„Negaliu vaikščioti, bet pripratau. Ir valgyti galiu pasidaryti namie, indus išplaunu, vaikams rūbus išlyginu. Bet pati skalbinių nepadžiausiu, tai padaro mano vyras“, – apie buitį pasakoja Evelina.
Ji priduria, kad su sutuoktinio pagalba gali ir šiltnamyje pasidarbuoti, tačiau savarankiškai judėti neįmanoma net savo kieme, kuriame auga pievelė, bet nėra trinkelių.
Tačiau kaip jauna ir sveika moteris atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje?
Pasivažinėjimas miške vilnietės gyvenimą pakeitė neatpažįstamai: išgyvenusi pragarą įspėja ir kitus
Lemtinga diena
2025 m. sausį Evelinos vaikai susirgo vėjaraupiais, vėliau vyras, o galiausiai ir pati moteris. Neapsaugojo net tai, kad Evelina vėjaraupiais prasirgo vaikystėje, kai ėjo į pirmą klasę.
Moteris pasakoja vasario 22 d. pabudusi su didžiuliu galvos skausmu, prilygstančiu stipriai migrenai, ir bendru silpnumu.
„Išsikviečiau greitąją, medikai vietoje suleido vaistų ir išvežė į Vilkaviškio ligoninės, priėmimo-skubios pagalbos skyrių (tuo metu mano vėjaraupių liga jau buvo į pabaigą). Nuo šalčio pojūčio visa drebėjau, skaudėjo sprandą.
Susiję straipsniai
Bet budinti seselė pasakė jog jai tai panašu į panikos priepuolį. Apie tokį dalyką girdėjau pirmą kartą, bet priėmiau specialisto nuomonę, ypač žinant tai, kad tuo metu patyriau daug įtampos darbe. Baigus lašinti lašelines ir aprimus drebuliams mane išleido namo“, – prisimena Evelina.
Jeigu pakils temperatūra, medikai jai rekomendavo vartoti paracetamolį ir ibuprofeną. Skausmai aprimo, bet kitą rytą grįžo visu stiprumu. Evelina išgėrė vaistų, kurie skausmus apmalšino bent kuriam laikui.
Tačiau moteris sako, kad kovo 4 d. jai buvo lemtinga.
„Prieš tai dieną maudė pilvo apačią, nesureikšminusi ėjau miegoti, o ryte pabudau nuo siaubingo skausmo pilvo apačioje, net prisėsti buvo sunku. Nelaukusi vykau į kliniką pas šeimos gydytoją Vilkaviškyje, ten gavau siuntimą pas ginekologą ir chirurgą (atlikti echoskopiją), o nieko neradus paguldė į Vilkaviškio ligonės priėmimo– skubios pagalbos skyrių.
Palašino lašelinių, nuskausminamųjų ir vėl seselė pasakė, jog bus panikos ataka, nes nieko neranda. Po procedūros paleido namo, tačiau grįžusi vakarop pasijutau labai prastai, pradėjo skaudėti nugaros srityje tarp menčių ir sprando, pasidarė silpna. Norėjau šlapintis tačiau negalėjau paeiti ir tada aš pradėjau rimtai panikuoti.
Dėkoju Dievui, kad šalia buvo mano vyras; jis padėjo nueiti iki tualeto. Vėliau greitai silpo kūnas, pradėjau jausti, jog kojose dingsta jėga: pirma kairė, neilgai trukus ir dešinė. Parkritau ir vos atsistojau, o pasiekus miegamojo lovą galutinai „atėmė“ kojas“, – pasakoja Evelina.
Galop laukė dar viena – jau trečioji – kelionė į Vilkaviškio ligoninę. Netrukus jėgos apleido ir rankas. Šįkart nuspręsta, kad moterį reikia vežti į Kauno klinikas.
Evelina prisimena, kad reanimacijos skyriuje pragulėjo 13 dienų, buvo prijungta prie aparatų, jai atlikta daug tyrimų, kurie parodė, kad moters būklė sudėtinga – išsivystė įvairios komplikacijos.
„Prabudusi sunkiai mačiau žmones, tačiau žinojau kad šalia yra mano artimieji, šeima ir draugai“, – prisimena Evelina.
Asmeninio albumo nuotr.
Skausmas ir ašaros
Pasak moters, gydytojai paaiškino, kad į ligos patalą paguldė autoimuninė reakcija ir dėl jos prasidėjęs galvos bei nugaros smegenų uždegimas.
Laukė ilgas ir sudėtingas reabilitacijos procesas. Moteriai reikėjo iš naujo mokytis vaikščioti, iš pradžių ji net rankų pajudinti nepajėgė.
„Buvo daug skausmo, nevilties ir ašarų“, – prisipažįsta Evelina.
„Tačiau personalas buvo nuostabus, rūpinosi manimi, ir prižiūrėjo kaip artimą žmogų. Vėliau mane perkėlė į neurologijos skyrių tolimesniam gydymui, kuris truko 28 dienas: jame mokiausi laikyti galvą, sėdėti. Niekuomet nepamiršiu to galvos svaigimo atsisėdus, arba ką reiškia nuleidus kojas nejausti po jomis pagrindo, nors akys mato – grindys po kojomis“, – pasakoja moteris.
„Mokiausi visko nuo nulio, kaip kūdikis: atsisėsti, apsiversti, persėsti į neįgaliojo vežimėlį, išmokti gyventi kitaip. Džiaugiuosi jog šalia visuomet turėjau savo vyrą, du vaikučius – kurie mane pamatė po ilgo laiko, kai sustiprėjau – kitus artimuosius kurie buvo kartu kiek galėjo, skaitė knygą kurios turinys man bejėgei teikė ypatingą viltį, jog viskas įmanoma, kai tiki savimi.
Taip pat šalia turėjau savo geriausias drauges, kurios atvykdavo savo laisvu laiku išvežti mane į lauką, įkvėpti to nuostabaus oro gurkšnio, ar suvalgyti kažką skanaus. Mylimų žmonių palaikymas ir artumas suteikė man jėgų gyventi ir judėti į priekį“, – džiaugiasi Evelina.
Asmeninio albumo nuotr.
Prašo pagalbos
Reabilitacija viso truko 114 dienų. Moteris sako, pernai rugpjūčio 11 d. grįžusi namo kitokia, nes liga kardinaliai pakeitė gyvenimą. Reikėjo susitaikyti, kad pasikeitė dienos ritmas, Evelina negalėjo visur lėkti, bėgti.
„Nuo gimimo kentėjau, kadangi gimiau labai prastoje šeimoje, augau vaikų namuose, vėliau atradau siųstą gyvenimo Mamą, atradau savo antrąją pusę, turiu du nuostabius sūnus.
Dirbau tai, ką labiausiai mylėjau, buvau kirpėja, koloristė, plaukų priauginimo meistrė, turėjau ir turiu nuostabias drauges, sportą ir aktyvumo pilną gyvenimą“, – dėsto Evelina.
Ji sako, kad namuose įdėjo daug darbo, jog sutvirtėtų. Jai padeda ir vyras. Tačiau pakartotinė reabilitacija jai nebuvo skirta, o vienintelės šeimos pajamos – valstybės išmokos, nes vyras slaugo žmoną ir nedirba.
„Negalvojau, kad kažkada teks prašyti pagalbos, tačiau šį kartą man jos tikrai labai reikia, nes mano kūnas pradeda stiprėti“, – sako moteris.
Ji priduria užsienyje radusi žmonių, kuriems po analogiškų komplikacijų pavyko atsistoti ant kojų. O tai suteikia jėgų nepasiduoti.
„Viena moteris atsistatė per 4 metus, su įtvaru liko tik vienos kojos čiurna. O kita moteris jau po dviejų metų grįžo į darbą. Šitie pavyzdžiai ir mane įkvepia“, – pasakoja Evelina.
Ji priduria su vaikštyne galinti paeiti kelis žingsnius. Be to, jai gaminamas specialus įtvaras. Tačiau viskas kainuoja.
Asmeninio albumo nuotr.
„Būtent todėl ir nusprendžiau atidaryti labdaros ir paramos fondą, turiu vilties tęsti gydymą, sveikti ir vaikščioti. Pinigai reikalingi judėjimo priemonėms, vizitams pas kineziterapeutą, lokomotyvo terapijai, vaistams ir dar daugybei dalykų“, – paaiškina Evelina.
„Labdaros ir paramos fondas Evelinos kelias“
Sąskaitos Nr: LT737300010202120552 Bankas: Swedbank
BIC/SWIFT: HABALT22
Pavedimo paskirtis: Parama PayPal: @EvelinaValuckiene