Tinstantys rankų ir kojų sąnariai, rytinis sustingimas, ilgi nedarbingumo mėnesiai – tokių sunkumų gali nebelikti.
Jei pacientas laiku gautų biologinius vaistus, reumatinė liga, pažeidžianti sąnarius, nebūtų prakeikimas.
Sulėtinus ar sustabdžius procesą, kurio metu organizmas ima save naikinti, žmogus gali lavintis, mokytis, dirbti, kurti šeimą, susilaukti vaikų.
Tikra revoliucija reumatologijoje tapusi biologinė terapija Lietuvoje taikoma daugiau nei 10 metų. Bėda, kad tokį gydymą gauna dar nedidelis skaičius pacientų.
Biologiniai vaistai Lietuvoje skiriami vos 0,89 proc. pacientų, sergančių reumatoidiniu artritu.
Man, kaip gydytojai, apmaudu, kad Lietuvoje turime vaistų, kurie gali padėti ligoniui, tačiau dėl didelės kainos jie lieka neprieinami.
Pasitaiko tokių situacijų, kai nėra kuo pakeisti brangesnių vaistų, nes pigesni paprasčiausiai nepadeda.
Įsivaizduokime, kas būtų, jei iš antibiotikų pirktume vien peniciliną. Daugeliu atvejų, manau, jis padėtų. Bet yra bakterijų, kurios nejautrios penicilinui. Tokiu atveju nėra prasmės skirti peniciliną, nes šis preparatas vis tiek nepadės.
Tokia pat situacija yra dėl ligonių, kuriems būtinas individualus gydymas. Europos Sąjungoje 2008-aisiais tokie vaistai padėjo vidutiniškai 13 proc. sergančiųjų šia liga.
Kai kuriose šalyse biologinė terapija prieinama dar didesniam ligonių skaičiui, pavyzdžiui, Norvegijoje gydyta 27 proc., Belgijoje – 21 proc., Ispanijoje, Danijoje – po 17 proc. tokių ligonių.
2009 metais trečdalyje Europos šalių gydymą biologiniais vaistais gavo daugiau nei dešimtadalis pacientų, kuriems nustatytas reumatoidinis artritas.
– Kokių naujovių pasiekė reumatologija? – pasiteiravau Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų reumatologijos skyriaus vedėjos profesorės Irenos Butrimienės.
– Iš neperspektyvios srities, kokia reumatologija buvo prieš 20 metų, ji tapo viena labiausiai besivystančių.
Pasaulyje išaugo gydytojų reumatologų specialybės populiarumas. Tiek medikai, tiek pacientai turi kuo didžiuotis.
Anksčiau pradėdavome gydyti atsargiai skirdami daugiausia nesteroidinius vaistus nuo uždegimo.
Žinojome, kad ligos eigą modifikuojančių vaistų nėra daug, o gydyti reikės ilgai – reumatoidiniu artritu sergantis žmogus nepabėgs nuo lemties.
Prieš keletą dešimtmečių reumatoidinis artritas iš tiesų buvo savotiška tragedija.
Ligoniai tapdavo neįgalūs, neretai būdavo prikaustomi prie lovos ar invalido vežimėlio.
Šių pacientų gyvenimas trumpėdavo ir dėl gretutinių – ypač širdies ir kraujagyslių sistemos ligų.
Mat imuninis uždegimas skatina kraujagyslių aterosklerotinius pokyčius. Dėl šios priežasties pradeda greičiau vystytis širdies ir kraujagyslių ligos, dažniau ištinka infarktas.
Negaliu teigti, kad taikant šiuolaikinius metodus reumatoidinis artritas išgydomas, bet ligonis gali iki paskutinės dienos gyventi kokybiškai.
– Kada uždegiminė liga būna sunkiausia? Kodėl biologiniais vaistais gydoma, kol liga dar neįsisenėjusi?
– Autoimuninės ligos yra agresyviausios vos prasidėjusios. Ne veltui sakoma, kad reumatoidinis artritas per pirmuosius trejus metus padaro tiek žalos, kiek vėliau – per dešimtmetį.
Yra svarbus vadinamasis galimybių langas. Per 6 savaites pradėjus agresyviai gydyti įmanoma pristabdyti ligą.
Bėda ta, kad laukdami, kol negalavimai praeis, žmonės gydosi patys, todėl pernelyg vėlai patenka į reumatologų akiratį.
– Kokie požymiai turėtų kelti nerimą?
– Pirmieji negalavimai – sąnarių, ypač rankų ir kelių, tinimas, rytinis nejudrumas, kai sąstingis kausto valandomis.
Jei tai trunka ilgiau nei 6 savaites, o vartojant vaistus nuo uždegimo būklė negerėja, galima įtarti, kad tai – uždegiminis artritas.
Yra svarbūs ir kiti požymiai, pavyzdžiui, jei uždegimas palietė daug sąnarių, jei pažeidimai simetriški, apėmę abi kūno puses. Tokiu atveju šeimos gydytojas turėtų siųsti pacientą pas reumatologą.
– Kodėl organizmas pradeda save ardyti?
– Autoimuninio uždegiminio artrito kilmė dar nėra tiksliai žinoma. Jis gali būti susijęs su virusine ar bakterine infekcija, stresu. Polinkis sirgti gali būti perduodamas iš kartos į kartą.
Cheminės medžiagos, elektromagnetinis poveikis – visa tai turi įtakos autoimuninei ligai. Tai – jaunų ir darbingų žmonių rykštė.
Autoimuninę ligą gali išprovokuoti ir hormonų pusiausvyros sutrikimai. Todėl moterys kelis kartus dažniau serga nei vyrai.
Pavyzdžiui, jaunoms moterims reumatoidinis artritas gali būti nustatytas po gimdymo, o vyresnio amžiaus moterims – prasidėjus menopauzei.
Autoimuninis uždegimas, o toks būna prasidėjus reumatoidiniam artritui, vyksta jungiamajame audinyje.
Ypač intensyviai jis plečiasi sąnario vidinėje ertmėje – jungiamasis audinys išveša, ima skverbtis į sąnario kaulinį audinį, kremzlę ir juos suardo.
Uždegiminiais artritais bei sisteminėmis jungiamojo audinio ligomis taip pat serga vaikai. Tuo tarpu degeneracinės sąnarių ligos būdingesnės brandaus amžiaus žmonėms.
– Kuo naudinga biologinė terapija?
– Tai – biologiniais metodais sukurti vaistai, veikiantys ligos patogenezę, sakyčiau, jos esmę.
Autoimuninės ligos ir uždegiminis artritas kyla tada, kai organizmas tarsi puola save.
Lėtinį uždegimą palaiko tam tikros biologinės medžiagos citokinai, kurie atsakingi už šį procesą.
Vienas jų – auglių nekrozės faktorius alfa, jis yra esminis citokinas, nes ne tik pats pridaro daug žalos, bet ir paskatina kitus citokinus naikinti sąnarius.
Maždaug prieš 10–11 metų pasaulyje buvo sukurtos veikliosios medžiagos – auglių nekrozės faktoriaus alfa blokatoriai. Jie buvo pirmieji biologinės terapijos vaistai ir padarė perversmą gydant reumatoidinį artritą bei kitokį uždegiminį artritą.
Ilgainiui paaiškėjo, kad tik trys ketvirtadaliai pacientų dėl šių vaistų jaučia neabejotiną palengvėjimą.
Tai paskatino kurti naujus biologinius preparatus.
– Kokiai daliai ligonių būtini biologiniai vaistai?
– Reumatoidinis artritas yra tik nedidelė dalis tų ligų, kurios paprastai vadinamos reumatu. Šią ligų grupę būtų tiksliau vadinti uždegiminiu ar autoimuniniu artritu.
Prie agresyvių ligų priklauso ne tik reumatoidinis artritas, bet ir uždegiminė spondiloartropatija, tarp kurios formų – ankilozinis spondilitas, psoriazinis artritas.
Šios ligos sukelia neįgalumą kaip ir reumatoidinis artritas.
Kartais prie reumato žmonės dar prideda artrozes, kurios yra degeneracinės sąnarių ligos, tačiau jas lemia kiti veiksniai.
Reumatoidinio artrito paplitimas nesiekia net vieno procento šalies gyventojų. Sudėjus visas autoimuninio artrito formas, skaičius būtų gerokai didesnis – maždaug 2,5–3 proc., o gal net 3–5 proc. gyventojų.
Tačiau tikslių tyrimų Lietuvoje niekas neatliko.
– Kokia našta tenka visuomenei? Kaip valstybė galėtų taupyti?
– Uždegiminės sąnarių ligos kainuoja daug. Tai nėra vien vaistų kaina. Brangūs preparatai dar nereiškia, kad valstybė patirs nuostolį.
Jei ligą modifikuojantys vaistai, o esant reikalui biologinė terapija paskiriama laiku, sumažėja pavojaus, kad žmogus taps nedarbingas ar neįgalus.
Vadinasi, tokiems žmonėms nereikės skirti pašalpų, atlikti sąnarių endoprotezavimo operacijų, nereikės slaugos ir globos.
Priešingu atveju šie žmonės tampa nedarbingi, priklausomi nuo kitų, jiems būtina artimųjų pagalba ir priežiūra.
O kur dar dėl ligos sulaužyti likimai, negalėjimas sukurti šeimos, vienišumas.
Valstybės, kurios tai suprato ir turi galimybių skirti biologinę terapiją, sugeba taupyti, nes nebereikia skirti lėšų papildomoms ligonių reikmėms.
Vaistai ne visiems prieinami
■ Šiuo metu Lietuvoje yra registruoti 7 biologiniai preparatai, kurie skiriami nuo reumatoidinio artrito.
■ Nuo 2004-ųjų Valstybinė ligonių kasa perka centralizuotai kai kurių šių vaistų. Juos gauna penkios šalies gydymo įstaigos.
■ Tačiau Valstybinė ligonių kasa perka centralizuotai tik 4 preparatus – tris vienos grupės ir vieną kitos grupės.
■ Dar trys preparatai lieka nekompensuojami, iš jų du yra ypač svarbūs, kai įprastas gydymas pacientui nepadeda.
Sulėtinus ar sustabdžius procesą, kurio metu organizmas ima save naikinti, žmogus gali lavintis, mokytis, dirbti, kurti šeimą, susilaukti vaikų.
Ilgos nedarbo dienos
■ Lietuvoje nuo reumatoidinio artrito kenčia apie 12,5 tūkst. žmonių.
■ Neįgalumas tarp šia liga sergančių žmonių yra 52 proc. didesnis nei įprastai.
■ Dėl reumatoidinio artrito žmonėms per metus tenka
būti vidutiniškai 31,9 dienos nedarbingiems, tuo tarpu dėl kitų ligų – 10,8 dienos.