– Kodėl botanikai?
– Sėdami sėklas botanikai užsiprogramuoja laukimui ir kantrybei, tas pats ir priklausomybių psichiatrijoje. Tik čia sėklos yra „skonio sugadinimas“, arba parodymas, kad gali būti kitaip.
Kai kalbu apie „skonio sugadinimą“, turiu mintyje tai, kad žmogui „sugadinamas“ ankstesnis požiūris į priklausomybę ar žalingą elgesį. Tai momentas, kai jis pamato savo problemą kitaip nei anksčiau, nebegali visiškai „nekaltai“ mėgautis buvusiu elgesiu ar vartojimu, gauna mintį ar patirtį, kuri pradeda vidinį pokytį.
Susiję straipsniai
Žmogui turime padėti suprasti, kad sveikstant nuo priklausomybės reikia viską keisti, nes kol nebus kitaip, kitaip nebus. Ne visi patiki iš karto, dažnai išeina kone supykę, nes atėjo stebuklingos piliulės, o sužinojo, kad vietoj to laukia ilga kelionė. Tada gydytojas, kaip botanikas augalo, laukia, nes žmonės po kiek laiko ir vėl sugrįžta.
Jei pavyksta pasėti „skonio sugadinimo“ sėklas, žmogus to nepamirš. Prieš dešimtmetį turėjau pacientą su priklausomybe nuo lošimų ir rizikingu alkoholio vartojimu, kuris teigė, kad lošimas jam kelia problemų, tačiau alkoholis – neva ne. Per konsultaciją jam pasakiau „gersi – loši, loši – gersi“. Dabar žmogus remisijoje, gyvena gyvenimą ir neseniai prisipažino, kad ši frazė tiek įstrigo, kad iki šiol ją sau kartoja. Visada yra intriga, ar žmogus mane išgirdo ir ar pagalvos apie pokytį.
– Kaip bebūtų gaila, turbūt tos „skonio sugadinimo“ sėklos ne visada sudygsta lengvai? Nuo ko tai priklauso?
– Nuo to, kiek žmoguje yra ligonio ir kiek ligonyje yra žmogaus. Reikia išsiaiškinti, ar žmogus nori toliau tęsti priklausomybės ligos kelionę, ar jau nori imtis veiksmų. Nes gydytojas yra paciento sąjungininkas, padedantis išeiti iš ligos, o visa jo misija yra didinti sveikąją žmogaus dalį.
Paprastai tokiais momentais žmoguje visada vyksta kova, liga priešinasi. Tada turi padėti įsisąmoninti, kad ligoje būti neapsimoka, nes tai niekada neatsipirks. Suvokimas, kad, pasirodo, žmogus visą gyvenimą investavo ne ten, vyksta ilgai. Ir jei nugali noras tapti sveikstančiuoju, tada visi mūsų Respublikinio priklausomybės ligų centro padaliniai vedame žmogų per procesą, per skirtingus sveikimo etapus: abstinencijos gydymo, psichosocialinės reabilitacijos, psichosocialinio gydymo, konsultacijų su specialistais dienos stacionare ir panašiai.
Kiekvienas specialistas per savo funkciją – gydytojas, psichologas, terapeutas, socialinis darbuotojas – kuria vertę žmonėms, kurie ateina. Labai graži vieno iš centro vadovų pasakyta frazė, kad ne ateinantis žmogus pritaikomas prie programos, bet programa adaptuojama žmogui. Tai yra mokslu grįstas, bet individualizuotai taikomas priklausomybės gydymas – atsižvelgiant į tai, kokia paciento situacija, būklė, aplinkybės, poreikiai ir panašiai.
Martyno Ambrazo nuotr.
Priklausomybių srityje dirbantis psichiatras turi išmanyti ir „logistiką“ – kada kur siųsti žmogų, nes kiekvienas gydymo etapas ar specialistas yra stotelė, į kurią reikia pakliūti tam tikru metu. Pavyzdžiui, negalima siųsti neblaivaus žmogaus pokalbiui su psichologu, nes psichologų informacija jo tiesiog nepasieks. Arba nesiųsti mokamoms paslaugoms, jei matai, kad žmogus neturi pinigų.
– Kada jau galima sakyti, kad pokytis įvyko ir pavyko?
– Pirmiausia labai svarbu suprasti pačios priklausomybės filosofiją – nuo šios ligos nėra greitai suveikiančių vaistų ar stebuklingų metodų.
Kad būtų galima kalbėti apie pasiektą sąmoningą blaivybę ir tvirtą remisiją, priklausomybę nuo alkoholio turintiems žmonėms reikia ne mažiau kaip 2 metus išbūti be vartojimo, priklausomybę nuo narkotinių medžiagų – ne mažiau kaip 5 metus, priklausomybę nuo lošimų – ne mažiau kaip 7 metus.
Einant tokios remisijos link, natūralu, gali kažkas nepavykti, gali būti pavartojimų, atkryčių. Todėl visada sakau, kad su savimi reikia sudaryti paliaubas ir kuo ilgiau išbūti pauzėje. Kiekvienas atvejis, kai žmogus baigia gydymo programą ir po to užsukęs pasipasakoja, kad dirba, augina vaikus, tvarkosi gyvenimą, ir yra tos paliaubos ir pauzė, kurių siekiame ir kurias svarbu išlaikyti kuo ilgiau, kad būtų pasiekta sąmoninga blaivybė.
– Penkeri, septyneri metai skamba kaip labai ilgas laiko tarpsnis. Kaip žmonės reaguoja, išgirdę tokius skaičius?
– Dažnai sako „oho, kaip ilgai čia reikės sveikt“. Tada klausiu – o prisiminkit, kiek ilgai sergat? Būna, kalbame ir apie 15, ir apie 25 priklausomybės metus.
Visada sakau – padėkit man padėti jums. Taip, bus sudėtinga, bet jei žmogus suteiks man galimybę, tuomet pasitelksiu visus plačius mūsų centre siūlomų gydymo paslaugų paketus, kad padėčiau.
Gydytojui labai svarbu neužliūliuoti žmonių nerealiais pažadais, neįtikinėti tuščiai, nesakyti „viskas bus gerai“. Toks pasakymas apskritai turi būti išbrauktas iš priklausomybės ligų specialistų žodyno, nes ką reiškia „gerai“? Mes nežinome, kas tam žmogui gerai. Gal jam atrodė gerai 25 metus vartoti ar lošti?
Netinka ir gąsdinimas, ir lyginimas su kitais – ligoje esančiam žmogui absoliučiai tas pats, kad kažkas nuo priklausomybės numirė, o kažkas pasveiko per kelis metus.
– Peršasi mintis, kad labai svarbus yra žmogaus pasitikėjimas gydytoju ir tikėjimas, kad jis gali padėti. Kas jums padeda jį užsitarnauti, nes visi žmonės skirtingi ir greičiausiai prie kiekvieno reikia kitokio priėjimo?
– Turėdama tiek darbo patirties nemeluosiu pasakydama, kad jau žmogui įėjus į kabinetą pirmą kartą galiu pasakyti, kokia jo problema. Būna, pacientai nustemba ir klausia, iš kur žinau. Iš ankstesnių žmonių istorijų, nes ligos schema daugmaž ta pati.
O štai bendravimas su pacientais skiriasi. Kaip dėlionė: jei detalė tinka, įsidės tarsi savaime, o jei ne – grūste neįgrūsi. Taip ir su žmonėmis, prie kiekvieno reikia rasti tinkamą priėjimą, pasakyti tinkamus žodžius, išlaukti tinkamo momento.
Visada kalbu paprastai, žmogiškai, ne sudėtingais medicininiais terminais. Kai aplinkybės tinkamos ir kai būnu „nuskenavusi“ žmogų, leidžiu sau ir pajuokauti. Be humoro jausmo psichiatrijoje turbūt apskritai neįmanoma dirbti, bet jis turi būti labai subtilus ir naudojamas tik tada, kai jau sukurtas ryšys su žmogumi.
Ir dar vienas, bet dešimteriopai svarbus dalykas – paciento ir jo ligos anonimiškumas ir konfidencialumas. Ne paslaptis, kad priklausomybė nesirenka pagal rangą ar užimamą padėtį, tenka konsultuoti ir žinomus žmones. Visada vadovaujuosi taisykle – nematyti įžymybės, profesijos, svarbos visuomenėje, o matyti žmogų ir ieškoti būdų jam padėti.
Būna, mieste pamatau, kad „maniškis“, bet nepuolu sveikintis pirma, nebent žmogus duoda signalą, kad mane pažįsta. Geriau pasirodysiu nemandagi, bet išlaikysiu konfidencialumą – nes gal jis eina su kažkuo, kas nežino apie gydymą.
Žinote, kai pas šeimos gydytoją vaikšto visa šeima: seneliai, tėvai, vaikai. Tai savo kaip gydytojos psichiatrės sėkme ir misija laikau, kai tampu šeimos psichiatre. Kai buvę pacientai atveda vaiką, draugą, giminaitį – nes tiki, kad galiu „sugadinti skonį“, sutrukdyti tapti didesniu ligoniu ir padėti išbūti pauzėje.