28-metė Naujosios Zelandijos gyventoja T. Clement gimė su Mebio sindromu – itin reta neurologine liga, sukeliančia veido paralyžių. Dėl to jos antakiai ir viršutinė lūpa nejuda, o akys negali sekti žvilgsnio iš kairės į dešinę. Iš esmės ji negali suformuoti šypsenos.
„Nėra tokio laikotarpio mano gyvenime, kurio metu nebūčiau patyrusi patyčių“, – žurnalui „People“ pasakojo ji. Sulaukusi 11 metų, ji netgi bandė nusižudyti. Taigi, kai gydytojai jai ir jos tėvams pasakė, kad egzistuoja operacija, kuri galėtų pakeisti jos veidą, ji iš karto žinojo, kad nori ją atlikti.
„Mano galvoje skambėjo mintis: jei galėsiu šypsotis, tada būsiu priimta, – prisimena ji. – Turėsiu draugų. Man nereikės eiti į mokyklą ir bijoti. Man nereikės eiti į mokyklą ir apsimetinėti, kad sergu, kad galėčiau grįžti namo“.
Susiję straipsniai
T. Clement prisimena, kaip chirurgai aptarė riziką, kad operacija – vadinamoji „šypsenos operacija“ – gali būti nesėkminga, bet būdama 11 metų ji jau buvo apsisprendusi. Ir galiausiai buvo operuota: per 10 valandų trukusią procedūrą gydytojai paėmė audinį iš jos kojos ir implantavo jį į įvairias veido vietas, kad sukurtų šypsenos įspūdį.
Kol paaiškėjo, ar operacija buvo sėkminga, turėjo praeiti keturios dienos. Tuo metu ją į tualetą turėjo vežti slaugytojos, kurios uždengdavo veidrodžius, kad ji negalėtų pamatyti savo išvaizdos.
Tačiau, kaip prisimena T. Clement, vieną rytą viena iš slaugytojų „suklydo“ ir ji pirmą kartą pamatė savo veidą. „Aš iš karto supratau, kad operacija nepavyko, – prisimena mergina. – Niekada nepamiršiu to jausmo. Iki šiol mane sujaudina vien mintis apie tai, kaip sukrėsta buvo ta 11-metė mergaitė.“
Toliau sekusios savaitės ir mėnesiai buvo vieni iš sunkiausių jos gyvenime.
Po 10 dienų ligoninėje T. Clement grįžo į mokyklą, nors dėl nesėkmingos procedūros jos veidas buvo smarkiai ištinęs. Patyčios tik sustiprėjo – tiek, kad dėl didžiulio streso, kurį patyrė jos organizmas, ji ėmė patirti priepuolius.
Būdama apie 19 metų, kai gydytojai merginai pasakė, kad dėl dažnų priepuolių ji greičiausiai niekada negalės gyventi savarankiškai, T. Clement sako, kad nusprendė savo gyvenimui suteikti dar vieną galimybę. Ji pradėjo lankyti intensyvią terapiją, ir kai ji pamažu dėl savo išvaizdos ėmė jaustis geriau, priepuoliai taip pat nurimo.
„Kelias nebuvo lengvas, – prisipažįsta ji. – Viskas, kas susiję su psichine sveikata, tiesiog labai išsekina. Manau, kad, jei žmogus pats nesusidūrė su psichinės sveikatos problemomis, jam tai tikrai sunku suprasti.“
Praėjus dešimčiai metų, T. Clement dabar dalijasi savo gyvenimu internete su daugiau nei 100 000 sekėjų „Instagram“ ir „TikTok“ platformose, be to, ji dirba medicininės įrangos kompanijoje. Ji turi ilgalaikį partnerį, su kuriuo augina šunį, ir jie ką tik kartu nusipirko namą.
Dabar drąsiai sako, kad yra dėkinga už tai, jog operacija nepavyko – nes mano, kad dėl to tapo geresniu žmogumi.
„Jei būtumėte pasakę 11-metei Taylai, kad ji turės partnerį, kuris ją mylės besąlygiškai, ir namus, kuriuos jie turės kartu, ji tiesiog niekada nebūtų jums patikėjusi, – sako ji. – Tikiuosi, kad pasidalydama savo istorija įkvėpsiu žmones tapti tolerantiškesniais ir atviresniais bei tiesiog atsikratyti šio seniai gyvuojančio stereotipo, kad norint būti priimtam, reikia atrodyti ar elgtis tam tikru būdu.“