Sekmadienis, o be tabletės Anastazija negali užmigti. Porą dešimtmečių raminamuosius vartojanti vilnietė, supratusi, kad tapo priklausoma nuo vaistų, kreipėsi pagalbos į medikus.
Anastazijos priešas – stresas. Atsakingas pareigas einanti moteris dirba stropiai, mat menkiausia klaida gali skaudžiai atsiliepti.
Įmonių finansinę veiklą tikrinanti specialistė įsitikinusi, kad sekmadienio vakarą neišgėrusi vaistų ji nepailsės, todėl pirmadienį negalės susikaupti.
Artėjanti nauja savaitė moteriai kelia nerimą. Nuo minties, kad reikės eiti į darbą, jai ima mausti krūtinę.
Tuo tarpu tūkstančius metų stresas padėdavo mūsų protėviams įveikti sunkumus. Baimė padėdavo žmogui ištverti sudėtingiausias sąlygas.
Šiais laikais stresas pridaro daugiau žalos nei duoda naudos.
– Kokio amžiaus žmonės dažniausiai kenčia nuo streso? – pasiteiravau Baltijos ir Amerikos klinikos šeimos gydytojos Liudmilos Učkuronienės.
– Stresas yra būsena, kai žmogus jaučia psichinę ir fizinę įtampą.
Nuo streso nėra apsaugoti nei jauni, nei seni. Ilgalaikis stresas jaunam žmogui gali sukelti netgi panikos atakas, pavyzdžiui, gali padidėti prakaitavimas, atsirasti drebulys, padažnėti kvėpavimas, prasidėti dusulys, maudimas krūtinėje.
Ilgai trunkantis stresas mažina pasitikėjimą savimi, žmogui gali atrodyti, kad jis nesusitvarko su savo darbu, asmeniniu gyvenimu.
Neretai tokiais atvejais aplanko pyktis, liūdesys, įniršis ar mintys apie savižudybę. Nesugebėdami susidoroti su stresu asmenys pernelyg stipriai reaguoja į smulkmenas, didėja jų impulsyvumas, įtarumas.
Vyresnio amžiaus žmonėms stresas dar pavojingesnis, nes jis gali lemti kraujotakos sutrikimus, dėl kurių ištinka infarktas arba insultas. Sergant lėtinėmis ligomis emocinė įtampa apsunkina paciento būklę.
Stresas turi daug kaukių – vieni žmonės tampa nenatūraliai aktyvūs, daug kalba, o kiti sustingsta, vos surezga sakinį.
Jiems sunku susikaupti, planuoti, užklumpa susierzinimas ir pyktis, kad nepavyksta laiku atlikti užduočių.
Galvos skausmai, nemiga, prastas miegas, virškinimo sutrikimai – tokius signalus siunčia stresas, kai žmogus nemoka atsipalaiduoti.
Stresas gali alinti skrandį, sukeldamas gleivinės uždegimą ar opą. Apie 80 proc. visų virškinimo sutrikimų yra funkcinio pobūdžio, ne organinės kilmės.
– Ar stresą lemia vien išorinės sąlygos?
– Stresas gali būti ūminis – netekus darbo, praradus santaupas ar skiriantis, keičiant gyvenamąją vietą.
Su pacientais dažniau kalbame apie lėtinį stresą ir jo pasekmes. Manau, nesuklysiu sakydama, kad lėtinio streso priežastis – greitas tempas, dideli reikalavimai sau ir kitiems, nerealios užduotys, pernelyg dideli lūkesčiai.
Teko dirbti Londone. Į mane kreipėsi daug jaunų lietuvių, negalinčių atsigauti nuo streso.
Pasikalbėjus paaiškėja, kad jie turi tai, apie ką svajojo – darbą, pastogę, pinigų. Tačiau jie skundžiasi neaiškios kilmės skausmais, nemiga, nuogąstauja, kad prasidėjo sunki liga.
Jie bijo atvirai prisipažinti, kad vyksta svetur dėl pinigų. Kai šį tikslą pasiekia, supranta, kad netapo laimingesni. Ir vėl jaučiasi nepatenkinti.
– Kodėl stresas dažnai lieka neatpažintas?
– Kai kurie žmonės dėl prastos savijautos neretai patenka į kardiologų, neurologų rankas ir būna nepatenkinti, kai atlikus tyrimus nerandama objektyvių ligos priežasčių.
Tokie pacientai neretai migruoja nuo vienų specialistų pas kitus, nori išgirsti dar vieną autoritetingą nuomonę.
Bet jie retai susimąsto, kad atėjo laikas keistis jiems patiems, keisti savo gyvenimo būdą.
Tam tikras auklėjimo būdas taip pat gali didinti stresą. Nerimastingumas, baimės gali būti perduodamos iš kartos į kartą, o skatinimas siekti maksimalių rezultatų gali turėti neigiamų pasekmių.
Siekdami valdyti aplinkybes, kurios nepriklauso nuo jų valios, tokie žmonės bijo suklupti, pasirodyti silpni. Vien nuo minties „Kas bus, jei nepasiseks?” jiems gali pasidaryti bloga.
– Kaip įmanoma sau padėti? Nuo ko reikėtų pradėti?
– Dažnai pacientai neįtaria, kur slypi streso šaknys. Jiems sunku susitaikyti su mintimi, kad negalavimų priežastis – stresas. Todėl patarčiau kreiptis į specialistus – šeimos gydytoją, psichologą, psichoterapeutą.
Būtina persvarstyti dienotvarkę, skirti daugiau laiko kokybiškam poilsiui. Klaidinga manyti, kad taurė vyno, vakaras prie televizoriaus ar apsilankymas triukšmingame vakarėlyje išblaško slegiančias mintis.
Stresas alina organizmą, todėl svarbu išmokti jį valdyti. Jeigu žmogus planuotų savo veiklą, laikytųsi dienotvarkės, jis rečiau susidurtų su stresu.
Nereikia užsikrauti per sunkios naštos – dienai, savaitei, metams ar visam gyvenimui. Patarčiau apgalvoti, ką privalote atlikti, o ko galite tiesiog nedaryti.
– Ar stresas yra vien blogis? Yra žmonių, įpratusių visus darbus nuveikti paskutinę akimirką. Stresas juos tarsi mobilizuoja.
– Stresas gali didinti ištvermę, padėti nuslopinti net skausmą, tačiau tik tada, kai jis yra trumpalaikis.
Ilgalaikis stresas veikia priešingai – smogia visa jėga, jis gali paguldyti ant menčių, atimti gyvenimo džiaugsmą, sukelti depresiją.
Yra žmonių, kurie ilgai delsia priimti sprendimą, todėl kankinasi tol, kol stresas paralyžiuoja jų valią. Sunkumai niekur nedingsta, o delsimas emociškai nustekena žmogų.
Žengus net mažą žingsnį palengvėja. Padėjus tašką, galima eiti toliau.
Tačiau pasitaiko tokių, kuriems delsti yra maloniau nei veikti ryžtingai. Pažįstu žmonių, kurie penktadienį neskiria svarbaus susitikimo, o nukelia jį į pirmadienį. Taip elgdamiesi jie neturi ramaus savaitgalio, nes mintyse vis ruošiasi rimtam pokalbiui.
– Kodėl naudinga derinti protinį ir fizinį darbą?
– Smegenims poilsį teikia mankšta, sportas, pasivaikščiojimai, darbas sode, bet koks fizinis aktyvumas.
Tinka viskas, kas padeda atitrūkti nuo minčių, sukeliančių stresą, pavyzdžiui, meditacija lavina dėmesį, moko atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Jeigu žmogus sugeba pasiekti tokią būseną, kai nustoja galvoti, – puiku.
Praktikuojant jogą, galima pradėti nuo kvėpavimo pratimų, nuo savo kūno pojūčių įsisąmoninimo.
Gerai pailsėjus galima daugiau nuveikti nei dirbant pavargus, susierzinus, baiminantis, kad visko nespėsi padaryti.
– Ką daryti, jeigu žmogus kenčia nuo lėtinio nuovargio? Kur galima kreiptis pagalbos?
– Mūsų klinikoje dirba ne vienas specialistas, padedantis išvengti streso. Tai – šeimos gydytojas, taip pat psichiatras, psichoterapeutas, gydytojas reabilitologas, keli kineziterapeutai, masažuotojai.
Yra reabilitacijos skyrius, kur taikomi įvairūs atsipalaidavimo būdai, masažai, vandens procedūros, mankšta baseine, siūlomos individualios jogos pratybos.
Gydytojas reabilitologas patars, koks atsipalaidavimo būdas tinka labiausiai.
Kiekvienam pacientui skiriamos individualios pratybos, todėl jam niekas netrukdys skirti laiko vien sau.
Iš tikrųjų ne gydytojas priima sprendimą, kaip žmogui keisti gyvenimo būdą. Jis gali tik padėti suprasti, kokia negalavimų priežastis, ir patarti, kaip ją įveikti.
– O kaip atsikratyti įkyrių minčių? Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių?
– Įvykus kokiam nors nesusipratimui mes dažnai galvojame, kodėl vėl taip nutiko.
Naudingiau būtų klausti savęs: „Ką aš galiu padaryti, kad tai nepasikartotų?” Pavyzdžiui, dėl transporto spūsčių į darbą vėluojantis žmogus kitą rytą gali atsikelti anksčiau, pasirinkti kitą maršrutą.
Jis gali pasimokyti iš savo nesėkmės, o ne keikti save: „Vėl vėluoju. Ką apie mane pagalvos viršininkas?”
Streso intensyvumas priklauso nuo to, kaip žmogus vertina situaciją ir savo gebėjimus prisitaikyti.
Išmokti laiku pasakyti „ne”, neatidėlioti konflikto sprendimo, dažniau juoktis, nepersidirbti, nepiktnaudžiauti svaigalais ir gėrimais, kuriuose yra kofeino – šiuo keliu eidamas žmogus tampa atsparesnis stresui.
Norint greičiau įveikti sunkumus, būtina ugdytis atlaidumą, kantrybę, pagalbą kitiems.
Lengviau įveikti stresą padeda meditacija – ji lavina dėmesį, moko atsiriboti nuo išorinio pasaulio.
Streso virpulį lengva perduoti kitiems žmonėms. Tuo
įsitikinusi vilnietė verslininkė Rasa Martens (nuotr.). 35 metų moteris žino,
kaip išvengti streso.
Verslininkės diena prasideda nuo svarbiausių darbų
planavimo. Ant popieriaus lapo surašiusi, ką privalės nuveikti, vakare ji
pasižiūri, kiek darbų pavyko atlikti.
„Turėdama tokį sąrašą, imuosi veiklos. Man būna aišku, nuo
ko pradėti. Tada sumažėja streso, nesibaiminu, kad ką nors pamiršiu.
Kai lapelyje išbraukiu darbą, esu patenkinta. O neįvykdytas
užduotis perrašau į rytdienos lapelį”, – patirtimi dalijosi verslininkė.
Ji yra pastebėjusi, kad daugelis įsivaro stresą galvodami
apie neaiškią ateitį, sutirštindami nesėkmes, keldami pernelyg didelius
reikalavimus sau ir kitiems.
Pačiai Rasai svarbu gerai išsimiegoti. Atitrūkti nuo sunkių
minčių jai padeda joga.
„Pastebėjau, kad mintimis grįždama ir nuolat analizuodama
tą pačią situaciją aš nelabai daug turiu iš to naudos.
Drebulys, kurį viduje nešiojiesi, nepadeda nei tau, nei
kitiems. Stresą lengva perduoti kitiems. Labai stengiuosi to nedaryti”, –
patikino verslininkė.
Vilniaus Šv.Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovą
profesorių Donatą Katkų (nuotr.) stresas – atvirkščiai – veikia teigiamai.
„Muzikantas – kaip sportininkas. Kai turi vienintelę progą
scenoje ką nors parodyti, privalai susikaupti. Antrąkart prie to nebegrįši,
todėl tai kelia įtampą”, – sakė 69 metų profesorius D.Katkus.
Stresas padeda sutelkti jėgas, tuomet pavyksta pasiekti kur
kas daugiau nei tada, kai nėra vidinės įtampos.
Scenoje D.Katkus ima smarkiai jaudintis tik tada, kai koks
nors mažiau patyręs solistas sutrinka ir keletą taktų šauna pro šalį.
Tada orkestro dirigentui pasidaro neaišku, kuo viskas
baigsis, nors dažniausiai koncerte kūrinį pavyksta sėkmingai sugroti iki
galo.
„Tik dėl nepatirties atlikėją apima panika ir jis nesugeba
susivaldyti.
Vadinasi, reikia koncertuoti dažniau”, – kalbėjo D.Katkus.