Kildamas dviračiu į kalną Vilniaus edukologijos universiteto profesorius Juozas Skernevičius (80 m.) žvilgčioja į pulso matuoklį.
Jei jis rodo daugiau nei 150 tvinksnių per minutę, tai – ženklas, kad reikia judėti lėčiau.
Sveikam žmogui fizinis krūvis yra normalus, kai pulsas siekia 110–130 tvinksnių per minutę.
J.Skernevičius įpratęs į savo organizmą žiūrėti mokslininko akimis. Jis žino, kad amžinos jaunystės nėra, sportine veikla neįmanoma sustabdyti senėjimo – šį procesą galima tik sulėtinti.
„Nenorėčiau būti kam nors pavyzdys, nors kasdien treniruojuosi. Nenorėčiau bėgti maratono ar kroso, nes nuo to dyla sąnariai. Nedarau staigių judesių, jėgos pratimų – viskam turi būti saikas”, – tikino J.Skernevičius.
Vyresnio amžiaus žmonėms J.Skernevičius visada primena – fizinis krūvis yra savęs alinimas.
„Visi mano, kad šiek tiek pabėgiojai, pasivažinėjai dviračiu ir jau esi stipresnis. Priešingai – esi kur kas silpnesnis nei prieš išeidamas sportuoti.
Tik gerai pailsėjus organizmas atsigauna, žinoma, jeigu šių galimybių nėra sutrikdžiusi kokia nors lėtinė liga”, – tikino J.Skernevičius.
Tačiau vilnietis ragina mankštintis iki paskutinio atodūsio. Aštuoniasdešimtmečio mokslininko kaulų mineralinis tankis – kaip dvidešimtmečio, todėl jis drąsiai ruošiasi naujam kalnų slidinėjimo sezonui.
Praeityje garsų sportininką ir slidinėjimo trenerį stebino Druskininkuose perskaitytas skelbimas, kad vyresniems nei 60 metų asmenims keliantis keltuvu taikoma nuolaida, o apie aštuoniasdešimtmečius nieko neužsimenama.
Apsidairęs aplink vilnietis iš tikrųjų nepamatė nė vieno bendraamžio.
Prieš penkerius metus netekęs žmonos, nusipelniusios Lietuvos trenerės Birutės Sakalauskaitės-Skernevičienės, profesorius mintimis vis dažniau grįžta į praeitį.
„Kamuoja abejonės, ar Birutė pasisėmė iš gyvenimo tai, ko jai labiausiai reikėjo”, – apgailestavo našlys.
Vilniečių vasaros būdavo skirtos tik treniruočių stovykloms, straipsniams rengti – atostogų juodu neturėdavo.
Po žmonos mirties našlys gyvena vienas, bet nuobodžiauti nėra kada. Jis keliasi ne vėliau kaip šeštą valandą, Vilniaus edukologijos universitete skaito studentams paskaitas, grįžęs namo nesilepina pokaičio miegu.
Netoli Žaliųjų ežerų, kur turi sodą, jis sėda ant dviračio ir nuvažiuoja ne mažiau kaip 30 kilometrų. Vėliau atlieka tempimo pratimus, jei ežero vanduo šiltas, plaukioja. Sportuodamas jis išsiugdė geležinę sveikatą.
Pirmuoju J.Skernevičiaus treneriu tapo jo dėdė Jokūbas. Jis mokė paauglį, kaip stiprinti raumenis, ugdyti ištvermę. Šios pastangos nenuėjo veltui.
Įstojęs į tuometį Lietuvos kūno kultūros institutą J.Skernevičius žingsniuodavo kartu su legendiniu ėjiku Antanu Mikėnu, vėliau Melburno olimpiadoje laimėjusio sidabro medalį.
„Mačiau, ką darė A.Mikėnas, ir aš tą patį kartojau. Man neblogai pavyko, gavau pasiūlymą kartu treniruotis”, – kalbėjo J.Skernevičius.
Ištvermingas ėjikas jį išmokė, kaip įvertinti organizmo galimybes, matuoti pulsą. A.Mikėno pulsas buvo dukart retesnis nei nesportuojančio žmogaus – siekdavo 30 tvinksnių per minutę, tai rodė, kad jo širdis stipri.
Iš pamėgtų trijų sporto šakų – lengvosios atletikos, slidinėjimo, baidarių ir kanojų irklavimo profesorius iki šiol pirmenybę teikia slidinėjimui. Profesorius net 30 metų vadovavo Lietuvos slidinėjimo rinktinei.
Spartietišką gyvenimo būdą J.Skernevičius stengėsi įdiegti ir studentams, ir savo vaikams – sūnui Arvydui, muzikinio festivalio „Tamsta” organizatoriui, bei dukteriai Rūtai Dadelienei, Vilniaus edukologijos universiteto profesorei, pasirinkusiai sporto mokslus.
Sportininkui svarbu ne tiktai fizinis krūvis, bet ir poilsis. Meistrauti jam – didžiausias malonumas. Tai padeda atsikratyti nervinės įtampos.
Bėgant krosą, važiuojant dviračiu J.Skernevičiui sunku pabėgti nuo slogių minčių, nes tai pernelyg monotoniška veikla. O pradėjęs drožinėti jis greitai atsitokėja, nes yra dirginamos kitos smegenų ląstelės.
Vyras sodo namelyje įrengė židinį, pirtį, paklojo grindis, lentelėmis iškalė sienas, sumeistravo baldus.
Iš pradžių jis manė, kad sulaukus aštuoniasdešimties apims tingulys, o gal užklups ligos. Tačiau aštuntasis gyvenimo dešimtmetis J.Skernevičiui buvo vienas darbingiausių.
Per tą laikotarpį aštuoni jo mokiniai tapo habilituotais daktarais, profesoriais.
„Pas mus senyvo amžiaus žmonėms nėra saldu, daugelis jų – pasiligoję. Vienintelis būdas likti sveikam – judėti ir racionaliai maitintis. Fizinis aktyvumas turi tęstis iki paskutinės valandos, – priminė J.Skernevičius. – Tik tai daryti reikia protingai.”
Pulsas – pagal amžių
■ Olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas pataria vyresnio amžiaus žmonėms sportuojant stebėti pulsą taikant italų gydytojo Philo Maffetone aerobinio krūvio formulę. Pagal ją galima nustatyti, koks pulsas nepavojingas. Šis rodiklis yra 180 minus amžius.
■ Jei žmogus serga ir vartoja vaistus, pavyzdžiui, kenčia dėl padidėjusio kraujospūdžio, – dar minus 10, jei žmogus sportuoja nereguliariai, – dar minus 5, jei treniruojasi reguliariai, – plius 5.
Būtina pasitarti su kardiologu
Donatas Vasiliauskasm Lietuvos sveikatos mokslų universiteto kardiologas, profesorius:
„Vyresnio amžiaus žmonėms būtina judėti, nes tai stiprina širdies raumenį. Be to, tinkamai parinktas fizinis krūvis padeda atsipalaiduoti, užmiršti stresą, stiprina raumenis. Dėl didesnio deguonies poreikio gerėja kraujotaka, plečiasi širdies kraujagyslių tinklas.
55–75 metų žmonėms tris ar keturis kartus per savaitę po valandą reikėtų judėti – važinėti dviračiu, eiti pasivaikščioti, plaukioti, tinka ir šiaurietiškas ėjimas.
Rekomenduodamas optimalų fizinį krūvį kardiologas turi įvertinti sveikatos būklę, apibrėžti sportavimo trukmę, tempą, intensyvumą. Būtina nustatyti treniruočių ribas. Jei krūvis pernelyg didelis, širdis blogiau pasisavina deguonį, pradeda gamintis pieno rūgštis. Tuomet treniruotės yra žalingos. Veloergometrija, elektrokardiograma, širdies tyrimas ultragarsu yra būtini, norint nustatyti, ar širdžiai susitraukiant didesniu dažniu nekils rimtas pavojus.”