitės.
Kadangi pirmosios kartos antihistamininiai preparatai sukelia sedaciją ir kognityvinius sutrikimus, jų vartojimas nerekomenduojamas, ypač tiems pacientams, kurie dirba su mechanizmais ir daug vairuoja. Jei simptomai išlieka, vaistinių preparatų dozės gali būti didinamos net keletą kartų (gydytojo nuožiūra ir laikantis gydymo gairių).
Išimtiniais, sunkesniais ir trumpalaikiais atvejais skiriama sisteminių gliukokortikoidų, tačiau jų negalima vartoti ilgą laiką. Vietiniai tepalai taip pat nerekomenduojami, nes paprasčiausiai yra neveiksmingi ir gali sukelti daugiau žalos nei naudos.
Ką daryti tuomet, kai klasikinis gydymas – neveiksmingas?
Deja, būna ir taip, kad įprastinis ir dažniausiai taikomas gydymas yra neveiksmingas. Taip dažniau nutinka lėtinės spontaninės urtikarijos atveju. Šiuo atveju gydytojai gali skirti kitų vaistinių preparatų, paremtų biologine terapija su monokloniniais antikūnais. Gydymo variantų atsiranda vis daugiau.
Kada dilgėlinė priskiriama prie pavojingesnių atvejų?
Su niežtinčiomis ir iškiliomis pūkšlėmis kartu pasireiškiant ir angioedemai būtinas atskiras ir akylesnis būklės įvertinimas. Tarkime, jei angioedema atsiranda kartu su odos pūkšlėmis, auksinis gydymo standartas yra antros kartos antihistamininiai vaistiniai preparatai (dozę parenka gydytojas).
Jei pasireiškia tik angioedema (ir nestebimos greitai iškylančios ir niežtinčios odos pūkšlės), tuomet būtina atmesti taip vadinamą bradikininę angioedemą – ne alerginės kilmės angioedemą, kuri atsiranda ne dėl histamino išsiskyrimo, bet dėl padidėjusio bradikinino aktyvumo organizme. SVARBU: būtina skubi medicinos pagalba tuomet, kai kartu su pūkšlėmis ir angioedema pasireiškia ir kvėpavimo takų patinimas – tai būklė, kuri yra labai pavojinga gyvybei ir kuriai būtinas neatidėliotinas gydymas.
Kokios dažniausios dilgėlinės gydymo klaidos?
Dilgėlinė – gana sudėtinga liga, galinti rimtai apriboti normalią kasdienę veiklą ir pasitikėjimą savimi. Vis dėlto ne visi suvokia, kad teisingas ir atsakingas gydymas – bene svarbiausias būdas kontroliuoti dilgėlinę ir taip išvengti gyvenimo kokybei jos keliamų grėsmių. Dažniausiai daromos klaidos, gydant urtikariją:
- Antihistamininiai vaistiniai preparatai vartojami ne rutiniškai, o pagal poreikį.
- Pacientas savo nuožiūra per greitai nutraukia gydymą.
- Asmuo nepagrįstai vartoja kortikosteroidus – jie gali sukelti daugiau žalos nei naudos, ypač kai vartojimas ilgalaikis.