Šiuolaikinėje mityboje vyrauja organizmą rūgštinantys maisto produktai. Tai mėsa ir jos gaminiai, produktai iš baltų miltų, kava, alkoholiniai gėrimai, pasterizuotos sultys, žuvis ir jūros produktai, duona, bandelės, saldumynai, kiaušiniai, įvairūs gazuoti gėrimai ir kt.
Šarminių produktų sąrašas kur kas kuklesnis: švieži vaisiai, daržovės, salotos, bulvės, negazuotas mineralinis vanduo ir kt. Akivaizdu, kad vien mityba išlaikyti normalią šarmų – rūgščių pusiausvyrą iš tiesų nelengva užduotis.
Medžiagų apykaitos procese susidariusias rūgštis organizmas neutralizuoja šarminėmis medžiagomis, kurias gali gauti tik su maistu ir išgeriamais skysčiais. Neutralizuotos atliekos pašalinamos su šlapimu, prakaitu ir iškvepiamu anglies dvideginiu.
Dažnai sulaukus 40–45 metų jaučiamas šarminių medžiagų trūkumas. Tai nejudraus gyvenimo būdo, netinkamos mitybos, žalingų įpročių ir kt. pasekmė. Trūkstant šarminių medžiagų, organizmas tampa nepajėgus pašalinti visas atliekas. Tai, kas nepašalinama, lieka ir kaupiasi įvairiose kūno vietose, dažniausiai riebaliniame sluoksnyje, organizmas rūgštėja.
Tose vietose, kur susikaupia rūgštinės atliekos – inkstų, tulžies akmenys, uratai, sulfatai, fosfatai, cholesterolis, – sutrinka kraujo apykaita, gyvybiškai svarbūs organai nepakankamai aprūpinami krauju, stringa jų funkcijos. Todėl rūgštinių atliekų kaupimasis yra ankstyvo senėjimo ir viena iš svarbiausių daugelio degeneracinių ligų priežasčių.
Verta įsidėmėti, kad organizmą taip pat labai rūgština stresas, neigiamos emocijos, tokie jausmai, kaip pavydas, melas, pyktis, egoizmas, veidmainiavimas ir pan.
Mes įpratę rūpintis savo išore, o apie purvą, susikaupusį mūsų kūno viduje, dažnai nesusimąstome. Gera sveikata, ilgaamžiškumas priklauso nuo to, kaip organizmas sugeba neutralizuoti ir atsikratyti šių atliekų.
Įvairių susirgimų pradžia
Moksliškai įrodyta, kad visų ligų atveju organizme nustatomas didesnis ar mažesnis rūgščių perteklius. Organizmui vis labiau rūgštėjant, sudaromos palankesnės sąlygos vystytis vis sunkesniems susirgimams.
Priklausomai nuo to, kur susidaro rūgštinių atliekų sankaupos, pasireiškia įvairūs ligų požymiai. Rūgštinės atliekos – cholesterolio, aterosklerozinės plokštelės – kaupiasi ir kraujagyslėse. Organizmas bando priklijuoti šias daleles prie arterijų sienelių, o tai riboja kraujo pratekėjimą, slopina širdies veiklą.
Sudaromos sąlygos širdies ligoms, aterosklerozei vystytis. Padidėjus fiziniam krūviui, susidarius stresinėms situacijoms, kraujospūdis gali smarkiai pakilti ir išstumti plūduriuojančias atliekų daleles, kurios gali užkimšti kraujagysles aprūpinančias smegenis krauju. Iškyla reali insulto grėsmė.
Esant rūgščiai terpei, minkšti raudonieji kraujo kūneliai sustandėja, sukietėja. Jie sunkiai patenka į plauko plonumo kapiliarus, kuriais turi būti pristatomos maisto medžiagos ir šalinami šlakai. Taigi – rūgštinė terpė tirština kraują. Tai viena iš aukšto kraujo spaudimo priežasčių.
Ties bet kuriuo vidaus organu susikaupus didesniam rūgštinių atliekų kiekiui, sutrinka kraujo apytaka, aprūpinimas reikalingomis medžiagomis. Organas nebepajėgia atlikti jam skirtų funkcijų, pradeda vystytis ligos.
Rūgštinėms atliekoms susikaupus ties kasa, sutrinka insulino išsiskyrimas ir gali išsivystyti diabetas. Šlapimo rūgšties kristalams susikaupus sąnariuose, vystosi podagra. Tai vyresnio amžiaus žmonių liga. Jaunų žmonių organizmas dar yra pakankamai šarminis ir pajėgia pašalinti šlapimo rūgštį per inkstus.
Dabar labai populiarūs skrandžio rūgštingumą mažinantys vaistai. Tačiau labai dažnai priežastis ne padidėjęs skrandžio rūgštingumas, o per didelis organizmo rūgštingumas. Organizmo rūgštėjimas tiesiogiai paveikia ir osteoporozės vystymąsi, nes susikaupusioms rūgštims nukenksminti organizmas panaudoja kauluose esantį kalcį.
Ne vienam iš mūsų nerimą kelia skausmas įvairiose organizmo vietose. Dažna skausmo priežastis – rūgštinių atliekų sankaupos, kurias kiekvienas žmogus kaupia skirtingai. Tai būsimų ligų simptomai, kurie signalizuoja, ties kuriuo organu yra susikaupusios atliekos. Tai perspėjantis signalas apie tai, kad organizmui reikia padėti pašalinti susikaupusius šlakus. Savaime suprantama, kad skausmą malšinantys vaistai nėra išeitis.
Kaip stabdyti organizmo rūgštėjimą
Žinome, kad rūgštis geriausiai neutralizuoja šarmai. Tačiau šiuolaikinė mityba neužtikrina, kad vartojamuose maisto produktuose ir išgeriamuose skysčiuose būtų pakankamai šarminių medžiagų.
Organizmo atsargas šarminiais elementais galima papildyti nuolat vartojant atitinkamus maisto papildus. Tačiau tokie papildai nėra pigūs ir ne kiekvienas gali juos vartoti. Be to, pasitaiko atvejų, kai vaikantis komercinės naudos, pateikiama nevisavertė ar netgi klaidinanti informacija.
Organizmo rūgštėjimą skatina ne vien mitybos problemos. Labai didelę įtaką turi ir mūsų gyvenimo būdas. Mes nuolat susiduriame su daugybe stresinių situacijų. Todėl svarbu taip elgtis ir mąstyti, kad emocinės įtampos nebūtų nuolatinė organizmo būsena, kad vyrautų dvasinė ramybė ir harmonija.
Negalima leisti organizmui išsausėti
Labai dažnai neįvertiname neįkainuojamos ir niekuo nepakeičiamos vandens reikšmės. Vanduo – gyvybės pagrindas. Vanduo sudaro du trečdalius mūsų kūno. Organizmo senėjimas, palaipsninis jo rūgštėjimas tiesiogiai susietas su vandens kiekio mažėjimu.
Paklauskime savęs, ar mes visada išgeriame rekomenduojamą vandens kiekį – 1,5–2,5 litro per parą? Būtent gryno vandens, o ne šiaip skysčių.
Dažniausiai vandens atsigeriama tik pajutus troškulį. Tačiau tada organizmui jau trūksta nuo 0,5 iki 1 litro vandens. Jeigu ląstelėms, audiniams ir organams trūksta vandens arba jie nuolat panardinti nešvariame skystyje, ar įmanoma pašalinti visas rūgštines atliekas?
Organizmas siunčia įvairius signalus (skausmas, aukštas spaudimas, alerginiai reiškiniai ir kt.) apie tam tikros organizmo dalies troškulį bei viso kūno sausrą. Skausmas – tai organizmo pagalbos šauksmas apie būtinybę kuo skubiau aprūpinti vandeniu ir taip padėti atsikratyti susikaupusių teršalų. Tačiau užuot aprūpinę organizmą vandeniu, daug kas renkasi vaistus, slopinančius natūralią organizmo reakciją į vandens stygių.
O dabar pamąstykime: ar gali išdžiūvęs mūsų kūnas išlikti sveikas? Atsakymas be išlygų – ne. Išsausėjusiame organizme sutrinka visi gyvybiniai procesai, sulėtėja medžiagų apykaita. Kraujas, kurio net 90 proc. sudaro vanduo, nepajėgia aprūpinti mūsų organų maistinėmis medžiagomis, nesugeba iki galo pašalinti ląstelių veiklos atliekų. Organizmas neišvengiamai rūgštėja ir ruošia dirvą būsimiems susirgimams.
Prieš penkis dešimtmečius mokslininkai nustatė naujas, labai svarbias vandens savybes, kurias vanduo įgyja leidžiant per jį elektros srovę. Taip buvo atrastas jonizuotas vanduo, kurio savybės labai skyrėsi nuo paprasto vandens. Iš jų paminėtinos: antioksidacinis poveikis, padidintas šarmingumas, mažesnis paviršiaus įtempimas ir kt.
Jonizuotas vanduo – tai sveikatos versmė greta mūsų
Jonizuotas vanduo gaunamas specialiuose prietaisuose – vandens jonizatoriuose. Čia, vykstant vandens ir jame ištirpusių druskų elektrolizei, vienu metu pagaminamas dviejų rūšių jonizuotas vanduo: šarminis, dar vadinamas „gyvuoju“, ir rūgštinis arba „negyvasis“. Kaip ir nusako pavadinimai, abu šie vandenys skirtingai veikia organizmą.
Biologinį vandens tinkamumą mūsų organizmui apibūdina šarmingumo rodiklis pH ir skysčio energiją atspindintis oksidacinis-redukcinis potencialas ORP. Palyginkime vandentiekio vandens ir jonizuoto vandens parametrus: vandentiekio vanduo: 7,2–7,4 (pH), +150...+300 (ORP (mV)); jonizuotas šarminis vanduo: 8,5–9,5 (pH), –150... –250 (ORP (mV)); jonizuotas rūgštinis vanduo: 3–5 (pH), +400...+600 (ORP (mV)).
pH rodiklis
Vandens (ar bet kurio skysčio) rūgštingumas arba šarmingumas apibūdinamas pH rodikliu, kurio reikšmės gali svyruoti nuo 0 iki 14. Kai pH reikšmė yra 7, vanduo yra neutralus. pH reikšmei mažėjant nuo 7 iki 0, skysčio rūgštingumas didėja (kuo mažesnė reikšmė, tuo rūgštingumas didesnis), o pH reikšmei didėjant, didėja ir skysčio šarmingumas (kuo reikšmė didesnė, tuo šarmingumas didesnis).
pH rodiklis atspindi rūgščių – šarmų pusiausvyrą organizme. Rūgščių – šarmų balanso palaikymas yra pagrindinė geros sveikatos sąlyga. Kiekvienas organas normaliai dirba tik esant tam tikrai pH reikšmei.
Nors ląstelių medžiagų apykaitos produktai yra rūgštys, mūsų vidiniai organizmo skysčiai, išskyrus skrandžio rūgštį, yra šarminiai. Labiausiai šarminės – kasos sultys. Jų pH yra 8,8.
O kokios gi mūsų populiarių gėrimų pH reikšmės: konservuotų sulčių pH siekia 3,8–5,1, nealkoholinių, gazuotų bei energinių gėrimų pH – 2,9–3,5. Kitaip tariant, tai stipriai rūgštiniai gėrimai.
Palyginkite: kai vandens pH lygus 6, miršta krabai, kai pH – 3, žūsta žuvys, o kai pH siekia 2,5, vandenyje negali egzistuoti jokia gyvybė. Taigi nuolat vartodami tokius gėrimus mes rūgštėjame, sutrinka mūsų organizmų šarmų ir rūgščių balansas.
Ypač svarbus kraujo pH, kurį organizmas griežtai palaiko siaurame intervale, kai pH siekia 7,35–7,45. Net ir nežymus nuokrypis nuo šių reikšmių, organizmui gali būti lemtingas. Kraujui rūgštėjant, raudonieji kraujo kūneliai praranda dalį krūvio, sulimpa į vadinamuosius „monetinius stulpelius“, kraujas tirštėja, sukyla spaudimas.
Tirštesnis kraujas nepajėgia tinkamai deguonimi aprūpinti audinių ir vidaus organų, o ląstelių – maistinėmis medžiagomis, nepašalina iš organizmo visų šlakų.
Oksidacijos – redukcijos potencialas (ORP)
Kiekvienas skystis visada turi nedidelį teigiamą arba neigiamą elektrinį potencialą, matuojamą milivoltais (mV). Potencialas atspindi skysčio energiją, t.y. parodo, ar skystyje yra laisvų elektronų, ar jų ten nėra. Kuo daugiau papildomų elektronų, tuo daugiau energijos ir atvirkščiai.
Teigiama potencialo reikšmė reiškia, kad skystyje elektronų trūksta, jų aktyvumas mažas (oksidacinis potencialas). Patekęs į organizmą, toks skystis trūkstamus elektronus stengsis gauti, atimdamas juos iš ląstelių, audinių ir taip trikdydamas jų veiklą. Todėl organizmas priverstas eikvoti energiją skysčio potencialo pertvarkai.
Neigiama potencialo reikšmė rodo, kad skystyje yra laisvų elektronų, t.y. papildomos energijos (redukcinis potencialas). Šie elektronai gali būti atiduodami kitiems junginiams. Tai labai svarbi ypatybė, ypač reikšminga neutralizuojant laisvųjų radikalų poveikį.
Koks gi mūsų kasdien geriamų skysčių oksidacinis – redukcinis potencialas (ORP). Vandentiekio vandens +150 ... + 250 mV, konservuotų sulčių + 160 ... + 280 mV, nealkoholinių, gazuotų bei energinių gėrimų + 280 ... + 370 mV. Matome, kad visi šie skysčiai turi teigiamą (oksidacinį) potencialą. Kaip į tai reaguoja organizmas?
Žinome, kad organizmas gali išgyventi tik tada, kai vidinės jo terpės parametrai yra stabiliai palaikomi nustatytose ribose (homeostazės reiškinys). Todėl visa tai, ką mes suvalgome, išgeriame, bus pertvarkyta taip, kad atitiktų organizmo, visų pirma, kraujo parametrus.
Kraujo ORP yra neigiamas, jo reikšmė yra -57 mV. Nuolat geriant teigiamą potencialą turinčius gėrimus, organizmas eikvoja energetinius resursus, kad priartintų šių gėrimų ORP prie kraujo reikšmių. Tai nuolatinė diena iš dienos vykstanti organizmo išlikimo kova, kurią norint laimėti naudojama tuo daugiau energijos, kuo didesnis išgeriamų skysčių ir kraujo ORP skirtumas.
Senkant organizmo resursams, šie skysčiai, kaip ir laisvieji radikalai, stengiasi iš sveikų ląstelių, „išmušti“ ir prisijungti elektronus. Taip trikdoma ar net visai stabdoma atskirų ląstelių veikla, organizme įsivyrauja oksidacinė, rūgštinė aplinka, įvardijama, kaip oksidacinis stresas.
Tokią būklę galima palyginti su geležies rūdijimu (oksidacija). Vairuotojai puikiai žino, kad rūdys – tai ankstyvos automobilio mirties požymis. Taip ir mūsų organizme: oksidacinis audinių pažeidimas reiškia organizmo rūdijimą iš vidaus. Tai svarbiausias veiksnys, nulemiantis pirmalaikį senėjimą ir daugumos ligų išsivystymą.
Ar galima stabdyti organizmo rūdijimą? Taip. Viena iš lengviausiai prieinamų ir efektyvių priemonių – gerti neigiamą potencialą turintį jonizuotą šarminis vandenį.
Jonizuotas vanduo susirgimų profilaktikai
Pastaruosius dešimtmečius pasaulį stebina įspūdingi Japonijos ir Pietų Korėjos gyventojų sveikatingumo rodikliai. Viena iš priežasčių – plačiai diegiamos modernios vandens biologinių rodiklių ir jo kokybės gerinimo technologijos. Pažymėtina, kad Japonijoje beveik kas penkta šeima kasdien profilaktiškai vartoja šarminį vandenį.
Šarminio vandens nauda
Natūralus antioksidantas. Šarminio vandens ORP reikšmės yra neigiamos ir svyruoja nuo -150 mV iki -250mV. Geriant tokį žmogaus vidinės terpės parametrams artimą vandenį, organizmui nebereikia eikvoti gyvybinės energijos ORP korekcijai ir vanduo iš karto įsisavinamas.
Neigiamos potencialo reikšmės parodo, jog šarminiame vandenyje yra elektronų perteklius, kitaip sakant, šarminis vanduo yra elektronų donoras. Tampa aišku, kad geriant pakankamai šarminio vandens organizmą aprūpiname papildomais elektronais, kurie neutralizuoja laisvuosius radikalus.
Laisvieji radikalai – tai junginiai, kuriems trūksta elektrono. Šį elektroną jie stengiasi atplėšti ir prisijungti sau iš nepaliaujamai „bombarduojamų“ sveikųjų ląstelių ir taip jas pažeisdami ar net sunaikindami.
Tai įtikinamai parodo nesudėtingas eksperimentas: visi esame pastebėję, kad perpjovus obuolį, pjūvio plokštuma po kiek laiko paruduoja. Tai laisvųjų radikalų poveikio sukelta oksidacija. Tačiau jei ant perpjauto paviršiaus iškart užlašinsime šarminio vandens, obuolio minkštimas ilgai neparuduos: šarminis vanduo apsaugos nuo oksidavimosi.
Taigi, šarminis vanduo pasižymi išskirtine savybe – jis yra natūralus antioksidantas, atiduodantis turimus papildomus elektronus laisviesiems radikalams ir taip neutralizuodamas jų ypač žalingą poveikį mūsų sveikatai. Taip ląstelės, organizmo audiniai saugomi nuo ardančio, daugybę ligų sukeliančio oksidacinio streso poveikio, stiprinama imuninė sistema.
Šarmina organizmą. Šarminio vandens pH reikšmės 8,5 – 9,5 labiausiai atitinka organizmo vidinės terpės parametrus. Taip jau esame sukurti, kad organizmo terpė ir vidiniai skysčiai, išskyrus skrandžio rūgštį, yra šarminiai.
Tačiau bėgant metams, organizmas neišvengiamai rūgštėja, kraujo šarmingumas mažėja, rūgštinių atliekų sankaupos ir su tuo susijusių susirgimų rizika didėja. Mokslininkas T.Baroody taikliai pastebėjo: „Įvairiausi ligų pavadinimai nieko nereiškia. Svarbu yra tai, kad jų visų pagrindinė priežastis – per daug rūgštinių atliekų organizme.“
Jonizuotame šarminiame vandenyje yra tik rūgštinių atliekų neutralizavimui reikalingi šarminių metalų, kalcio, magnio, kalio, natrio, jonai. Rūgštiniai jonai (chloro, sieros, fosforo ir kt.) „nukeliauja“ į rūgštinį vandenį. Todėl kasdien geriant šarminį vandenį, organizmas gauna lengvai įsisavinamų šarminių jonų „kokteilį“, kuris efektyviai neutralizuoja susikaupusias rūgštines atliekas. Taip organizmas šarminamas, stiprinamas atsparumas ligoms.
Geriau įsotina ląsteles vandeniu, šalina toksinus. Paprasto geriamojo vandens molekulės yra susijungusios į grupes po 10–13 molekulių. Tokie dariniai yra per stambūs, kad iš karto patektų į ląstelę. Organizmas turi pertvarkyti vandens struktūrą.
Šarminio vandens molekuliniai dariniai yra žymiai mažesni – susideda iš 5–6 molekulių. Todėl šarminis vanduo iš karto praeina pro ląstelių membranas, tiesiogiai dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose (organizmui nebereikia naudoti papildomos energijos), geriau įsotina ląsteles vandeniu ir maistinėmis medžiagomis, lengviau patenka į audinius ir išplauna toksinus.
Tai leidžia efektyviai neutralizuoti, suskystinti ir pašalinti per inkstus susikaupusias rūgštines atliekas.
Mažesnis paviršiaus įtempimas. Kad maistingosios medžiagos kartu su vandeniu patektų į ląstelę, o toksiniai junginiai būtų pašalinami, išgeriamo vandens paviršiaus įtempimas turi atitikti kraujo paviršiaus įtempimą – 43–45 din/cm2. Įprasto vandens paviršiaus įtempimas yra gerokai didesnis – apie 73 din/cm2 ir organizmas turi eikvoti energiją norint sumažinti paviršiaus įtempimą.
Jonizuoto šarminio vandens ir kraujo paviršiaus įtempimo reikšmės yra artimos. Juo mažesnis paviršiaus įtempimas, tuo skystis takesnis, „drėgnesnis“. „Drėgnesnis“ šarminis vanduo greitai virsta sudedamąja kraujo bei tarpląstelinio skysčio dalimi, išplauna toksinus bei šlakus ir su šlapimu pašalina juos iš organizmo.
Prisiminus, kad net 90 proc. kraujo sudaro vanduo, nesunku suprasti, kad organizmą aprūpinant pakankamu šarminio vandens kiekiu neleidžiama kraujui sutirštėti.
Daugiau deguonies. Jonizuotame šarminiame vandenyje vyrauja hidroksilo OH– jonai, t.y. jame atsiduria vienintelis vandens molekulėje esantis deguonies atomas. Todėl šarminiame vandenyje yra papildomas deguonies kiekis. Geriant šį vandenį, į kraują pateks daugiau visuose gyvybiniuose procesuose dalyvaujančio deguonies.
Kur deguonis – ten gyvybė, energija. Medžiagų apykaitos vyksmas labai priklauso nuo to, kokioje aplinkoje, esant pakankamai deguonies ar jo trūkstant, vyksta šie procesai. Trūkstant deguonies, angliavandeniai skyla ne iki galo, vyksta rūgimo procesas, formuojasi stipriai rūgštinė aplinka. Būtent tai sudaro palankias sąlygas vėžinių ląstelių vystymuisi.
Kasdien profilaktiškai geriant šarminį vandenį, kraujas nuolat aprūpinamas papildomu deguonimi, jaučiamas energijos antplūdis, suaktyvinama smegenų veikla. Todėl neatsitiktinai šarminis vanduo dar vadinamas „gyvuoju“.
Rūgštinio vandens panaudojimas
Rūgštinio vandens parametrai yra visiškai priešingi šarminio vandens parametrams. Geriant rūgštinį vandenį, organizmas būtų rūgštinamas ir didinama jo oksidacinė terpė. Todėl rūgštinis vanduo daugiausia skirtas išoriniam naudojimui.
Teigiamas oksidacinis potencialas apibūdina gebėjimą atimti elektronus iš mikrobų, bakterijų, taip jas sunaikindamas. Tai suteikia rūgštiniam vandeniui baktericidinių ypatybių.
Rūgštinis vanduo atstato natūralią rūgštinę odos terpę, taip sustiprindamas pirminį organizmo apsaugos nuo išorinių mikrobų barjerą. Tai natūrali asmens higienos priemonė. Rekomenduojama vakare, prieš miegą, praskalauti burną, vyrams po skutimosi sudrėkinti veidą ir pan.
Rūgštiniu vandeniu taip pat galima dezinfekuoti įpjovimus, įdrėskimus. Puolant slogai, patartina praplauti abi nosies šnerves, esant anginai skalauti gerklę 4–5 kartus per dieną.
Jonizuoto šarminio vandens panaudojimas
Japonijoje, Pietų Korėjoje yra ligoninių, kuriose naudojamas tiek šarminis, tiek ir baktericidinėmis ypatybėmis pasižymintis rūgštinis vanduo. Europoje šioje srityje labiausiai pažengusi yra Vokietija. Čia paskelbti daug žadantys mokslinių tyrimų rezultatai.
Medicinos mokslų daktaras W.Irlacheris faziniu-kontrastiniu mikroskopu nufotografavo kraujo pakitimus, gydant šarminiu vandeniu organizmo rūgštėjimo išprovokuotus susirgimus. Jo paskelbtos nuotraukos sukėlė tikrą sensaciją Vokietijoje. Organizmui rūgštėjant, kraujas sutirštėja.
Geriant jonizuotą šarminį vandenį, greitai pastebima teigiamų kraujo pokyčių, net ir esant tokiems komplikuotiems susirgimams, kaip cukrinis diabetas.
Mokslininkė ir gydytoja D.Aschbach paskelbė klinikinių tyrimų rezultatus apie šarminio vandens poveikį, gydant I ir II tipo diabetą. Pavartojus šarminį vandenį 4–6 savaites, glikolizinto hemoglobino rodiklis sumažėjo per 1,5 procentinio punkto, insulino poreikis sumažėjo iki 70 proc., gliukozės kiekis kraujyje sumažėjo iki 30 procentų. Net ir nustojus vartoti šarminį vandenį, šie rodikliai išsilaikė dar 4–5 mėnesius. Tai išties įspūdingi rezultatai.
Rūgštinio vandens panaudojimas
Stiprus rūgštinis vanduo (pH siekia 2–3; ORP yra +800...+1200 mV) faktiškai sunaikina visas bakterijas. Japonijoje yra ligoninių, kur tokiu vandeniu sėkmingai gydomos pragulos, diabeto komplikacijų sukeliamos žaizdos. Rūgštinis vanduo taip pat naudojamas patalpoms, grindims, sienoms dezinfekuoti.
Ar jonizuotas vanduo yra panacėja?
Pagrindinė jonizuoto vandens panaudojimo kryptis – tai profilaktika. Jonizuoto vandens poveikis ir įtaka organizmo skysčių ORP bei rūgščių šarmų balansui gali sukelti ir teigiamą gydomąjį efektą, susijusį su natūralių organizmo galių atstatymu.
Vis dėlto jonizuotas vanduo nėra paprastas vaistas jau vien todėl, kad jis negali būti skirtas konkrečiam organui gydyti, kaip kad cheminiai vaistai, o paveikia visą organizmo veiklą, skatina organizmo funkcijų atsinaujinimą. Tai duoda gerų rezultatų ir sergant sudėtingomis ligomis.
Žinant, kad vanduo sudaro du trečdalius mūsų kūno, ir įvertinant vandens reikšmę visai gyvybinei organizmo veiklai suprantamas daugialypis teigiamas tokio vandens poveikis. Žmogui, besirūpinančiam dvasine ir fizine savo sveikata, jonizuotas vanduo yra išties puikus ir, galima tvirtinti, nepakeičiamas pagalbininkas.