Žiedadulkių metas: kodėl kasmet čiaudime vis smarkiau?

Balandžio rytą, kai saulė pagaliau pradeda šildyti ir žmonės skuba į lauką, vienas beržas per dieną gali paleisti į orą iki penkių milijardų žiedadulkių. Kiekvienas grūdelis, mažesnis nei žmogaus plauko skersmuo, vėjo nešamas gali keliauti šimtus kilometrų ir nepastebimai įsiskverbti į nosies bei akių gleivinę.

Daugiau kaip ketvirtadalis Europos gyventojų bent kartą gyvenime patiria alerginių simptomų, kuriuos sukelia žiedadulkės. Lietuvoje, remiantis Europos alergologų akademijos (EAACI) duomenimis, alerginis rinitas diagnozuotas maždaug 20–25 procentams suaugusiųjų, o tikrasis skaičius, įskaitant nediagnozuotus atvejus, greičiausiai yra didesnis. Daugelis žmonių sezoną išgyvena su vaistinėje nusipirktais antihistamininiais preparatais, niekada net nesužinoję tikslios savo alergijos priežasties.

Žiedadulkių grūdelis savaime nėra pavojingas. Tačiau pirmą kartą patekus į organizmą, jautri imuninė sistema jį „atpažįsta“ kaip grėsmę ir pagamina specifinius IgE antikūnus. Šie antikūnai prikimba prie putliųjų ląstelių, pasklidusių nosies gleivinėje, akyse, plaučiuose ir odoje.

Kai žiedadulkė vėl patenka į organizmą kitą sezoną, ji prisijungia prie IgE antikūnų, jau laukiančių ant putliųjų ląstelių paviršiaus. Šis kontaktas tarsi nuspaudžia mygtuką: ląstelė išskiria histaminą ir kitus uždegiminius junginius. Histaminas sukelia visa tai, ką žiedadulkėms alergiški žmonės puikiai pažįsta – nosies gleivinė išbrinksta, akys raudonėja ir niežti, jautresniems žmonėms gali sukelti astmos priepuolį.

Alergija turi ir genetinį komponentą: jeigu vienas iš tėvų turi alergijų, tikimybė, kad vaikas taip pat ją išvystys, siekia 30–40 procentų. Jei alergijomis kenčia abu tėvai – tikimybė išauga iki 60–70 procentų. Tačiau genai nulemia tik polinkį, o ne neišvengiamybę: aplinka, gyvensena ir kontaktas su alergenais vaikystėje taip pat turi nemažą reikšmę.

Lietuvoje žiedadulkių sezonas trunka beveik pusmetį – nuo vasario pabaigos iki rugpjūčio. Svarbu žinoti, kuris augalas žydi, kuriuo metu, nes alergija dažnai būna specifinė: žmogus gali reaguoti į beržą, bet žolių žiedadulkes nesukelia simptomų, arba atvirkščiai.

Beržas laikomas vienu „alergiškiausių“ medžių Baltijos šalyse. Jo žiedadulkės ypač smulkios ir lengvos – gali nukeliauti šimtus kilometrų nuo augimo vietos. Tyrimai rodo, kad net 70 proc. beržo alergija sergančių žmonių jaučia reakciją ir į tam tikrus maisto produktus – obuolius, persikus, morkas ar salierus. Tai vadinama kryžmine alergija: beržo žiedadulkių baltymai yra pakankamai panašūs į šių augalų baltymus, kad imuninė sistema jų neatskirtų.

Žiedadulkių sezonas ilgėja. Tai ne įspūdis – tai išmatuotas faktas. Europos aplinkos agentūros duomenimis, per pastaruosius tris dešimtmečius žiedadulkių sezonas Europoje vidutiniškai pailgėjo 20 dienų, o kai kurių augalų – net daugiau. Sezonas prasideda anksčiau ir baigiasi vėliau.

Priežastis – klimato kaita. Aukštesnė temperatūra skatina augalus anksčiau pradėti žydėti, o ilgesnis vegetacijos laikotarpis reiškia daugiau žiedadulkių. Be to, moksliniai tyrimai rodo, kad anglies dvideginiu turtingesnėje atmosferoje augalai gamina daugiau žiedadulkių ir jos tampa „agresyvesnės“ – turi didesnį alergeninį potencialą.

Lietuvai tai reiškia, kad beržų žydėjimas, kuris anksčiau prasidėdavo balandžio viduryje, dabar dažnai fiksuojamas jau balandžio pradžioje ar net kovo pabaigoje. Alergijos sezono „langą“, kurį alergikai anksčiau galėdavo gana tiksliai nuspėti, dabar prognozuoti darosi sunkiau.

Mokslininkai ieško naujų sprendimų, galinčių ne tik palengvinti simptomus, bet ir veikti pačią ligos priežastį.

Tačiau norint suprasti, kodėl šie sprendimai reikalingi, svarbu pradėti nuo pačios alergijos esmės.

Kaip aiškina mokslininkė doc. Urtė Prentice, žiedadulkės yra chemiškai sudėtingos biologinės dalelės, sudarytos iš baltymų, lipidų, polisacharidų, mikroelementų, nedidelės molekulinės masės junginių. Būtent specifiniai baltymai veikia kaip alergenai – jie atpažįstami imuninės sistemos kaip potencialiai pavojingi, nors iš tiesų nėra kenksmingi.

Įkvėpus žiedadulkių, jos nusėda ant kvėpavimo takų gleivinės. Tačiau simptomai neatsiranda iš karto! Pirmiausia vyksta sensibilizacijos fazė – imuninė sistema pamažu tampa jautri alergenui ir pradeda jį traktuoti kaip grėsmę. Sensibilizacija dažnai tęsiasi kelerius metus, kol imuninis atsakas tampa pakankamai stiprus, kad sukeltų klinikinę alergiją. Antigeną pateikiančios ląstelės (pvz., dendritinės ląstelės) apdoroja žiedadulkių baltymus ir aktyvuoja T limfocitus, kurie savo ruožtu skatina B limfocitus gaminti specifinius imunoglobulinus E (IgE).

Pakartotinai įkvėpus tų pačių žiedadulkių šie IgE antikūnai, prisijungę prie putliųjų ląstelių (mastocitų), atpažįsta alergeną ir inicijuoja greitą biocheminę reakciją – degranuliaciją. Jos metu išsiskiria histaminas ir kiti uždegiminiai mediatoriai.

Būtent šie mediatoriai ir sukelia simptomus:

– Histaminas didina kraujagyslių pralaidumą → atsiranda tinimas

– Stimuliuoja gleivių sekreciją → atsiranda sloga

– Dirgina nervų galūnes → sukelia niežulį ir čiaudulį

Svarbu tai, kad organizmas iš esmės „klysta“ – jis interpretuoja nekenksmingas žiedadulkes kaip grėsmę. Tai vadinama imuninio atsako disbalansu, todėl vis daugiau tyrimų orientuojama į individualizuotą gydymą, atsižvelgiant į paciento imunologinius ypatumus.

Apie galimas naujas kryptis alergijos gydyme kalbamės su Greta Kaspute – Jungtinio inovatyvios medicinos centro (JIMC) mokslininke, tiriančia vaistų pernašos sistemas ir biologiškai aktyvių junginių farmakokinetiką.

„Tradiciniai antihistamininiai vaistai veikia simptomą, bet ne ligos priežąstį. Šiandien aktyviai tiriamos bioinžinerinės molekulės, kurios galėtų tikslingai „išjungti“ imuninės sistemos atsaką į alergeną, nepaveikdamos bendros organizmo gynybos. Imunoterapija yra žingsnis teisinga kryptimi, tačiau ilga trukmė ir ne visada patogi vartojimo forma riboja jos prieinamumą. Ateitis – tiksliai parinktos, paciento imunoprofilį atitinkančios terapijos, kurių veikimas prasideda greičiau ir trunka ilgiau.“

„Vienas didžiausių imunoterapijos iššūkių – Vienas didžiausių imunoterapijos iššūkių – kaip kiekvienam pacientui parinkti optimalią alergeno dozę ir gydymo režimą, užtikrinant maksimalų poveikį ir saugumą. Nanotechnologijomis pagrįstos pernašos sistemos leidžia „supakuoti“ alergeną taip, kad jis būtų atpažįstamas imuninės sistemos, bet nesukeltų stiprios pirminės reakcijos. Tai ypač aktualu vaikų gydymui, kai saugumas ir toleravimas yra prioritetas. Ši sritis dar tik formuojasi, tačiau pirmieji ikiklinikiniai tyrimai rodo, kad tokios sistemos gali ženkliai sutrumpinti imunoterapijos kursą ir padidinti jos veiksmingumą.“

Žiedadulkių alergija nėra smulkmena. Tai klinikinė liga, galinti rimtai pabloginti miego kokybę, darbingumą ir emocinę būklę. Tyrimai rodo, kad per aktyvų alergijos sezoną produktyvumas darbe sumažėja vidutiniškai 30–38 procentų, o moksleiviai egzaminų laikotarpį, sutampantį su beržų žydėjimu, pasiekia žemesnius rezultatus.

Gera žinia ta, kad šiandien alergija – viena geriausiai valdomų lėtinių ligų. Teisingas vaistų pasirinkimas, prognozių stebėjimas ir, esant indikacijoms, imunoterapija leidžia daugeliui žmonių gyventi visavertį gyvenimą net aktyviai žydint augalams.

Pavasaris ateis bet kokiu atveju. Klausimas – ar šiemet jį sutiksite su nosine rankoje, ar su iš anksto sudarytu planu.