Dirbtinis apvaisinimas: visas procedūras išbandžiusios ir galiausiai dirbtinio apvaisinimo atsisakiusios moters išpažintis

Antrajame įstatyme numatyta spermos ir kiaušialąsčių donorystė ir užšaldoma dalis embrionų, kad vėliau būtų galima juos perkelti į gimdą, tarkim, po kelerių metų.

Apsisprendžiau kalbėti apie dirbtinį apvaisinimą ir dabar svarstomą jo įstatyminį reglamentavimą pirmiausia todėl, kad pati priklausau didelei grupei nevaisingų žmonių, kurie galbūt galėtų pretenduoti į dirbtinio apvaisinimo procedūras.

Kita vertus, šiuos svarstymus paskatino noras pasidalinti savo argumentais, kuriais remdamasi niekada, jokiomis aplinkybėmis nesirinkčiau dirbtinio (ar pagalbinio, kaip bandoma jį pavadinti) apvaisinimo, net jei jis būtų nemokamas, lengvai prieinamas ir legalus.

Šiame straipsnyje noriu atskleisti nevaisingumo gydymosi patirtį, papasakoti 4 kartus dirbtinį apvaisinimą Danijoje išgyvenusios savo draugės istoriją, kuri patvirtino neigiamą mano požiūrį į tą procedūrą, taip pat pakomentuoti kai kurias dabar rengiamo dirbtinio apvaisinimo įstatymo nuostatas, ypač tuos aspektus, kurie iš esmės net nediskutuojami, pavyzdžiui, ką reiškia pačiam vyrui toks, atrodo, paprastas dalykas, kaip spermos donorystė.

Puikiai suprantu, kad kiekvienas žmogus į svarbiausiuosius, egzistencinius klausimus randa tik sau priimtinų atsakymų, ir šiuo atveju noriu priminti mano mėgstamo filosofo egzistencialisto Søreno Kierkegaardo kadaise iškeltą retorinį klausimą: „Ką man daryti su tiesa, kuri nėra mano tiesa?“

Vis dėlto tikiu, kad ši mano tiesa, mano atsakymai į savo pačios klausimus, atrasti daugiau kaip prieš dešimt metų ir tebeatrandami šiandien, galbūt bus kažkam naudingi priimant labai svarbius savo gyvenimo sprendimus, padės atsakyti į esminę sprendžiamą dilemą: dešimtmečius paskirti nevaisingumo gydymuisi, taikyti dirbtinio apvaisinimo procedūras ar ieškoti kitų sprendimų.

Šiame straipsnyje dalinuosi ne poros patirtimi, bet savo apmąstymais apie dirbtinį apvaisinimą ir stengsiuosi nebūti kategoriška, nes gerai suprantu nevaisingiesiems būdingą tuštumo jauseną, liūdesį dėl niekuo neužpildomo trūkumo ir neišsipildžiusių lūkesčių.

Sveiko, gražučio, į savo tėvus panašaus kūdikio gimimas – neabejotinai pati gražiausia ir šviesiausia šeimos gyvenimo akimirka. Ir natūraliausia, nes taip atsitinka, stebuklas gimsta, daugumai vaikučio norinčių žmonių.

Man 1995 metais susituokus taip, deja, neatsitiko. Po santuokos pirmuosius kelerius metus drauge su vyru tiesiog džiaugiamės gyvenimu, daug keliavome, mokėmės ir visai nesijaudinome dėl to, kad nepradedame kūdikio. Tik po trejų metų kreipiausi į medikus, tačiau nei man, nei vyrui nieko blogo nenustatė.

Visiems terminams natūraliai susilaukti vaikų pasibaigus, tapau paciente. Kauno akademinėse klinikose pirmąkart išrašė folikulų gamybą stimuliuojančių hormoninių vaistų, kuriuos vartojant teko nuolat – kaip į darbą – eiti tikrintis echoskopu. Kadangi viską iki smulkmenų mėgstu išsiaiškinti, jau pirminis tariamo gydymosi etapas mane veikė neigiamai ir kėlė natūralių klausimų.

Pirmiausia, hormoninių vaistų, kuriuos teko vartoti, aprašymuose buvo pažymima, jog jie veikia akių tinklainę ir ateityje gresia regėjimo susilpnėjimas ar net visiškas apakimas. Nebloga perspektyva jaunam žmogui, ypač tam, kurio specialybė susijusi su skaitymu ir rašymu, kurio viso gyvenimo pagrindas yra skaitymas plačiąja prasme.

Gydymasis, nuolatiniai vizitai pas gydytojus, tikrinimasis echoskopu atima begalę jauno žmogaus laiko. Be to, nuolatinis lankymasis gydymo įstaigoje, vizitai pas gydytojus skatina pasijusti tikru ligoniu, neįgaliuoju, dar daugiau – taip sureikšmina tą problemą, kad ima laipsniškai rodytis, kad ji tik viena ir egzistuoja. Be to, pats procesas paskatina savigailą.

Gydantis nevaisingumą, gydytojas poros gyvenime tampa kone trečiuoju asmeniu. Ko verti, pavyzdžiui, gydytojo nurodymai šiandien būtinai turėti santykius, o rytoj šiukštu ne? Ir tada neišvengiamai pagalvoji – „kodėl ne?“ Ar intymūs dviejų žmonių santykiai nėra tik jų dviejų pasirinkimo dalykas? Ar „pagal gydytojo nurodymus ir reglamentuotą tvarką“ dviejų žmonių santykiai tebėra džiugus dviejų žmonių susivienijimas, o gal jie tampa tik kupina įtampos priemone „gaminti kūdikį“?

Gydytoja man pasiūlė inseminaciją. Tai tokia medicininė procedūra, kurios metu tiesiogiai į gimdą įšvirkščiama vyro sėkla ir taip palengvinamas jos kelias. Šis būdas man labai priminė gyvulių apsėklinimą, atrodė labai mechaniškas, šaltas, be to, vėl ne sutuoktinis, o gydytojas taptų kone svarbiausiu šioje procedūroje.

Tada, 1999-aisiais, remdamasi tik intuityviai suvoktais, iki galo nepaaiškintais argumentais procedūrai pasakiau „ne“.

Vėliau šią nuostatą pagrindžiau teoriškai, ir ypač šiuo atveju svarbi man pasirodė 2004 metais lietuvių kalba pasirodžiusi labai mėgstamo filosofo ir teologo Marie Dominique Philippe‘o knyga „Meilės gelmėse“. Filosofo įžvalgos man atsakė į daugelį klausimų Ypač artima pasirodė jo nuostata apie vaisingumo ir veiksmingumo priešpriešą.

Filosofo manymu, bet koks dirbtinis būdas pradėti vaiką, jo vadinamas veiksmingumu (kaip priešprieša vaisingumui), yra „vaisingumo ieškojimas anapus meilės“.

Štai kokie, mano galva, svariausi Philippe‘o argumentai prieš bet kokį dirbtinumą siekiant vaisingumo:

„Vaisingumo slėpinys yra susijęs su meile, o meilė reikalauja imanenetiškumo, abipusio dviejų būtybių atsidavimo ir kūno dovanos: „Ir jie tampa vienu kūnu“. Vaisingumas atsiranda būtent tą akimirką. Ar galima atskirti vaisingumą nuo atsidavimo, jei tas atsidavimas negali būti pilnutinis dėl kokio nors trūkumo ar įgimtos ydos? Ar galima atskirti asmeninės ir dvasinės meilės įkvėptą kūno dovaną nuo vaisingumo, kai apvaisinimas vyksta techniniais metodais? Ar galima, paisant tik rezultato, atskirti tai, ką Dievas sujungė?

Kadangi, manau, tokiu atveju visų pirma žiūrima į rezultatą, t.y. vaisingumą, vaiką, pradėjimas yra atskiriamas nuo savo šaltinio, nuo meilės. Kas nors pasakys: „Tai tik paprastas laikinas atskyrimas, kadangi tėvai to trokšta“. Taip, tėvai to trokšta. Tačiau troškimas esti intencionalus, tuo tarpu atsidavimas meilėje yra substancionalus. Čia pasiekiame perskyrą, kuri šiandien daugeliui labai sunkiai suvokiama, nes gyvename didžiuliu idealizmu. Manoma, kad intencija yra tikrovė ir kad viskas, kas yra intencionalu, atitinka tikrovę. Taigi žmonės nebemato skirtumo tarp intencijos turėti vaiką, troškino turėti vaiką – „nesvarbu kaip, troškimas yra viskas“ – ir substancialaus atsidavimo, kūno dovanos, pagrįstos dvasine meile.“

Viena iš pačių nemaloniausių man, kaip moteriai, nevaisingumo gydymosi patirčių buvo Kauno klinikose atlikta kiaušintakių rentgeno nuotrauka. Ilgais klinikų požemių koridoriais buvau nuvesta į kažkokį kabinetą, kuriame man dideliu švirkštu į gimdą buvo suleistas kontrastinis skystis, kuris turėjo parodyti, kiek sveiki yra mano kiaušintakiai.

Tiesą pasakius, šią procedūrą, net nežinau, su kuo galima palyginti. Po jos ilgą laiką fiziškai ir dvasiškai jaučiausi tarytum būčiau išprievartauta. Ši procedūra buvo viena iš paskutiniųjų, padėjusių suprasti, kad šis neaiškus kelias, kurį simbolizavo klinikų požemis, yra ne mano kelias.

Aprašiau trumpą, bet nemalonią gydymosi nuo nevaisingumo patirtį, tačiau tuo metu buvo neišnaudota dar viena, būtent dirbtinio apvaisinimo, galimybė, kuriai radus pakankamai argumentų „už“, ko gero, nebūtų sustabdęs procedūros brangumas ar sudėtingumas.

Jau varstydama Kauno klinikų duris, panašiai kaip ir dėl inseminacijos, juste jutau, kad dirbtinis apvaisinimas dar blogiau ir už tą „apsėklinimą“. Reikėjo tvirtesnių mąstymo pagrindų.

1999 metais turėjau daugiau galimybių intuityvias savo nuostatas pagrįsti daug aiškesniais ir svaresniais argumentais, nes galėjau dirbtinio apvaisinimo procedūras matyti iš labai arti.

Danijoje turiu draugę, kuri kaip tik man studijuojant šioje šalyje atlikinėjo vieną po kitos keturias dirbtinio apvaisinimo procedūras. Danijoje tuo metu (1999 metai) trys tokios procedūros buvo nemokamos, tačiau mano draugei buvo nemokamai atlikta ir ketvirtoji, gydytojams pripažinus, kad trečioji buvo nesėkminga dėl jų klaidų. Kaip tik ketvirtoji procedūra buvo laiminga – po jos draugė pastojo ir sėkmingai pagimdė mergytę.

Labai iš arti mačiau tos moters kančias, celofaninius maišelius, pilnus leidžiamų, geriamų vaistų. Besigydančiai moteriai buvo nedviprasmiškai pasakyti visi „gydymosi“ padariniai, t.y. kaip ji rizikuoja gydydamasi, kiek kartų padidėja galimybė ateityje susirgti vieno ar kito tipo vėžiu ir kitomis ligomis.

Visa tai jai tuo metu atrodė visai nedidelė kaina už galimybę tapti mama, tapti laiminga. Kaip tik šį žodį, danišką žodį „lykkelig“, ji dažnai vartojo mąstydama apie potencialią dirbtinio apvaisinimo sėkmę ir apie galbūt gimsiantį kūdikį.

Nieko nepaisydama ji ryžtingai ėjo pasirinktu dirbtinio apvaisinimo keliu, ir pastangos buvo apvainikuotos sėkme – draugė pagimdė, be to, atsargai ateities procedūroms buvo palikti užšaldyti dar keli embrionai bei galimybė dar kartą pastoti ateityje.

Draugės pagimdyta graži mergaitė jau kūdikystėje susirgo, rodos, visai nepavojinga atopinio dermatito, tik gana sunkios formos, liga, kuri vertė tėvus nuolat pirkti brangius kremus ne gramais, bet puskilogramiais. Jais reikėjo nuolat tepti suskirdusias ir susiraukšlėjusias, į seno žmogaus panašias mergaitės galūnes.

Ši vaiko liga buvo nuolatinės mano draugės graužaties, savęs kaltinimo ir galiausiai – depresijos priežastis. Taigi pagimdžiusi ji laimingesnė tikrai netapo. Greičiau jau atvirkščiai.

Negana to, po dvejų metų, kai baigėsi užšaldytų embrionų „galiojimo laikas“, draugei buvo pasiūlyta atlikti dar vieną procedūrą ir į gimdą įdėti likusius embrionus, bet moteris atsisakė. Jai pasirodė, kad ir vieno vaiko visai gana, kad ir su juo sunku, daug problemų.

Atsisakius pakartotinio apvaisinimo, buvo pasiūlytos dvi galimybės: jos embrionus įsodinti į gimdą kitai moteriai, arba juos panaudoti moksliniams tyrimams. Ji pasirinko antrąją galimybę – mokslinius tyrimus, kitaip tariant, pasirinko, kad potencialūs jos vaikai, kaip laboratorinės pelės, būtų preparuojami laboratorijose.

Šis moters pasirinkimas, manau, yra labai konkretus pavyzdys to, ką gražiai savo straipsnyje „In vitro – gyvenimas mirties kaina“ atskleidė įžymus Lenkijos ginekologas Tadeuszas Wasilewskis. Jis teigė, kad dirbtinio apvaisinimo (in vitro) procedūra dėl savo specifikos susijusi su negimusios gyvybės žudymu: 1) žudoma atrenkant embrionus, 2) embrionai žūsta netinkamai juos užšaldant, 3) norint padidinti dirbtinio apvaisinimo sėkmę, į moters gimdą implantuojama daugiau embrionų, pavyzdžiui, keturi, o pradėjusiai lauktis keturių kūdikių moteriai keli embrionai iš gimdos tiesiog pašalinami.

Nesiimu spręsti, kas – šio mano draugės pasirinkimo atiduoti savo potencialų kūdikį bandymams ar atsitiktinumas nulėmė tai, jog dabar nesibaigia gili moters depresija, nuolatiniai galvos skausmai, sveikatos problemos, kurios savaime moterį skatina koncentruotis labiau į save, o ne į dėmesio trokštančią dar vos dešimties tesulaukusią „dirbtinę“ dukrytę – sėkmingą jos pasirinkto dirbtinio apvaisinimo „projektą“.

Akivaizdu, kad prieš dešimtmetį siekiamybė bet kokia kaina turėti kūdikį, o šiandien auginamas vaikas ties skyrybų riba balansuojantiems sutuoktiniams tikrai nebėra jų laimės priežastis ir šaltinis, gal net atvirkščiai – kliūtis.

Ši netiesiogiai išgyventa mano patirtis padėjo ne tik suvokti dirbtinio apvaisinimo esmę, bet ir sustiprino neigiamą mano pačios požiūrį, nepaisant akivaizdžios sėkmingos baigties. Vaikas, gyvybė, išties yra didžiulis gėris, todėl turėtų būti kiekvienos šeimos siekiamybė, tačiau esu įsitikinusi, kad jo turi būti siekiama remiantis ne bet kokiomis priemonėmis.

Kai galvojame apie vaikus, iškart iškyla idealaus vaiko vaizdinys – tokio, kuris yra visiškai sveikas, panašus į mus, kuris bus mūsų žmogiškosios egzistencijos tąsa. O jeigu ne? Jeigu vaikutis gims su negalia, nepagydomomis ligomis, nesibaigiančia kančia?

Sakysite, kad taip gali atsitikti bet kam, kad kasdien kažkam taip atsitinka ir niekas nuo to neapsaugotas. Taip, bet ir ne.

Psichologas Bertas Hellingeris yra pasakęs, kad pats didžiausias komplimentas tėvams yra dėkingumas: „Ačiū, mama, ačiū tėte, kad mane pagimdėte.“ Tie žodžiai reiškia, kad besąlygiškai priimamas gimimas ir gyvenimas. O pats skaudžiausias ir sunkiausias klausimas tėvams: „Kodėl tu mane tokį pagimdei?“

Į šį klausimą natūraliai pradėjus kūdikį ir jį pagimdžius, tėvams nereikia ieškoti atsakymų, nes jie – gamtoje, jie Dievo valioje, kuri ne visada pažini. O kaip atsakyti į tokį potencialų klausimą po dirbtinio apvaisinimo procedūros? Gal tam vaikučiui buvo neskirta gimti, jis neturėjo gimti, jis nebuvo numatytuose Dievo planuose?

Tai aš norėjau, tai dėl mano egoizmo, mano noro tas vaikutis gimė toks. Jei taip atsitiktų, kažin ar būtų lengva atrasti atsakymų ir savo sprendimus pateisinti.

Sakysite, kad toks su žmogiškąja baime susijęs argumentas nėra pakankamas, kad taip mąstant elgiamasi kaip brolių Grimmų pasakoje „Elzė gudruolė“? Gal ir taip, bet baimės argumentas tikrai nėra vienintelis.

Į dirbtinį apvaisinimą galima pažvelgti kur kas plačiau, kaip, pavyzdžiui, į jį žvelgia vienas iš žymiausių šių dienų Norvegijos psichoterapeutų ir kultūrologų Finnas Skårderudas, kuris remdamasis ilgamete savo, kaip psichiatro, dirbančio su vaikais ir jų tėvais, praktika, teigia:

„...vaikai tradiciškai atstovavo gamtai. Dabar jie yra produktai pasirinkimo, planavimo, mėgintuvėlio (...). Vaikas kai kuriems suaugusiesiems pirmiausia yra egzistencinis ir psichologinis projektas. Vaikas tampa projektu, taip jis yra ir auginamas. Mažas vaikelis yra pilnas natūralios visagalybės (Tai Freudas vadino Jo Didenybe Vaiku), kuri susidurdama su realybe, palaipsniui mąžta. Vaiko-projekto visagalybės įsivaizdavimai gali tverti ilgiau, tačiau rizikuojama, kad jis kada nors paklius į aštrų konfliktą su tikrove. Kita rizika – toks vaikas neatliepia lūkesčių. Iškeliant vaiką kaip kraštutinę suaugusiojo realizaciją, iškeliama ir rizika, kad tikrasis vaikas bus išstumtas. Kai kurie suaugusieji iš tikrųjų nori kito vaiko. Vaiko Jo Didenybės atsisakoma greitai ir brutaliai. Vaikas, būdamas nenusisekęs projektas, tampa našta.“

Svarbūs šioje kultūrologo įžvalgoje pasirodė keli momentai. „Vaikas – kaip kraštutinė suaugusiojo realizacija“ – šis teiginys suponuoja tai, kad suaugusysis ima savo, kaip asmens, tapatybę sieti tik su vaiku. Aš vertingas, mano gyvenimas vertingas tik tiek, kiek jame sėkmingai išsipildo tėvystė, t.y. ne tik turiu vaikų, bet ir turiu tobulų vaikų, grojančių, šokančių, puikiai besimokančių ir galbūt gyvenime darančių tai, ko nedarau aš pats ir galbūt geriau, nei aš pats.

Toks turėtų būti „kraštutinės suaugusiojo realizacijos“ suvokimas. Jei aš, kaip tėvas ir motina, dėl galimybės pradėti vaiką skiriu tiek daug laiko, galbūt savo gyvenimo metų, energijos, visokiausių pastangų, galiausiai – ir materialinių išteklių, tai ar gimęs vaikas mano sąmonėje nėra ypač „brangus“, užkeltinas ant pjedestalo, pastatytinas apskritai į šeimos centrą, stumtelėjus tame centre turėjusius išlikti sutuoktinius ir jų meilę?

Ar įsikūręs tarsi svetimoje vietoje vaikas netaps ne tik visagaliu, kaip teigia Skårderudas, bet ir tironu? O tapęs tironu ar netaps nenusisekusiu projektu?

Šiuolaikinis vokiečių filosofas Richardas Davidas Prechtas knygoje „Kas aš esu“ skyrių apie dirbtinį apvaisinimą ir manipuliacijas su embrionais pavadina „Vaikai tarsi iš gamyklos. Kur veda reprodukcinė medicina?“ ir, nors šiame knygos skyriuje mėgintuvėlio vaikų jis nevadina „projektais“, kaip Skårderudas, tačiau konkretūs pavyzdžiai, kuriais autorius remia savo svarstymus, atskleidžia vaiko, kaip gamyklinio produkto, kaip konkretaus projekto sampratą.

Filosofas savo mąstymą pradeda įdomiu pavyzdžiu apie 2002–2003 metais vykusį reprodukcijos specialisto Franko Comhaire‘o eksperimentą, kai JAV medicinos įstaigai FDA (Food and Drug Administration) padedant šimtai belgių, olandžių, skandinavių, prancūzių buvo apvaisintos mėgintuvėlyje tokiu būdu, kad būtų iškart aiški būsimo kūdikio lytis. Ši itin brangi procedūra buvo sustabdyta tik tada, kai audringai sureagavo belgų parlamentas.

Prechtas knygoje pateikia daugybę sunkiai įsivaizduojamų medicininių manipuliacijų pavyzdžių: kai gimsta vaikas tik todėl, kad išgelbėtų brolį, kai mėgintuvėlyje užsimezgęs embrionas yra „atrenkamas“ sveikatos ir grožio pagrindu.

Filosofas daro tik antiutopinių romanų autorių Huxley ir Orwello vertą prielaidą, kad galbūt ateityje žmogus, pradėjęs kūdikį natūraliai, o ne mėgintuvėlyje ir „laiku nepasirūpinęs savo vaiko sveikatos ir estetikos kontrole, netrukus visuomenės akyse atrodys buvęs pernelyg neturtingas tai padaryti. Arba jis elgėsi aplaidžiai ir paleido į naująjį gražių ir taisyklingų žmonių pasaulį nepatrauklų vaiką.“

Manau, verta dėmesio ir kita to paties autoriaus prielaida: „Jei dabar ir ateityje bus galima rinktis tai, ką anksčiau lėmė atsitiktinumas, atsiras milžiniško masto padarinių, nes šitaip sukirpta visuomenė praras vieną savybę, iki šiol buvusią neišvengiamą ir nepakeičiamą: susitaikymą su gyvenimo situacija.“ Susitaikymą dėl gimusio vaiko, koks jis yra – gal ir ne trokštamos lyties, neišsvajotos išvaizdos, ne genialaus proto, susitaikymą su neįgalumu, taip pat susitaikymą su nevaisingumu, kuris, be abejo, kaip teigia Marie Dominique Philippe'as, yra blogis, blogis, kurio neturėtumėme taisyti kitu blogiu, nes turėtumėme suprasti, jog „bet kuris žmogiškas gėris, kad ir koks didis jis būtų (vaisingumo gėris), negali prieštarauti už jį didesniam dalykui – meilei“.

Apibendrinti argumentus prieš dirbtinį apvaisinimą iš esmės galima keliais aspektais: 1)dirbtinis apvaisinimas visais atvejais pakeičia vaisingumą – natūralų dalyką, dovaną – veiksmingumu, t.y. nenatūraliomis priemonėmis tikslui pasiekti; 2)dirbtinio apvaisinimo kaina, pastangos, eiga, iškreipia tėvų, tokiu būdu pradėjusių savo vaiką, santykį su juo – vaikas ilgam tampa tėvų „projektu“ ir kartu tampa Visagaliu. o neretai imamas suvokti kaip „nenusisekęs projektas“ (tai ne teorija, bet, kaip rodo Norvegijos psichiatro Skårderupo gydytojo praktika, yra realybė); 3)dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtas vaikas, gimęs su psichikos ar fizine negalia, tėvams gali būti amžinas priekaištas ir nesibaigiančios kaltės bei kančios šaltinis – neturėjau gimti, bet toks gimiau dėl jūsų noro ir ambicijų, dėl jūsų „ kraštutinės suaugusiojo realizacijos“.

Remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais aš dariau savo gyvenimo sprendimus. Tačiau kai šiuo metu, kaip straipsnio pradžioje buvo minėta, Lietuvos Seime taisomas dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, žmonėms valstybė nurodys, kas yra gerai ir kas yra teisinga. Įstatymas detaliai aptariamas žiniasklaidoje.

Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos dirbtinio apvaisinimo įstatymo aspektus, apie kuriuos beveik nekalbama arba užsimenama tik puse lūpų. Taigi kito poskyrio objektas – viename iš įstatymų numatyta spermos donorystės galimybė.

Pagrindinis ir vienintelis spermos donorystės argumentas yra galimybė inseminacijos ar apvaisinimo mėgintuvėlyje – „in vitro“ būdu pastoti moteriai, jei jos sutuoktinis yra nevaisingas. Mąstoma maždaug taip: jei jau vienas iš sutuoktinių nevaisingas, tai kodėl negalima leisti pasinaudoti vieno iš jų vaisingumu?

Svarstant spermos donorystės klausimą keliami maždaug tokie klausimai:

1. Galima kraujomaiša. Akivaizdu, kad viena sperma gali būti apvaisinta daugybė moterų, kurių vieni kitų nepažįstantys vaikai – broliai ir seserys – tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva gali tapti mylimaisiais ir galiausiai sutuoktiniais.

2. Neištikimybės momentas. Ar moteris, nešiojanti svetimo vyro kūdikį, nėra, nors ir netiesiogiai, susijusi su tuo svetimuoju nepalyginamai labiau, nei su savo pačios sutuoktiniu? Ar tai nesudaro prielaidos sutuoktiniams atitolti? Juk neištikimybė, kad ir kokią formą ji įgytų, visada turi blogų pasekmių.

3. Vaiko identiteto klausimas. Akivaizdu, kad vaikas, gimęs apvaisinus jo motiną nežinomo donoro sperma, praranda galimybę susipažinti su savo biologiniu tėvu. Sutikime, kad įstatyme numatyta vaiko teisė sulaukus pilnametystės sužinoti duomenis apie savo biologinį tėvą – koks jo amžius, ūgis, svoris, plaukų spalva ar išsilavinimas – yra tikrai nepakankamas norint sau atsakyti į tokius paprastus klausimus: į ką aš panašus, kodėl sergu tokia ar kitokia liga, kodėl mano charakteris yra toks, o ne kitoks.

Galima pasakyti, kad daugybė vaikų ir taip nežino atsakymų į tokius klausimus, tačiau šiuo įstatymo priėmimo atveju valstybė iš vaiko atima tokią teisę, leisdama dirbtinio apvaisinimo procedūras donoro sperma.

Dar 1995 metais danų laikraštyje „Weekendavisen“ pasirodė psichologo P.Stensgårdo straipsnis „Kraujas ne toks tirštas“, kuriame kalbama ne apie dirbtinį apvaisinimą, o apie įvaikinimą. Konstatuojama, kad kažkada įvaikinti, net solidžiausią padėtį turintys žmonės, kurių gyvenimas išoriškai klostosi puikiai, daro viską, kad susirastų biologinius savo tėvus ir atsakytų sau į paprastus klausimą: į ką aš panašus, kas aš esu, kas mano giminės ir pan.

Aktualizavus tokią tendenciją, minėtame straipsnyje skaudžiai klausiama: ką darys tie po dirbtinio apvaisinimo su donoro sperma gimę žmonės, kurie niekada negalės atsakyti į panašius klausimus? Kokia bus jų psichinė sveikata?

Šie ir panašūs klausimai keliami daugelyje publikacijų, bet diskutuojama tik apie galimas pasekmes vaikui ir sutuoktiniams, pasiryžusiems susilaukti vaiko panaudojus donoro spermą. Ir tik retai susimąstoma apie tą nežinomą vyrą, kuris taps spermos donoru.

Koks jis? Matyt, tai sveikas, jaunas 25–35 metų, galbūt gražus, maksimaliai priartėjęs prie tobulo vyro vaizdinio. Tai yra vyras, kurio spermos donorystė, tikėtina, nulemtų gerą rezultatą – sveiko ir gražaus kūdikio gimimą.

Sperma – tai substancija, kurios sveiko vyro organizmas kasdien pagamina į valias, kurios „išgavimas“ nekelia vyrui daug sunkumų ir yra susijęs tik su maloniais pojūčiais. Atrodytų, kad jos „pridavimas“ vaisingumo klinikoms yra beveik toks pat paprastas, kaip ir, tarkim, šlapimo pridavimas medicinos tyrimams. Tačiau, kaip rodo vaisingumo klinikų praktika, sperma atiduodama už pinigus, beje, labai didelius.

Vadinasi, bent jau jos įkainojimas rodo kitokį žmogaus santykį su sperma, negu su šlapimu. Ji tampa brangia preke. Bet vėlgi atrodytų: kas čia tokio? Juk nors ir skatinama neatlygintina kraujo donorystė, jį parduodantys donorai tikrai nelaikomi amoraliais.

Analogiškai ir savo spermą parduodantis vyras gali manyti atliekantis kilnų, gražų darbą, tiesiog misiją padėti nevaisingoms šeimoms. Tik problema ta, kad to vyro sperma, susijungusi su kažkokios apvaisinamos moters kiaušialąste, galbūt taps vaiku, kuris (o tiksliau – kurie, nes tikrai jų bus ne vienas) bus tiesiogiai – genais – susiję su apvaisintoju.

O ką reiškia būti tiesiogiai, biologiniu būdu susijus su dešimtimis, jei ne šimtais, vaikų, su kuriais amžinai bus sukurtas nenutrūkstantis pasąmoninis ryšys, apie kurį kalba mokslas (pavyzdžiui, šeimos konsteliacijos teorija ir Bertas Hellingeris), kurio egzistavimą patvirtina daugybė literatūros ir kino kūrinių, kuris realiai egzistuoja?

Spermos donoras, kaip ir jo biologiniai vaikai, neturės jokių galimybių pažinti vieni kitų. Įdomiai tokią vyro situaciją atskleidžia prancūzų rašytojo Frederico Beigbeder pateiktas pavyzdys jo, agnostiko, diskusijoje su katalikų vyskupu Jeanu Micheliu di Falco knygoje „Aš tikiu, aš irgi ne“:

„FB: Vienas mano draugas, būdamas studentas, sukūrė puikų planą, kaip užsidirbti dienpinigių. Kiekvieną savaitę jis eidavo į spermos banką atiduoti savo sėklos. Už tai gaudavo kompensaciją. Tai vadinama nauda ir malonumu tuo pačiu metu. Kartą jis sumanė padidinti pajamas – savo vienišo malonumo vaisių atiduodavo du sykius per savaitę. Nesusimąstydamas iš to pelnėsi dvejus metus. Tačiau, staiga apimtas smalsumo, jis paklausė vieno iš banko gydytojų, kuo tapo jo sėkla. Gydytojas atsisakė suteikti informaciją. Mano draugas kaskart vis įkyriau klausdavo ir galiausiai gydytojas pasakė, kad jis apvaisino daugiau nei du šimtus moterų ir yra šimto trisdešimt keturių vaikų tėvas.

JMDF: Koks siaubas. Šimtas trisdešimt keturi vaikai, kurių niekada nepažins. Kaip jis reagavo?

FB: Jis buvo baisiai sukrėstas ir iškart atsisakė šio pajamų šaltinio. Paskui susidūrė su didelėmis psichikos problemomis, gulėjo psichiatrijos ligoninėje ir t.t.“

Manau, kad svarstant dirbtinio apvaisinimo klausimą, spermos donorystę, šalia daugybės įvairiausių aspektų būtų svarbu apsvarstyti ir šį: kaip spermos donorystė gali paveikti patį donorą, turėsiantį dešimtis, o gal ir keletą šimtų biologinių vaikų – dukterų ir sūnų, su kuriais, kaip minėjau, būdamas susijęs be galo stipriais, pasąmoniniais, genetiniais ryšiais, neturės jokių galimybių jų pažinti?

Praplėtus šį klausimą, norėčiau pateikti ir kitų: ar įstatymo rengėjai pasidomėjo Lietuvos ir užsienio šalių mokslinių tyrimų rezultatais, susijusiais su ilgalaike psichine vyrų – buvusių spermos donorų – sveikata? Ar šis aspektas buvo pakankamai išdiskutuotas kuriant antrąjį įstatymą ir ar iš tiesų spermos donorystė daugelio sąmonėje nesutapatinama su „šlapimo pridavimu“?

Straipsnį norėčiau baigti bendro pobūdžio pasvarstymais. Rateliuose sėdintis neįgalusis žvelgdamas į aukštą kalną aiškiai suvokia, kad jis to kalno neįveiks. Vis dėlto puikiausiai gali tą kalną nupiešti, džiaugtis jo papėde, įkvėpti gaivaus oro, šypsotis gyvenimui ir kitiems, lipantiems į tą kalną. Taip pat gali sutelkti savo žvilgsnį tik į savo ratukus, nesveikas kojas ir nematyti, negirdėti, neužuosti, nepaliesti, neragauti nieko, taip pat neleisti sau būti laimingam nepaisant savo negalios.

Tai juk tik pasirinkimo dalykas. Jei man natūraliai nepavyksta pastoti, jei man tai neskirta, galbūt man skirta kažkas kita, galbūt mano žmogiškoji paskirtis šioje žemėje yra visai kita, nei gimdyti biologinius vaikus?

Biologiniai vaikai, būdami viena iš didžiausių suaugusiųjų siekiamybių, tikslų, vis dėlto, manau, neturėtų būti „kraštutin4“ realizacija, t.y. kone vienintelė, neturėtų tapti tuo tikslu, kuris, kaip jau minėjau, šiame straipsnyje, pateisina bet kokias priemones.

Kiekvienas savo gyvenime gali rasti ne mažiau prasmingų nei biologinis vaisingumas jo alternatyvų: mylėti vaikus dirbant pedagoginį darbą ar su vaikais globos namuose, pagelbėti vaikams dirbant įvairiausiose organizacijose, realizuoti save politinėje veikloje ar labiau atsidedant savo profesijai, kūrybai. Viena iš daugelio galimybių yra ir nelengvas, bet prasmingas vaiko globos ar įvaikinimo kelias.

Tikiu, kad tradicinės medicinos priemonės tikrai daugeliui padeda tapti tėvais ir džiaugtis tėvyste. Klausimas tik vienas: kiek žmogus yra pasirengęs už potencialiai galimą patirti tėvystę mokėti savo sveikata, energija, laiku, kelerius gyvenimo metus pasirengęs prarasti ir kokias priemones tam renkasi?

Šiandien mokslas, dirbtinis apvaisinimas, kiaušialąsčių donorystė, leidžia susilaukti vaikų iki gilios senatvės. Kiekvieną dieną sužinome sensacingų, bet realių faktų, kad dirbtinio apvaisinimo būdu pagimdė, pavyzdžiui, 67 metų moteris. Ir šitokiais faktais kaip vėliava mosuoja vaisingumo klinikos, pateikdamos panašių publikacijų pirmuosiuose savo tinklalapių puslapiuose.

Aš renkuosi gyventi šiandien ir pagal galimybes prasmingiau, renkuosi nesijausti ligone, jei liga nepaguldys į ligos patalą, smagiai gyventi čia ir dabar. Bet svarbiausia – renkuosi ne pavydėti kažkam, kas vaikų turi, bet drauge su vaikų susilaukiančiais pasidžiaugti kiekvieno vaikučio gimimu.

O kai kurie besiviliantys, kaip daugybė Biblijos nevaisingųjų, gali tikėtis ne forsuoto, o tikro kalėdinio stebuklo.

Viena mano bičiulė alžyrietė papasakojo apie jos tetą, kuri natūraliai pastojo po 25 santuokos metų. Praėjus 20 metų nuo santuokos pradžios, ji pati kaip musulmonė pasiūlė savo vyrui vesti antrą žmoną, kad šis su ja susilauktų vaikų. Antrajai žmonai susilaukus vaikučio ir abiem moterims drauge juo rūpinantis, nejučia ir nevaisingoji pasijuto besilaukianti.

Šis retas, bet tikras žmogaus gyvenimo pavyzdys, rodo, kad vaisingumas daugeliu atvejų yra Dievo paslaptis ir dar labiau – Jo dovana, o ne kokia nors mūsų privaloma teisė.

***