Vyriausia sporto salėje – V. Bandis neslepia savo amžiaus. Moterys, su kuriomis kartu mankštinasi, tiktų jai į dukteris ar anūkes.
Vida ne vėliau kaip 7 valandą ryto dieną pradeda sporto klube. Šiam įpročiui būna ištikima net savaitgaliais. Eiti į treniruotę moteriai – tas pats, kas kitam žmogui praustis po dušu.
„Mėgstu bėgti ant takelio, atlieku pratimus su treniruokliais, skirtus rankų, kojų, pilvo raumenims. Vėliau vykstu į biurą”, – pasakojo V. Bandis.
– Ar turite įprotį dažnai svertis, skaičiuoti kalorijas, kiek ko suvalgote? – pasiteiravau V. Bandis.
– Sveriuosi gal tris ar keturis kartus per savaitę, kasdien pasimatuoju kraujospūdį.
Stengiuosi nepriaugti per daug svorio – dabar sveriu 73 kilogramus, nors galėtų būti 71 kilogramas.
Mažiau tikrai nebus, nes mano ūgis – 172 centimetrai. Turiu raumenų, kurie sveria daugiau nei riebalinis audinys. Aš esu stipri – žaidžiau krepšinį, tinklinį, iki šiol mėgstu slidinėti.
– Ar sporto klube sutinkate bendraamžių?
– Kartais matau, kaip kelios vyresnės moterys ateina sportuoti šeštadienį ar sekmadienį.
Bet jas galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Didžioji dalis sportuojančių moterų – maždaug nuo 20 iki 45 metų. Tikiuosi, kad ši karta ir toliau sportuos.
Mano motina buvo kūno kultūros mokytoja, ji mums įskiepijo, kad judėjimas teikia džiaugsmo. Šeimoje augome šešiese, kiekvienas, kiek sugebėjo ir kiek galėjo, stengėsi judėti.
Pavyzdžiui, mano brolis žaidė universiteto krepšinio komandoje, priklausė Čikagos „Lituanikos” sporto klubui, kuriam vadovavo Valdas Adamkus, kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas. Aš buvau tinklininkė.
– Ar sportuoti nėra nuobodu?
– Ne, man nereikia visą laiką būti tarp kitų žmonių. Bėgimas padeda susikaupti. Studijavau Ilinojaus, Indianos ir Merilando universitetuose, vėliau 40 metų dirbau Merilando universitete, tapau šio universiteto prorektore.
Būdavo, bėgdama mintyse net diktuodavau laiškus savo sekretorei, taip kildavo daug gerų idėjų.
Treniruotis sporto salėje taip pat nėra nuobodu. Bėgdama takeliu galiu žiūrėti televizorių, klausytis muzikos.
– Ar atvykus į Vilnių nebuvo keista, kad rytais gatvės tuščios, o mankštinasi vos keli bėgikai?
– Kai Vilniuje dirbau Švietimo ir mokslo ministerijoje, stengdavausi kasdien nubėgti bent 5 kilometrus. Keldavausi 5 valandą ryto, dar sutemus, kol niekas nemato ir nesišaipo iš manęs, bėgdavau gatvėmis.
Prieš penkerius metus atsisakiau rytinio b=ojau, kad užteks, reikia tausoti sąnarius ir stuburą. Suskaičiavau, kad rytiniam bėgiojimui paaukojau daugiau nei 35 metus.
Tai darydavau kasdien – dėl geresnės savijautos, nesiekiau pripažinimo, nė karto nesu dalyvavusi maratone.
– Ar turėjote vargo dėl stuburo skausmų?
– Žinoma, kad turėjau, dėl išvaržos buvau atsidūrusi ligoninėje. Nugara – mano silpnoji vieta. Nuo 1960 iki 1980 metų gyvenau Vokietijoje, kartą gal pusantro mėnesio gydžiausi stuburą šios šalies ligoninėje.
Išvarža daugeliui sukelia skausmą. Jei ištirsite 100 žmonių, apie 90 jų gali turėti tarpslankstelinio disko išvaržą. Kitas dalykas – kas sukelia uždegimą?
Manau, stresas. Jei žmogus skundžiasi nugaros skausmais, gali paaiškėti, kad jį kamuoja kokia nors nervinė įtampa, pavyzdžiui, dėl darbo, santaupų, šeimos ar vaikų.
Kai nėra streso, išvarža tyli, jos net nejauti. Gal jau 10 ar penkiolika metų mano išvarža tyli, vadinasi, gyvenu be streso.
– Esame priklausomi nuo kitų, ne visada galime numatyti visas aplinkybes. Kaip įmanoma išvengti streso?
– Reikia prisipažinti, kas kelia nerimą, ir pagalvoti, ar įmanoma tai pakeisti. Kartą ruošiau namuose vaišes. Tai buvo gal prieš 40 metų. Buvo pakviesti svarbūs žmonės, aš jaudinausi, ar mano patiekalai bus skanūs.
Pasilenkiau uždegti žvakių, o atsitiesti negaliu.
Tai atsitiko likus kelioms valandoms iki svečių atėjimo. Atsiguliau ant sofos ir pasakiau sau: „Vida, ko jaudiniesi – jei maistas bus neskanus, ar tai pasaulio pabaiga?”
Po pusvalandžio skausmas atlėgo. Kartais net naktį atsibudusi imu kalbėtis su savimi ir man palengvėja.
– Ar esate laiminga?
– Laimė – psichologinis dalykas. Galbūt sportuojant smegenyse susidaro tam tikrų medžiagų, teikiančių laimės pojūtį? Nesu šios srities specialistė, manau, nebūtinai visi sportuojantys žmonės jaučiasi laimingi.
Pirmiausia žmogus turi mylėti save, gerai save pažinti, žinoti savo privalumus ir trūkumus. Jei žmogus lygina save su kitais, nebus laimingas, greičiau – pavydus. Vieno dalyko, ko neturiu, tai – pavydo.
– Kaip manote, ar plastinė operacija gali padaryti moterį laimingą? Ar jūs ryžtumėtės tokiam žingsniui?
– Kodėl gi ne? Jei nebijočiau, pasiryžčiau. Kadangi vis bijau, todėl nieko nedarau. Pažįstu daug moterų, kurios ryžosi net ne vienai plastinei operacijai.
Ir aš norėčiau turėti mažiau veido raukšlių. Bet mane stebina, kad tokiai plastinei operacijai ryžtasi vis jaunesnės moterys.
Jaunos moterys noriai eina nusisiurbti riebalų nuo pilvo, šlaunų, nors galėtų sportuodamos pasiekti puikių rezultatų.
– Kaip jūs maitinatės? Ką galėtumėte patarti norinčioms atsikratyti papildomų kilogramų?
– Valgau saikingai, nebijau paragauti rūkytos dešros, klausausi vidinio balso. Kai užsimanau kopūstų, išsiverdu sriubos, pasigaminu balandėlių.
Anksčiau, kai turėjau kam virti, mėgau šeimininkauti. Dabar verdu tik sau. Būna, kad išeina dviem dienoms, kartais pagamintą patiekalą užšaldau, vėliau pasišildau.
Didesnė mano nuodėmė – labai mėgstu duoną. Valgant daug duonos sunku nepriaugti svorio.
Šįryt, pavyzdžiui, valgiau košę su keliais ananasų ir mangų griežinėliais. Jei nusiperku ananasą, pakanka savaitei.
Kai kurios mano draugės sako: „Oi, labai brangu.” Iš tikrųjų ananasas nėra pigus.
Tačiau nebūtina suvalgyti ananaso per vieną vakarą, svarbu normuoti porcijas.
Padaliju ananasą į septynias dalis – po griežinėlį dienai, vadinasi, kasdien ananasui išleidžiu vos litą.
– O kaip nustatote porcijos dydį? Ar namuose sveriate maistą?
– Anksčiau turėjau tokias svarstykles. Žinau, kad būnu soti nuo tokio maisto kiekio, kiek telpa vienoje saujoje. Įsidedu į lėkštę daržovių, kiek telpa saujoje, o mėsos gabaliukas turi būti ne didesnis kaip per delną.
Salotoms – išimtis, valgau jų gerokai daugiau.
Veikla neleidžia pasenti
Molėtuose gimusi, vėliau su šeima į Šiaurės Lietuvą, Žeimelį, persikėlusi Vida iš Lietuvos į Austriją su tėvais pasitraukė 1944-aisiais. Tuomet jai buvo devyneri.
Žeimelyje palaidoti jos seneliai, 1939 metais nuo klastingo uždegimo miręs brolis.
Į JAV šeima persikėlė 1950-ųjų kovą. Tuo metu JAV įsidarbinant nereikėjo jokių dokumentų. Nuo 15 metų pradėjusi dirbti skalbykloje Vida dieną mokydavosi Šv.Kazimiero gimnazijoje, vakare lygindavo marškinius. Vėliau universitete studijavo ekonomiką.
JAV gyvena du Vidos broliai, vienas jų – Remigijus Gaška vasaras leidžia Lietuvoje, jis buvo prezidento Valdo Adamkaus patarėjas.
Traukiantis iš Lietuvos močiutė ir auklė įtikino tėvus vos 11 mėnesių dvynius seserį Dalią ir brolį Kęstutį palikti Lietuvoje.
Sesuo Dalia visą laiką gyveno Lietuvoje, į JAV ji atvyko 1988-aisiais su vaikais, dabar prižiūri savo dukters vaikus, o vasaromis atvyksta į Lietuvą.
V.Bandis savo seserį Dalią išvydo tik po kelių dešimtmečių Prahoje. 1965 metais į šį miestą atvykusi iš Vokietijos, kur tuo metu gyveno su vyru, ji priėjo prie rusiškai kalbančių turistų grupės.
Viena mergina vilkėjo rudą paltą su pilka apykakle – tokį, kokį Vida su motina pirko Čikagoje ir siuntė į Lietuvą seseriai Daliai. Pagal paltą Vida ir atpažino savo seserį. Po šios akistatos seserų ryšys nenutrūko.
1967 metais Daliai buvo leista aplankyti JAV gyvenančius savo tėvus, vėliau atvyko ir Lietuvoje augęs Kęstutis.
Palaidojusi savo vyrą Juozą Bandį ir išėjusi į pensiją Vida Gaškaitė-Bandis 1999-aisiais apsisprendė grįžti į Lietuvą. Pora vaikų neturėjo.
Gimtinėje V. Bandis tapo Švietimo ir mokslo ministerijos Finansų politikos departamento direktore.
2006-aisiais tapo Baltijos vadybos instituto (Baltic Management Institute, BMI) vadove.
„Man reikia veiklos, vis ką nors susirandu, dabar dirbu visuomeniniais pagrindais, man to reikia”, – pasakojo moteris, nuo 2009-ųjų tapusi Pasaulio lietuvių bendruomenės Lietuvoje atstove.
