Anykščių Antano Baranausko vidurinės mokyklos šeštaklasio Normanto kasdienybė niekuo nesiskiria nuo bendraamžių.
Tik per pamokas jis rašo ne sąsiuvinyje, o naudojasi specialia mašinėle. Kaukšėdamas klavišais paauglys Braille’io raštu pasižymi, kas užduota rytdienai.
Linksmo būdo Normantą klasės draugai myli, jis turi nemažai ištikimų draugų. Niekas nėra girdėjęs anykštėno sielvartaujančio, kodėl kiti vaikai mato, o jis – ne.
Mokytojai neįgaliam paaugliui niekada nenuolaidžiauja – kaip ir kitus, kviečia atsakinėti prie lentos, tikrina, kaip parašė diktantą, atliko kontrolinio darbo užduotis.
Pedagogams talkina Normanto motina, šifruodama, ką Braille’io raštu parašė jos sūnus.
Joana Prušinskienė nuo pirmos klasės lydi sūnų Normantą į mokyklą, dalyvauja pamokose, padeda ruošti namų darbus.
Nors Joaną ir jos vyrą Vaidą ne vienas pedagogas įkalbinėjo leisti vyriausiąjį sūnų į silpnaregių ir aklųjų internatą, kuris yra Vilniuje, juodu nepasidavė.
Abu nutarė, kad Normantas mokysis normalioje mokykloje, nebus atskirtas nuo jaunesnio brolio ir sesers – tėvų įsitikinimu, neregio neturi kankinti namų ilgesys. Tėvai pasiryžo daryti viską, kad sūnaus vaikystė būtų kuo mažiau niūri.
Normantas – gabus vaikas. Dar neturėdamas trejų metų jis pradėjo domėtis raidėmis, išmoko didžiosiomis raidėmis parašyti ne tik savo vardą, įsiminė abėcėlę.
Berniukas buvo atšventęs trečiąjį gimtadienį, kai jo regėjimas netikėtai ėmė silpnėti. Normanto tėvai pastebėjo, kad sūnus, norėdamas geriau matyti, vis labiau artinasi prie televizoriaus ekrano.
Tėvams nerimą kėlė ir dažnai ašarojanti berniuko kairė akis.
Gavusi siuntimą į Vilnių patikrinti sūnaus akių J.Prušinskienė pirmą kartą išgirdo sunkios ligos pavadinimą – toksokarozė.
Sostinėje atlikus kraujo tyrimus paaiškėjo tikroji vaikui gresiančio aklumo priežastis.
Toksokarozė – infekcija, kurią sukelia apvaliųjų kirmėlių toksokarų, parazituojančių šuns ar katės organizme, lervos.
Suaugusi apvalioji kirmėlė per parą gali išskirti apie 200 tūkst. kiaušinėlių, kurie su šuns ar katės išmatomis patenka į aplinką.
Patekusios į žmogaus organizmą, iš kiaušinėlių išsiritusios lervos su krauju nukeliauja į kurį nors organą ar audinį ir jį pažeidžia.
Normantui išsivystė akių toksokarozė. Dėl tinklainės atšokos berniukas apako kaire akimi.
O sulaukęs penktojo gimtadienio vaikas nieko nebematė ir dešine akimi.
Kurį laiką jis dar galėjo skirti šviesą nuo tamsos, o šiuo metu Normantą gaubia tik tamsa ir prisiminimai, koks spalvingas gali būti pasaulis.
J.Prušinskienei apmaudu girdėti, kai kaltė dėl toksokarozės neretai būna verčiama tėvams.
Kai kas iki šiol mano – tik apsileidusių tėvų vaikai užsikrečia šia infekcija, nes suaugusieji esą neskiepija jiems higienos įpročių.
Normantas buvo prižiūrimas nuo pirmųjų dienų.
„Kai tik Normantas atsistojo ant kojų, vaikščiodavau iš paskos žiūrėdama, kad nieko neimtų ir nevalgytų purvinomis rankomis.
Bet kartu su Normantu toje pačioje smėlio dėžėje žaidę vaikai užaugo sveiki, o jis susirgo”, – krimtosi J.Prušinskienė.
Kaip į berniuko organizmą galėjo patekti kirmėlių kiaušinėlių, moteriai iki šiol paslaptis. Gal kiaušinėlių į namus prinešė musės, o gal tarakonai?
Kačių nemėgstanti moteris iki šiol neįsileidžia į namus jokio augintinio.
Kai augo Normantas, šeima neturėjo šuns.
Moteris neprisimena, kad sūnus būtų kada nors glostęs svetimus ar valkataujančius gyvūnus.
Septynerius metus tamsoje gyvenantis vaikas neprarado gebėjimo orientuotis aplinkoje. Normanto tėvai juokauja, kad jų sūnus netgi nieko nematydamas gali pasakyti, kokie orai.
Šiemet sausio pirmąją Anykščiuose švietė saulė. Išėjęs pasivaikščioti su tėvais Normantas prabilo: „Va, saulė išlindo.”
„Normantas iš prigimties jautrus. Sakyčiau, jis mato daugiau nei kai kurie sveiki vaikai”, – pasakojo moksleivio motina.
Žvelgiant į dvylikametį iš šalies sunku ir įtarti, kad jis nieko nemato.
Eidamas su draugais jis mėgsta išdykauti, pasistumdyti, sugeba pabėgti nuo vaikų, jam nereikia baltosios neregių lazdelės.
Berniukas atmintinai žino kelią nuo namų iki mokyklos. Vasarą jis mina dviračio pedalus.
Tėvai neleidžia jo tik į gatvę, bet šalia namo esančiu žvyrkeliu galima drąsiai važinėtis.
Išgirdęs artėjančio automobilio variklio gausmą Normantas pasitraukia į šalikelę.
Tėvai nevaržo sūnaus savarankiškumo nuogąstaudami ir bijodami kokio nors nelaimingo įvykio.
Neregys berniukas netgi žaidžia futbolą – gina vartus. Jis orientuojasi pagal garsą.
Tiktai tada, kai kamuolys nurieda, moksleivis prašo savo jaunesnio brolio Neimanto pagalbos.
Normantui netrūksta pagalbininkų. Be šių dviejų sūnų, Prušinskai augina ir aštuonmetę dukterį Odetą.
Šiemet Normanto laukia tolima kelionė į Baškirijos sostinę Ufą pas žinomą akių ligų specialistą profesorių Ernstą Muldaševą.
Jis yra akių mikrochirurgas, sėkmingai sukūręs ir pritaikęs ne vieną unikalią metodiką, jo teigimu, padėjusią grąžinti regėjimą.
E.Muldaševas yra sukūręs specialų audinį, kurį pavadino aloplantu (išvertus iš lotynų k. – svetimas audinys). Tai specialiu būdu apdorotas donoro audinys, kurį persodinus nebūna atmetimo reakcijos.
Paties E.Muldaševo teigimu, tai leidžia pagydyti kai kurias ligas, kurios neįveikiamos kitais metodais.
Tolima kelionė negąsdina anykštėnų. Nuo Vilniaus iki Ufos traukiniu Normantui ir jo motinai J.Prušinskienei teks važiuoti keletą parų.
Viltį, kad sūnus gali vėl matyti, Joanai įkvėpė vienos aklos mergaitės iš Utenos istorija.
Po atliktos procedūros Ufoje įsikūrusiame E.Muldaševo vadovaujamame akių ligų ir plastinės chirurgijos centre uteniškė ėmė skirti šviesą nuo tamsos, nors jai buvo pažeistas regos nervas.
Ši istorija paskatino Normanto motiną ieškoti pagalbos ir savo sūnui, mat Lietuvoje daugelis specialistų net ir neslėpė nuo J.Prušinskienės – Normantui niekas negali padėti.
Tačiau neregio motina nenori tuo tikėti.
„Dėl sūnaus noriu išbandyti visus įmanomus metodus. Tada širdžiai bus ramiau, kad padarėme viską”, – prisipažino J.Prušinskienė.
Pernai lapkritį Ufoje dirbančiam profesoriui E.Muldaševui išsiuntusi medicininius dokumentus, susijusius su Normanto liga, Joana sulaukė kvietimo atvykti kartu su sūnumi.
J.Prušinskienė apsidžiaugė – patekti pas šį gydytoją nėra lengva, pacientų eilė dažnai būna sudaryta dvejiems metams į priekį.
Keletą kartų anykštėnams teko atidėti kelionę.
Iš pradžių šeima negavo Rusijos vizos, vėliau paaiškėjo, kad mažiausiai 30 tūkst. litų gali siekti išlaidos, kurias sudarytų kelionė, Normanto operacija, vaistai.
Valstybinė ligonių kasa tokio gydymo metodo nekompensuoja, o nemokamos paslaugos Ufoje taikomos tik Rusijos Federacijos piliečiams.
Todėl Prušinskams pagalbos ranką ištiesė Anykščių gyventojai, prieš Kalėdas surengę labdaros vakarą.
Kad dvylikametis galėtų gydytis Baškirijoje, nemažai lėšų paaukojo ir A.Baranausko mokyklos pedagogai, moksleivių tėvai.