Megan, kuri taip pat kenčia nuo funkcinio neurologinio sutrikimo (FNS), atvejis sutrikdė gydytojus, kurie nesuprato, kas darosi pacientei.
Pasak moters, prarastas laikas kainavo brangiai. Dabar vienintelis Megan likęs pasirinkimas yra abiejų kojų amputacija, nes ji sunkiai susidoroja su paprasčiausiais kasdieniniais uždaviniais.
Megan renka lėšas elektriniam vežimėliui įsigyti, kad po amputacijos vėl galėtų gyventi savarankiškai – juk ji nebevaikšto nuo 14 metų.
Pasivažinėjimas miške vilnietės gyvenimą pakeitė neatpažįstamai: išgyvenusi pragarą įspėja ir kitus
„Sunkiausia akimirka buvo, kai apsilankiau klinikoje ir man pasakė, kad amputacija yra geriausias ir vienintelis sprendimas“, – pasakoja Megan.
„Giliai širdyje tikėjausi, kad jie pasakys, jog yra kitas būdas“, – priduria ji ir paaiškina, kad dar iki galo nesusitaikė su savo likimu.
Susiję straipsniai
Pragariški metai ligoninėje
Kai Megan buvo 13 metų, ji susirgo kokliušu ir mononukleozė.
Po metų ji pastebėjo, kad jos kojos pradėjo „nebeveikti“, ir nuo tada ji nebevaikšto.
Megan, kuriai iš pradžių buvo diagnozuotas mialginis encefalomielitas (ME), buvo taikoma fizioterapija, tačiau jos kojos liko sustingusios.
Vėliau buvo tik blogiau. „Kai man buvo 16 metų, nebegalėjau savarankiškai atsisėsti ir ėmė trikti mano gebėjimas kalbėti. Pediatras įtarė, kad mane ištiko insultas, todėl buvau skubiai išvežta į ligoninę“, – prisimena jauna mergina.
Deja, iš Bristolio ligoninės ji išėjo tik po pusantrų metų. Buvo dingusi kalba, judesių motorika, jėga ir regėjimas.
Jai buvo diagnozuota FNS – liga, kai smegenys negali tinkamai siųsti ir priimti nervinių signalų.
Nuo tada ji liko paralyžiuota žemiau kaklo, todėl gali maitintis tik per nazogastrinį zondą.
„Buvau palikta mirti“
„Jaučiau, kaip mano kojų kaulai trinasi vienas į kitą, bet man nuolat sakydavo, kad skausmas yra tik mano galvoje ir jis nėra tikras“, – pasakojo Megan.
Galiausiai ji prarado sąmonę ir atsidūrė ligoninėje. Moters kojos sustingo ištiestoje pozicijoje ir net po narkozės gydytojai negalėjo sulenkti jos kelių.
„Mano kairė koja išsilenkė į priešingą pusę dešimčia laipsnių“, – prisimena Megan.
Kai sukako 18 metų, ji buvo išrašyta iš vaikų ligoninės ir teigia metus laiko nesulaukusi jokios pagalbos.
Gydytojai liko suglumę, kodėl Megan kojos sustingo ir ėmė linkti į priešingą pusę.
„Iš esmės buvau palikta pūti ir mirti lovoje“, – sako moteris.
„Mano šeima skundėsi dėl priežiūros trūkumo, buvau nusiųsta į privačią slaugos įstaigą, kuri specializuojasi neurologinių sutrikimų srityje“, – prisimena Megan.
Ji bandė sustiprėti, tačiau kojų būklė vis blogėjo.
„Apsilankiau pas šešis skirtingus chirurgus, bet penki iš jų manęs net nepriėmė. Kai pagaliau radau chirurgą, kuris sutiko man padėti, buvo praėjęs toks ilgas laikas, kad kelių pažeidimai tapo negrįžtami.
Mano kairysis kelis yra sulenktas 45 laipsnių kampu, o dešinysis – beveik taip pat. Vienintelė man likusi galimybė – amputacija“, – sako Megan
Ji priduria, kad šiuo metu yra bejėgė – nevaikšto, todėl visur turiu šliaužti sėdėdama ant užpakalio arba naudotis vežimėliu.
Moteris negali savarankiškai įlipti į lovą, ją reikia nunešti į tualetą.
gofundme.com nuotr.
Turi svajonę
Rugpjūtį Megan bus amputuotos kojos, todėl ji renka lėšas elektriniam vežimėliui ir kitai medicininei įrangai įsigyti, kad vėl galėtų gyventi savarankiškai.
„Nors nuo 14 metų negaliu vaikščioti, iš tikrųjų vežimėlyje sėdžiu tik nuo 19 metų, nes labai ilgą laiką praleidau prikaustyta prie lovos.
Noriu galėti išeiti su savo partneriu, apsilankyti zoologijos sode susikibusi rankomis su mylimu žmogumi, o ne leisti dienas namie su savo slaugytoja“, – pasakoja Megan.
Gegužės 14 d. duomenimis, ji jau buvo surinkusi užsibrėžtą sumą „Go Fund me“ platformoje.
Parengta pagal „New York Post“ inf.