Sėdžiu prieš psichoterapeutę kavinėje ir beriu cukrų į kavą su pienu. Ant mūsų stalelio guli dvi neseniai knygynuose pasirodžiusios knygos – amerikietės Geneen Roth bestseleris „Moterys, maistas ir Dievas“ ir lietuvės Genutės Petronienės „Gerųjų žmonių šešėliai“. Jos ir skirtingos, ir panašios, nes abi yra apie kančią ir laimės siekį. Gurkšteliu saldžios kavos ir užduodu pirmą klausimą – apie maistą.
– Su nelaimingumo jausmu žmonės kovoja įvairiausiais būdais. G.Roth knygoje „Moterys, maistas ir Dievas“ ragina – pažvelkite į akimirką, kai nealkanas žmogus griebia šokolado gabalėlį, ir pamatysite jo tikrąsias vertybes. Ką manote apie tokią mintį?
– Sutinku. Tik tai yra apie žmones, kurie įjunkę į valgymą. Kiekvienas iš mūsų yra į ką nors įjunkęs. Knygoje „Gerųjų žmonių šešėliai“ aš rašau apie žmones, kurie šimtus kartų per dieną atsidarinėja elektroninį paštą, vis kartojasi anglų kalbos žodžius, kiekviename žingsnyje nori padėti savo vaikui, visą laiką šluosto dulkes. Pažįstu žmogų, kuris įjunkęs į boulingą – kai nubunda ryte, pirma mintis būna apie boulingą.
Į priklausomybę įjunkstame, kai ne viskas gerai su mūsų jausmais – jaučiamės nemylimi, esame prikaupę per daug pykčio. Populiariausios priklausomybės – nuo rūkymo, nuo alkoholio, nuo maisto.
– Paskaičiusi tą knygą, pagalvojau – čia juk apie mane. Pirmąsyk įsivardijau, kad esu įjunkusi į maistą. Anksčiau atrodė normalu nuolat užkandžiauti, tik erzino keli priaugę kilogramai, nors drabužiai juos sėkmingai slėpė.
– Daugelis žmonių apsiryja ir nesuka galvos, nes ant kūno nesimato. Ir gerai, kad nesuka galvos, nes kuo labiau stengiesi ko nors nedaryti, tuo labiau norisi tai daryti.
Kai kurie nepastebi esantys priklausomi nuo valgymo, nes turi kitų priklausomybių – truputį papiktnaudžiauja internetu, truputį išgeria, truputį parūko, truputį apsiryja ir taip gyvena. Labiausiai nesveikas žmogus gali tapti, kai susikoncentruoja į vieną priklausomybę.
Dažniausiai valgymas tampa problema, kai sulauki 40–45 metų ir sulėtėja medžiagų apykaita. Tada moterys susirūpina ir pradeda laikytis dietų. Kita kenčianti grupė – paauglės, kurioms labai svarbus išorinis grožis.
Kai moterų klausiu – kas negerai jūsų gyvenime, kad tiek prisivalgot, jos net nebando atsakinėti į šį klausimą. Pradeda klausinėti, ar morkas geriau valgyti vienas, ar galima pridėti obuolį. Įsigilina į visokias smulkmenas – kiek produktas turi kalorijų, kas kiek valandų valgyti, kokie angliavandeniai skaidosi lėčiau ir kokia greičiau. Turiu klausytis tokių pasakojimų valandų valandas.
Apie jausmus nekalba – atrodo, kas joms gyvenime nesvarbu, tai jausmai. O maistas be galo svarbus.
Aš manau, kad apie valgymą iš viso reikėtų mažiau galvoti. Mūsų kūnas puikiai jaučia, ko ir kiek jam reikia, jei mes jam netrukdome. Svarbu suvokti savo tikruosius poreikius. Kartais reikia nemažai padirbėti, kad tai įvyktų. Tada žmogus persivalgys, jei jam trūksta meilės, poilsio, materialinės gerovės.
– Žmonės sureikšmina maistą, tačiau valgo nedėmesingai – galvodami apie daugybę kitų dalykų, žiūrėdami televizorių ar naršydami po internetą. Kodėl taip sunku būti dėmesingam – juk atrodo, kad bet kurį dalyką daryti susitelkus daug maloniau?
– Daugelis žmonių nedėmesingi, nes jaučia nepaaiškinamą nerimą. Kartais tai yra negalėjimas išsijungti iš greito gyvenimo tempo – susikaupti nemadinga, madinga godžiai, greitai, daug dirbti ir vartoti.
Dėdulė Freudas aiškino taip: nerimas rodo, kad į pasąmonę nukišta daug neigiamų emocijų, kurių žmogus nenori pamatyti. Šie jausmai neleidžia sukaupti dėmesio ir nuolat žmogų tąso. Jei kas tokį žmogų priverčia susikaupti, paslėptos mintys ir jausmai bemat išlenda į paviršių.
– Knygos apie maistą autorė aiškina apie tai, kad kai kurie žmonės yra linkę save riboti, o kai kurie – save lepinti. Kai žmogus pradeda sau kažką riboti, tai sukelia atvirkštinį efektą. Kaip pakomentuotumėte mintį, kad būtent nusistatytos taisyklės skatina persirijimo priepuolius?
– Čia du svarbūs dalykai. Pirmas – jei pradedi versti save ko nors nedaryti, tavo sąmonė pradeda priešintis. Pabandykite dabar negalvoti apie baltą mešką. Kaip sekėsi? Pagalvojote apie baltą mešką?
Būna, žmonės nusprendžia išvis negerti alkoholio ar nevalgyti vakarais. Jiems pavyksta pusę metų, metus. Paskui staiga kažkas nutrūksta. Jie ima persigerti ir persivalgyti. Jei tau pavyko ko nors nedaryti metus, tai dar nereiškia, kad tai kaip banga neužgrius po kurio laiko, nes išprievartavai save.
Antrasis svarbus dalykas, kalbant apie leidimą ir neleidimą – mėginimas suvokti, iš kur kyla poreikis. Tikra tiesa, jog maistu žmonės pakeičia kitokio gyvenimo alkį. Jei tada, kai šlamščiame šokoladą, prie mūsų prieitų mylintis žmogus ir paklaustų, kas negerai, gal mes atsivertume ir suvoktume savo nerimą. Tačiau mes tyliai sau vienos apsivalgome ir neįsigiliname į savo emocijas.
Mane nustebino, kad net 80 procentų priauga daugiau, pasilaikę dietų. Maniau, bus koks 60 procentų, o kitiems tos dietos nepakenkia. Pasirodo, ne. Pirmiausia turi susitvarkyti savo vidų, o paskui kurti gyvenimo taisykles. Jei nesuvokta pagrindinė priežastis, taisyklės tik dar labiau sukliudo įsiklausyti į tai, ko jis iš tikrųjų nori.
Taisyklės gali būti ir mazochizmo apraiška. Žmogui patinka save kankinti taisyklėmis, jis taip lyg atperka kaltę už tariamą savo blogumą – jaučiasi negražus, nemylimas apsirijęs, todėl plaka save taisyklėmis, kad pasidarytų geras. Tai yra iškreiptas būdas. Šiuo atveju pirmasis klausimas būtų: „Ar tikrai tu esi blogas?“ Tu kažko alksti gyvenime. Bet tai nereiškia, kad tave verta bausti.
– Tai, ką sakote, prieštarauja tradiciniam sėkmingo žmogaus įvaizdžiui. Mes juk girdime, kad sėkmingi žmonės yra savidisciplinuoti, susikuria sau taisykles ir jų laikosi. Iš kitos pusės, jie leidžia sau atsipalaiduoti.
– Labai įdomu, ką pasakėte. Savo naujoje knygoje kaip tik nagrinėju, ar egzistuoja tie sėkmingi žmonės. Mokslininkai tyrinėjo žmones, kurie visuomenėje vertinami kaip daugiausiai pasiekę. Pasirodė, kad jų gyvenimas neturi nieko bendro su taisyklingumu. Dauguma jų – darboholikai, kuriems nusispjauti į santykius arba laisvalaikį. Kai kurie save lepina keisčiausiais būdais. Nėra jokios gyvenimo harmonijos, tačiau yra uždeganti idėja. Dėl to jie tuo metu laimingi.
– Dėl to, kad nukreipia energiją į vieną sritį?
– Taip, nukreipia ten, kur jam yra labai įdomu. Tada nereikia apsiryti, nes turi kitą aistrą ir ta aistra prasmingesnė. Kažkas meldžiasi, kažkas kuria organizaciją, kažkas rašo knygą.
Žmonės, kurie sukūrė civilizaciją, negyveno taisyklingai. Labai svarbus ir faktas, kad taisyklingumas nepadeda pasveikti nuo vėžio. Mokslininkai ištyrė, jog skrupulingai gydytojų nurodymus vykdantys žmonės toliau gęsta. Tačiau nuo vėžio žmogus gali pasveikti, jei atsiranda stipri motyvacija. Pavyzdžiui, jei įsimyli ar nusprendžia kažką kurti.
Gyvenime turi būti įtampos. Jei streso išvis nėra, daraisi apkiautęs.
– Dabar man kilo mintis – galbūt reikia žmonėms priklausomybių, galbūt neturėdami nė vienos priklausomybės, jie iš proto išsikraustytų?
– Jei nedrįstame tiesiai pažvelgti į savo jausmus, vieną priklausomybę pakeičia kita. Dažniausiai stebiu, kaip rūkymą ir alkoholizmą pakeičia valgymas, o valgymą pakeičia darboholizmas. Nežinau, ar tai geriau, nes nuo besaikio darbo žmogus taip pat nėra laimingas.
Pati esu trupučiuką darboholikė. Jei vakare liūdna, įsijungiu kompiuterį ir patvarkau kokią paskaitą ar straipsnį. Nesąmonė taip elgtis vienuoliktą valandą vakaro, paskui blogai miegu. Bet tai mane nuramina, todėl leidžiu sau taip elgtis.
Reikėtų sau leisti kažkokią priklausomybę. Anksčiau tai buvo vadinama silpnybėmis. Gali sau pripažinti, kad turi kelias silpnybes ir turėsi jas amžinai. Skaniai pavalgyti yra tavo teisė ir dėl to gali savęs nekeikti. Daug blogiau, kai priklausomybės susijusios savęs nekentimu.
– Žmonės nori būti laimingi ir dėl to bėga nuo kankinančių jausmų. Eina į jogos ir meditacijos studijas, nes nori kontroliuoti savo emocijas. Ten sužino, kad visus jausmus reikia išgyventi. Tai nėra malonu. Dėl to kai kurie ir toliau stengiasi bėgti.
– Jogos ir budizmo mokymai psichologine prasme labai teisingi. Pati dažnai bandau atsiremti į budizmo mokymą. Ten sakoma – svarbiausia suvokti, kas su tavimi vyksta, jei yra nemalonus jausmas, dera suvokti tą jausmą ir pabūti jame, tada jis savaime išnyks. O svajojame nepatirti neigiamų jausmų. Tačiau kaip tada gali atsirasti teigiami jausmai?
Mano knyga taip pat tam tikra prasme yra apie savęs stebėjimą . Žmonės išpažįsta savo skausmus ir juos priima. Būna, kad žmonės išsigydo be psichologo įsikišimo. Humanistinės psichologijos tėvas K.Roggersas tik sėdėdavo su pacientais ir šypsodavosi, o jie sveikdavo. Jis priimdavo juos tokius, kokie jie yra. O kai kuriuos pacientus nėra lengva priimti.
– Psichologinių konsultacijų reikia, nes žmogus pats su savimi draugiškai nepasikalba?
– Psichologo palaikymas pagreitina sveikimą. Kai kalbasi du žmonės, atsiranda dvigubai daugiau energijos, suintensyvėja emocijos. Nors tikra tiesa, kad pacientas viską padaro pats. Jei psichologas per daug kišasi, jo patarimą įgyvendinęs žmogus gali net pakenkti savo gyvenimui.
– Ką manote apie sėkmės mokytojus, kurie žarstyte žarsto patarimus?
– Juos vertinu atsargiai. Jie orientuoti į pozityvų mąstymą. Išsišiepk, ir būsi laimingas. Priburk, kad rytoj būsi turtingas, ir tapsi. Aš manau, kad pirmiausia reikia pereiti per visą purvą ir išsiliuobti, o paskui jau kurti tikslus. Sėkmės mokytojai tą stadiją dažnai aplenkia.
Jei žmogų kamuoja nevisavertiškumo kompleksas, sėkmės mokymas jam gali tik dar labiau sugadinti gyvenimą – jis ims demonstruoti savo „pasitikėjimą“ ir susigadins su visais santykius.
Tuos, kurie neturi rimtų problemų, sėkmės mokytojai gali stumtelėti. Puiku, jei verslas geriau juda. Tik negirdėjau, kad dėl to daugiau laimės atsirastų.
– Juk būna žmonių, kurie nuolat šypsosi ir aiškina, kad dėl kokio nors mokymo tapo visiškai laimingi. Netikite, kad taip būna?
– Visiškai ne. K.G.Jungas sakė: „Jei jums atrodo, kad iki galo išsprendėte kokį nors rimtą gyvenimo klausimą, tada su jumis kažkas netvarkoj“. Tai neįmanoma. Gyvenimas yra labai sudėtinga sistema. Jei vaikystėje turėjai rimtą bėdą ir išsprendei pusę jos, tai yra be galo daug. Tačiau likusios dalelės vis tiek grįš ir grįš.
Po truputėlį, po truputėlį žmogus bręsta ir tampa išmintingesnis. Nebūna, kad gyvenimas persiverstų aukštyn kojom – buvo visiškai varganas, tapo visiškai laimingas. Ta šypsena dažnai tokia pritempta, per jėgą.
Ypač tai dažna naujuosiuose dvasiniuose judėjimuose. Dvasiniai ir sėkmės judėjimai dažnai susiję. Žmogų pripumpuoja įsitikinimo, kad su juo viskas gerai. Grupelė žmonių susirenka ir kartu pumpuoja. Taip jie persikelia į fantastinę realybę. Palieka jiems nepritariančius artimuosius, ir eina neva sėkmės keliu.
Klausimas, kiek tokie žmonės laimingi, o kiek apgaudinėja save. Kažkas sekasi, kažkas griūva. Jei žmogus buvo alkoholikas, o tapo dvasingumo maniaku, tai gal ir gerai, viena priklausomybė pakeista geresne. Tačiau tai nereiškia, kad jis nustos garbinti save ir pasirūpins savo artimaisiais.
– Filosofas Alanas Wattsas tvirtino, kad dvasingumas yra ne tada, kai skuti morkas ir galvoji apie Dievą, o tada kai tiesiog skuti morkas. Gal būtent tai, ką darome kasdienybėje – bendraujame, valgome, tvarkome kambarius, atskleidžia, kokie mes esame?
– Žinoma. Dėl to man labai patinka mūsų minėtos knygos pavadinimas: „Moterys, maistas, Dievas“. Dažniausiai maistas siejamas su meile – tėvai vaikystėje meile neužpildė, tai žmogus tą alkį užkemša maistu. O čia autorė susieja dar gudriau – jei jauti, kad iš tikro gyveni, nėra reikalo persivalgyti. Arba kankinti save kitais būdais.
Manau, kad jautriau į save žiūri žmonės, kurie gali išeiti už savo ribų. Labai moralistiškai skamba, bet pritariu psichologijos teorijai, kad jei nuo trisdešimties metų žmogus nepradeda atiduoti, tada tiesus kelias į visas įmanomas priklausomybes ir savęs nekentimą.
Gal pasaulis nedavė tau meilės, bet kažkaip turi atrasti galimybę daryti gera kitiems. Tas sugrįžta, ir iš aplinkos sulauki labai daug dėkingumo. Tuomet priklausomybės nueina į antrą planą. Daug geriau būti mylimu negu persivalgyti.
-
Netrukus galėsite perskaityti antrąją pokalbio su psichoterapeute G.Petroniene dalį – apie jos knygą „Gerųjų žmonių šešėliai“ ir apie tai, kas vyksta psichoterapijos kabinete.